Iš televizijos ekranų, naujienų portalų, laikraščių, neretai ir socialinių tinklų vis dažniau girdime žodį „dezinformacija“. Kalbama apie melagienas, netikras paskyras, botus ir jų spiečius. Tačiau ar visada suprantame, kas iš tiesų yra dezinformacija, kaip ji veikia, kodėl žmonės ja patiki ir kaip ją atpažinti?
Naujas projektas
Pradedame naują projektą „Atsparus Utenos regionas: kova su dezinformacija“. Jį vykdydami kartu su dezinformacijos ekspertais aiškinsimės, kaip šiandien kuriamas ir platinamas klaidinantis turinys, kokius požymius jis turi ir ką kiekvienas iš mūsų gali padaryti, kad netaptume jo skleidėjais.
Mūsų tikslas paprastas – ne išmokyti bijoti informacijos, o išmokyti ją vertinti. Nes šiandien svarbu ne tik tai, kiek naujienų perskaitome, bet ir ar mokame suprasti, kurios iš jų yra patikimos.
Kas yra dezinformacija?
Klasikinis dezinformacijos apibrėžimas sako, kad tai – sąmoningai kuriama ir platinama klaidinga arba klaidinanti informacija, kuria siekiama paveikti žmonių nuomonę, sprendimus ar elgesį. Šis reiškinys nėra naujas. Žmonės visais laikais bandė kitus suklaidinti, nuslėpti faktus ar pateikti tikrovę taip, kaip jiems naudinga. Tačiau internetas ir socialiniai tinklai pakeitė mastą. Informacija šiandien gali pasklisti ne per kelias dienas ar valandas, o per kelias minutes. Vienas žmogus pamato įrašą socialiniame tinkle, paspaudžia „dalytis“, jį persiunčia draugams, šie – savo pažįstamiems, ir netrukus melaginga žinia gali pasiekti tūkstančius žmonių. Dažnai niekas nebesusimąsto, kas buvo pirmasis informacijos šaltinis ir ar pateikti faktai apskritai yra tikri.
Svarbiausias dezinformacijos požymis – tyčinis klaidinimas. Tai reiškia, kad klaidinga informacija skleidžiama ne atsitiktinai, o sąmoningai, turint tam tikrą tikslą.
Tas tikslas gali būti politinis – paveikti žmonių pasirinkimus, sukelti nepasitikėjimą valstybės institucijomis ar konkrečiais politikais. Jis gali būti ekonominis – paskatinti žmones priimti finansiškai naudingą sprendimą. Gali būti ir socialinis – supriešinti žmonių grupes, sukelti pyktį, baimę ar nepasitikėjimą vienų kitais.
Dezinformacija nėra tas pats, kas klaida
Čia svarbu suprasti vieną esminį skirtumą. Ne kiekviena klaidinga informacija yra dezinformacija. Žmogus gali pasidalyti netikra žinia todėl, kad pats suklydo, nežinojo visų aplinkybių ar tiesiog nepatikrino šaltinio. Tokiu atveju kalbame apie klaidingą informaciją, tačiau nebūtinai apie sąmoningą klaidinimą.
Dezinformacija yra kitokia. Ji kuriama arba platinama tyčia. Jos autorius ar platintojas žino, kad informacija yra klaidinga arba klaidinanti, tačiau vis tiek ją skleidžia, nes siekia konkretaus poveikio auditorijai. Todėl kiekvieną kartą, kai susiduriame su įspūdinga ar šokiruojančia žinia, verta savęs paklausti: kas tai paskelbė, iš kur ši informacija gauta, kokiais faktais ji pagrįsta, ar ją patvirtina kiti patikimi šaltiniai?
Dezinformacija gali atrodyti labai tikroviškai
Viena didžiausių šiuolaikinės dezinformacijos problemų – ji nebūtinai atrodo kaip akivaizdus melas. Klaidinantis turinys gali būti pateikiamas profesionaliai, naudojamos tikros nuotraukos, tikri žmonių vardai ar tikri statistiniai duomenys. Tačiau jie gali būti ištraukti iš konteksto, pakeisti arba panaudoti visai kitai istorijai sukurti. Dezinformacija gali būti išgalvota naujiena, suklastota nuotrauka, sumontuotas vaizdo įrašas, netikra citata, iškraipyta statistika ar klaidinanti antraštė. Kartais pakanka pakeisti vos kelis žodžius, kad tikras faktas įgytų visiškai kitą prasmę. Dar sudėtingesnė situacija atsirado sparčiai tobulėjant dirbtiniam intelektui. Šiandien galima sukurti nuotraukas, vaizdo įrašus ar garso įrašus, kuriuose žmogus gali atrodyti sakantis ar darantis tai, ko niekada nesakė ir nedarė. Todėl vien tai, kad matome nuotrauką ar vaizdo įrašą, dar nereiškia, jog matome tikrovę.
Kodėl žmonės patiki?
Dezinformacija dažnai veikia ne todėl, kad žmogus yra nepakankamai išsilavinęs ar nesupranta informacijos. Priešingai – suklaidintas gali būti bet kuris iš mūsų. Žmogus dažniau atkreipia dėmesį į informaciją, kuri sukelia stiprią emociją. Pyktį, baimę, pasipiktinimą, nerimą ar net pernelyg didelį džiaugsmą kelianti žinutė turi daugiau galimybių būti pastebėta ir persiųsta. Todėl dezinformacija neretai kuriama taip, kad žmogus pirmiausia sureaguotų, o tik paskui pagalvotų. Pavyzdžiui, antraštė gali skelbti: „Tai slepia nuo visuomenės!“, „Netrukus visi prarasime pinigus!“ arba „Pagaliau paaiškėjo tikroji tiesa!“ Tokios frazės skatina ne ramiai skaityti, o iš karto reaguoti. Būtent todėl vienas paprasčiausių patarimų – neskubėti. Jeigu naujiena sukelia labai stiprią emociją, verta sustoti ir paklausti savęs: kodėl ši žinutė mane taip paveikė?
Melagienos plinta todėl, kad jomis dalijamės
Dezinformacija negalėtų taip greitai plisti, jeigu žmonės jos neplatintų. Kartais užtenka vieno paspaudimo. Pamatėme įrašą, jis mus supykdė, išgąsdino ar nustebino – ir pasidalijome. Tačiau tuo momentu jau tampame grandinės dalimi. Todėl prieš spaudžiant mygtuką „dalytis“ verta skirti bent minutę informacijai patikrinti. Kuo žinia skandalingesnė, tuo daugiau priežasčių ją patikrinti. Jeigu skelbiama, kad „nuo rytojaus visiems bus uždrausta“, „bankai atims pinigus“, „valdžia nusprendė“ ar „mokslininkai nustatė“, reikėtų ieškoti pirminio šaltinio, o ne apsiriboti socialinio tinklo įrašu.
Patikimas vietos informacijos šaltinis taip pat turi didelę reikšmę. Rajono laikraštis, portalas ar kita vietos žiniasklaidos priemonė, kurioje dirba skaitytojams pažįstami žurnalistai, gali būti svarbi atsvara anoniminiam turiniui socialiniuose tinkluose. Tačiau ir žiniasklaidos informaciją reikia vertinti atsakingai – svarbiausia ne aklai tikėti, o tikrinti faktus.
Kas yra botai?
Socialiniuose tinkluose informaciją gali platinti ne tik žmonės. Čia gali veikti ir automatizuotos paskyros, vadinamos botais. Botas gali skelbti įrašus, komentuoti, dalytis turiniu ar spausti „patinka“. Kai daug tokių paskyrų veikia koordinuotai, jos gali sukurti įspūdį, kad tam tikra žinutė yra labai populiari ir jai pritaria daugybė žmonių. Tai ypač pavojinga tada, kai tokiu būdu dirbtinai iškeliamas klaidinantis turinys. Botų paskyros neretai turi mažai asmeninės informacijos, jų įrašai gali kartotis, paskyra per trumpą laiką paskelbia neįprastai daug turinio. Kartais naudojamos ir dirbtinai sukurtos profilio nuotraukos. Tačiau vienas požymis dar nėra įrodymas, kad paskyra yra botas. Todėl ir čia svarbiausia ne skubėti daryti išvadas, o vertinti visą informaciją.
Ką galime padaryti patys?
Kova su dezinformacija prasideda ne kažkur toli – ji prasideda nuo kiekvieno mūsų.
Pirmiausia reikia išsiugdyti įprotį tikrinti informaciją. Perskaityti ne tik antraštę, bet ir visą tekstą. Pažiūrėti, kas yra jo autorius. Patikrinti datą. Surasti pirminį šaltinį. Palyginti informaciją su kitais patikimais šaltiniais.
Antra – neskubėti dalytis informacija, kuri kelia stiprias emocijas. Būtent toks turinys dažnai plinta greičiausiai.
Trečia – suprasti, kad suklysti gali kiekvienas. Jeigu pasidalijome klaidinga informacija, nėra nieko gėdingo ją ištaisyti. Kur kas svarbiau ne atkakliai ginti savo klaidą, o ją pripažinti.
Ir galiausiai – ugdyti kritinį mąstymą. Kritinis mąstymas nereiškia, kad turime niekuo nepasitikėti. Tai reiškia gebėjimą užduoti klausimus, ieškoti įrodymų ir sprendimus priimti ne pagal pirmą pamatytą įrašą, o įvertinus informaciją.
Dezinformacija stipri tol, kol mes jai padedame. Kuo daugiau žmonių geba atpažinti klaidinantį turinį, tuo sunkiau juo manipuliuoti. Todėl atspari visuomenė nėra ta, kuri niekada nesusiduria su melaginga informacija. Atspari visuomenė yra ta, kuri moka ją atpažinti, patikrinti ir neplatinti toliau. Prieš pasidalydami – sustokime. Prieš patikėdami – patikrinkime.
