Kiekvienas žmogus turi savo misiją ir pašaukimą – padaryti pasaulį bent šiek tiek gražesnį ir geresnį. Tai nėra lengvas kelias, tačiau juo eiti – verta. Žvelgdama atgal suprantu, kad visada svajojau savo ateitį susieti su kažkuo prasmingu. Būtent šis vidinis siekis mane atvedė į socialinio darbo profesiją. Tai ne tiesiog darbas, tai – pašaukimas atlikti svarbų vaidmenį stiprinant žmonių gerovę, tiesiant pagalbos ranką tiems, kurie atsidūrė sunkiose gyvenimo situacijose. Bet kas gi iš tiesų yra socialinis darbas?
Socialinis darbas – tai kur kas daugiau nei tik profesinių pareigų atlikimas. Tai gyvenimo būdas ir vidinis kompasas. Šios profesijos ištakos siekia gilią senovę, kai labdaringa ir filantropinė veikla, pagalba skurstantiems, ligotiems ar senyvo amžiaus žmonėms buvo grindžiama meilės artimui ir teisingumo idėjomis. Šis pamatas išliko, tačiau šiandien socialinis darbas tapo aukštos kvalifikacijos mokslu ir menu – gebėjimu spręsti sudėtingas gyvenimo lygtis per tikrą, gyvą santykį su žmogumi. Padėti asmenims, šeimoms ir bendruomenėms spręsti socialines problemas, įveikti iškylančius sunkumus bei atkurti prarastą savarankiškumą per santykį su aplinka. Žmogaus teisių gynimas ir socialinio teisingumo puoselėjimas yra tas tvirtas pamatas, ant kurio statome savo kasdienį darbą.
Mano socialinio darbo patirtis skaičiuoja daugiau kaip 20 metų. Visą šį laiką dirbu Utenos socialinės globos namuose su suaugusiais asmenimis, turinčiais negalią, ir senyvo amžiaus žmonėmis. Savo paslaugų gavėjais rūpinamės ne po vieną: tai darome kartu su atsakinga savo skyriaus komanda – individualios priežiūros darbuotojomis. Nuoširdžiai džiaugiuosi šauniais įstaigos kolegomis. Kartu aptariame kylančias problemas, ieškome konstruktyvių sprendimų, dalijamės patirtimi ir, žinoma, kartu pasidžiaugiame pasiekimais. Šis darbas reikalauja ypatingo emocinio intelekto. Reikia mokėti išklausyti ne tik tai, kas sakoma garsiai, bet ir tai, kas slepiama tyloje ar pykčio proveržiuose. Tai reikalauja didžiulės vidinės brandos: sugebėti nubrėžti ribas, bet neprarasti jautrumo, atiduoti dalelę savęs, bet nesudegti. Kadangi mūsų įstaigoje teikiamoms paslaugoms keliami itin aukšti reikalavimai, darbuotojų kompetencija yra pirmoje vietoje. Todėl nuolatinis profesinis tobulėjimas, supervizijos ir komandinis palaikymas čia yra ne prabanga, o būtinybė. Stengiamės, kad čia gyvenantys žmonės jaustų vidinį komfortą ir mėgautųsi oriu gyvenimu, nepaisydami likimo iššūkių, atvedusių juos į šiuos namus.
Mūsų darbo kasdienybė labai dinamiška: paslaugų gavėjams teikiame maitinimo, buitines, higienos, kultūrines ir kitas paslaugas. Kiekvieną naujai atvykusį žmogų supažindiname su globos namais, padedame jam adaptuotis, išsiaiškiname poreikius, pomėgius ir negalios priežastis. Kad atstatytume ir palaikytume gyventojų savarankiškumą, rengiame individualius globos planus. Taip pat konsultuojame teisių ir pareigų klausimais, atstovaujame įvairiose institucijose. Daug dėmesio skiriame bendravimo įgūdžių atstatymui ir ryšio su artimaisiais palaikymui. Skyriuje, kuriame dirbu, šiuo metu gyvena 26 asmenys. Tai brandaus amžiaus, labai skirtingo likimo ir charakterio žmonės. Todėl kiekvienam iš mūsų socialinis darbas yra kasdienis iššūkis sau, reikalaujantis rasti teisingus atsakymus sudėtingose situacijose. Čia svarbiausia – užmegzti tvarų, pasitikėjimu grįstą santykį. Kai tai pavyksta, pasiekiame džiuginančių rezultatų.
Ypatingą dėmesį skiriame paslaugų gavėjų pageidavimams, pastaboms ir pasiūlymams. Bendravimas mums yra vaistas. Todėl dažnai susėdame prie bendro stalo: švenčiame gimtadienius, minime tradicines šventes, o kartais su šviesiu liūdesiu prisimename iškeliavusius į Amžinybę. Mėgaujamės įkvepiančiais pasakojimais, dalijamės prisiminimais ir niekada nepamirštame šypsotis. Kai senolių akys suspindi šiluma, o veide pražysta šypsena, supranti – emocijos niekur nedingsta, jas tiesiog reikia išgyventi ir išreikšti kartu. Esame palaiminti, kad skyriuje turime kūrybiškų šviesuolių. Mūsų kasdienybę savo buvimu puošia ponia Aldona, kurianti ypatingo kruopštumo reikalaujančius deimantinės mozaikos paveikslus. Širdyse visuomet išliks šviesus Benjaminos ir daugelio kitų išėjusių atmintis. Mūsų kasdienybė nušvinta visai kitomis spalvomis, kai į jaukų bendravimą įsilieja laukiami svečiai, savanoriai ir socialiniai partneriai. Nuoširdžiai dėkojame Utenos vaikų lopšelio-darželio „Gandrelis“ ir Utenos Krašuonos progimnazijos bendruomenėms. Jų apsilankymai visada atneša gausybę šilumos, nuostabių meninių pasirodymų ir kruopščių rankų darbo dovanų, kurios džiugina senolius kalėdiniu ir velykiniu laikotarpiu. Šis neįkainojamas kartų ryšys kuria tikrus kasdienybės stebuklus!
Netrukus, rugsėjo 27-ąją, Lietuvoje minėsime Socialinių darbuotojų dieną. Tai šventė, kuri kviečia visuomenę trumpam sustoti ir ištarti nuoširdų ačiū tiems, kurie savo kasdieniu, dažnai nematomu darbu kuria tvirtesnę, solidaresnę ir jautresnę visuomenę. Šiuolaikiniame pasaulyje, kuriame sėkmė dažnai matuojama pelnu ir greičiu, socialiniai darbuotojai atlieka neįkainojamą misiją – jie grąžina dėmesį ir gerumą Žmogui.
Šia gražia ir prasminga proga noriu pasveikinti visus savo kolegas! Linkiu Jums neblėstančios stiprybės, emocinės ištvermės, vidinės šviesos ir džiaugsmo matant savo darbo vaisius. Te Jūsų gerumas grįžta Jums su kaupu! O paslaugų gavėjams, jų artimiesiems linkiu neblėstančios stiprybės, puikios sveikatos ir šviesaus optimizmo. Visiems linkiu daugiau vidinės šviesos, buvimo kartu, drąsos dažniau pažvelgti vienas kitam į akis, susirasti vienam kito rankas ir pajusti jų šilumą. Nepamirškime gerumo, gebėjimo padėti ir kuo dažniau ištarkime paprastą, bet stebuklus darantį žodį – AČIŪ.
Socialinė darbuotoja Lina KAUŠYLIENĖ