Propaganda nėra vien melas. Ji gali būti paremta tikrais faktais, tačiau jie atrenkami ir pateikiami taip, kad žmogus padarytų iš anksto numatytą išvadą. Kuo propaganda skiriasi nuo dezinformacijos, kaip ji veikia mūsų emocijas ir kodėl šiais laikais ją atpažinti tapo gerokai sunkiau?
Informacijos gausa
Vyresni žmonės puikiai žino, kad propaganda nėra šių laikų išradimas. Sovietmečiu televizija, radijas ir laikraščiai kasdien pasakojo apie didžiulius valstybės pasiekimus, artėjančią šviesią ateitį ir vis gerėjantį žmonių gyvenimą. Tačiau žmogus nueidavo į parduotuvę ir matydavo visai kitą vaizdą – tuščias lentynas. Grįždavo namo ir matydavo, kas yra jo paties šaldytuve. Todėl ir atsirado paprastas, bet labai taiklus posakis: „tuščias šaldytuvas visuomet laimi prieš televizorių.“ Tačiau šiandien tokį „šaldytuvą“ ne visada turime. Informacijos pasaulis tapo kur kas sudėtingesnis. Žmogus vienu metu gali gauti šimtus pranešimų, vaizdo įrašų, komentarų ir nuomonių. O socialiniuose tinkluose informacija dažnai pateikiama taip, kad pirmiausia sukeltų emociją, o tik paskui paskatintų susimąstyti.
Kas yra propaganda?
Paprasčiausiai propaganda galima vadinti kryptingą informacijos, idėjų, vaizdų ar simbolių skleidimą, kuriuo siekiama paveikti žmonių nuomonę, vertybes ar elgesį. Čia slypi vienas svarbiausių skirtumų nuo įprasto informavimo. Žurnalistikos tikslas – pateikti žmogui informaciją, kad jis pats galėtų susidaryti nuomonę. Propagandos tikslas kitoks – įtikinti.
Tai nereiškia, kad kiekviena propaganda yra melas. Priešingai – propaganda gali būti sudaryta iš visiškai tikrų faktų. Tačiau parenkami tik tie faktai, kurie naudingi norimai žinutei, o nepatogūs dalykai nutylimi. Įsivaizduokime, kad mieste pastatytas naujas objektas. Apie jį galima parašyti: investuota tiek ir tiek milijonų, sukurta tiek darbo vietų, objektą aplankė tiek žmonių. Visa tai gali būti tiesa. Tačiau jeigu sąmoningai nutylima, kiek projektas pabrango, nei buvo planuota, arba kokių problemų kilo jį įgyvendinant, skaitytojas gauna ne visą vaizdą. Todėl propaganda dažnai veikia ne sakydama netiesą, o parodydama tik vieną tiesos pusę.
NATO savo informacinių grėsmių apibrėžime propagandą apibūdina kaip informaciją, skirtą paveikti konkrečią auditoriją tam tikro elgesio ar įsitikinimo link, o dezinformacija apibrėžiama kaip sąmoningai skleidžiama melaginga ar klaidinanti informacija, kuria siekiama manipuliuoti kitų žmonių nuomone ar veiksmais.
Tai kuo propaganda skiriasi nuo dezinformacijos?
Šiuos du žodžius šiandien girdime labai dažnai, todėl juos nesunku supainioti. Dezinformacija pirmiausia susijusi su klaidinančiu turiniu ir sąmoningu jo skleidimu. Propaganda – su tikslu paveikti auditoriją. Paprasčiau tariant, dezinformacija gali būti vienas iš propagandos įrankių. Pavyzdžiui, jeigu internete paskleidžiama melaginga žinia, kad tam tikras įvykis apskritai neįvyko, nors autorius žino, kad tai netiesa, tai gali būti dezinformacija. Tačiau, jeigu tokios melagingos žinutės sistemingai naudojamos tam, kad žmonės pradėtų nepasitikėti savo valstybe, institucijomis ar sąjungininkais, jos jau gali tapti platesnės propagandinės kampanijos dalimi. Kita vertus, propagandai nebūtina meluoti. Užtenka nuolat kartoti tam tikrą naratyvą, parinkti vienus faktus, nutylėti kitus ir sukurti emocinį pasakojimą. Taigi galima įsivaizduoti paprastą schemą: propaganda yra tikslas ir kryptis, o dezinformacija gali būti viena iš priemonių tam tikslui pasiekti.
Žinoma, realiame gyvenime ribos ne visada tokios aiškios. Informacinėse kampanijose gali būti naudojami tikri faktai, iškraipyti faktai, melagingos žinios, emocingi vaizdai, socialinių tinklų paskyros ar net dirbtinio intelekto sukurtas turinys. NATO taip pat pažymi, kad dezinformacija ir propaganda gali būti naudojamos kartu platesnėse informacinėse operacijose.
Propaganda nuo seniausių laikų
Propaganda ypač suaktyvėdavo karo, politinių krizių ir didelių visuomenės sukrėtimų laikotarpiais. XX amžiuje ji tapo sistemingu valstybės valdymo įrankiu tiek nacistinėje Vokietijoje, tiek Sovietų Sąjungoje. Buvo kuriamas aiškus pasaulio paveikslas: mes esame teisūs, mūsų sistema yra gera, o priešas – blogas ir pavojingas. Tokiam pasakojimui labai svarbus nuolatinis kartojimas. Kai tą pačią mintį žmogus girdi televizijoje, perskaito laikraštyje, pamato plakate ir dar išgirsta per radiją, ji pradeda atrodyti pažįstama. O tai, kas pažįstama, žmogui neretai atrodo ir patikimiau.
Šiandien propaganda ypač aktyviai naudojama autoritarinėse valstybėse. Tačiau būtų klaida manyti, kad propaganda gali egzistuoti tik ten, kur nėra laisvos žiniasklaidos. Šiuolaikinėmis technologijomis ją gali skleisti valstybės, politinės organizacijos, interesų grupės ar pavieniai asmenys. Skirtumas tas, kad demokratinėje visuomenėje žmogus turi galimybę informaciją palyginti su kitais šaltiniais, išgirsti kitą nuomonę, užduoti klausimus ir kritikuoti valdžią. Laisva ir nepriklausoma žiniasklaida čia atlieka svarbų vaidmenį.
Kodėl propaganda taip veikia?
Propaganda labai dažnai kalba ne į žmogaus protą, o pirmiausia į jo emocijas. Baimė – vienas stipriausių ginklų. „Jie ateina“, „mums gresia pavojus“, „jeigu nieko nedarysime, prarasime viską“ – tokios žinutės verčia žmogų reaguoti greitai, ne visada spėjant patikrinti, ar teiginiai pagrįsti. Tačiau naudojama ne tik baimė. Propaganda gali remtis pykčiu, pasididžiavimu, gailesčiu, neapykanta, nostalgija ar solidarumu. Pavyzdžiui, galima nuolat kartoti, kad „paprastas žmogus“ yra pamirštas, kad „visi politikai vagys“, kad „žurnalistai meluoja“, kad „mūsų šalį valdo ne tie žmonės“. Net jeigu atskirais atvejais žmogus turi pagrindo kritikai, nuolatinis tokių žinučių kartojimas gali sukurti daug platesnį įspūdį – kad apskritai niekuo pasitikėti nebegalima. Ir čia slypi dar vienas propagandos pavojus. Kartais jos tikslas nėra priversti žmogų patikėti konkrečiu melu. Kartais pakanka, kad žmogus nustotų tikėti visais. Jeigu žmogus pradeda galvoti, kad „visi meluoja“, „visi vienodi“, „niekas nieko nežino“, jis tampa daug mažiau atsparus manipuliacijai. Tokia informacinė aplinka skatina nepasitikėjimą ir visuomenės susiskaldymą. NATO būtent pasitikėjimo demokratinėmis institucijomis mažinimą ir visuomenės skaldymą įvardija kaip vienus iš priešiškų informacinių veiksmų tikslų.
Socialiniai tinklai pakeitė žaidimo taisykles
Sovietmečiu propagandos skleidėjas turėjo televiziją, radiją, laikraštį, plakatą. Šiandien tam užtenka telefono. Žinutė gali būti sukurta per kelias minutes ir per kelias valandas pasiekti tūkstančius žmonių. Dar daugiau – socialinių tinklų algoritmai leidžia turinį pritaikyti konkrečioms auditorijoms. Žmogui gali būti rodoma būtent tokia informacija, kuri atitinka jo pomėgius, baimes ar jau turimas nuostatas. Todėl šiandien propaganda nebūtinai atrodo kaip propaganda. Ji gali būti trumpas vaizdo įrašas, tariamai paprasto žmogaus pasakojimas, emocingas komentaras, graži nuotrauka, juokingas memas ar „netyčia“ pasidalinta istorija. O prie viso to prisideda ir dirbtinis intelektas. Sukurti įtikinamai atrodantį vaizdą, balsą ar vaizdo įrašą tampa vis lengviau. NATO pažymi, kad dirbtinis intelektas ir vadinamieji „deepfake“ gali dar labiau sustiprinti informacinių operacijų poveikį ir mažinti visuomenės pasitikėjimą komunikacija.
Kaip atpažinti propagandą?
Pirmiausia verta savęs paklausti: ką šia žinute norima, kad aš pagalvočiau arba padaryčiau? Jeigu tekstas bando labai stipriai sukelti baimę ar pyktį, verta stabtelėti. Jeigu pateikiama tik viena nuomonė ir nėra jokių kitų argumentų – taip pat verta būti atsargiam. Jeigu nuolat kartojami žodžiai „visi“, „niekas“, „visada“, „niekada“, tai gali būti ženklas, kad sudėtinga realybė sąmoningai supaprastinama. Taip pat svarbu patikrinti šaltinį. Kas tai paskelbė? Ar šaltinis egzistuoja seniai? Ar pateikiami konkretūs duomenys? Ar ta pati informacija skelbiama kituose patikimuose šaltiniuose? Ir dar vienas labai svarbus klausimas: kas iš mano emocinės reakcijos gauna naudą? Jeigu perskaitę tekstą iš karto norime skubėti juo pasidalyti, pirmiausia reikėtų kaip tik neskubėti.
Tuščias šaldytuvas ir pilnas telefonas
Grįžkime prie to sovietmečio šaldytuvo. Tada žmogus galėjo palyginti televizoriaus pasakojimą su tuo, ką matė parduotuvėje ir savo namuose. Šiandien mūsų „šaldytuvas“ – visa realybė, kurią galime patikrinti daugybe skirtingų šaltinių. Tačiau tam reikia sąmoningai sustoti. Propaganda nėra magija. Ji veikia tada, kai leidžiame kitam žmogui už mus nuspręsti, ką turime galvoti, ko bijoti ir kuo tikėti.
Todėl geriausia apsauga nuo jos nėra kita propaganda. Tai – kritinis mąstymas, skirtingų šaltinių tikrinimas, patikima informacija ir laisva žiniasklaida. NATO taip pat pabrėžia faktų, skaidrios komunikacijos ir nepriklausomos žiniasklaidos svarbą kovojant su propaganda ir dezinformacija. Galų gale propagandos tikslas – ne visada įtikinti mus konkrečia žinute. Kartais jos tikslas daug paprastesnis – kad mes nustotume klausti.
O kol žmogus klausia, tikrina ir lygina, jį paveikti gerokai sunkiau.
Žurnalistikos tikslas – pateikti žmogui informaciją, kad jis pats galėtų susidaryti nuomonę. Propagandos tikslas kitoks – įtikinti.
