Doc. dr. Regina RINKAUSKIENĖ
Vyžuonų šnekta priklauso rytų aukštaičių uteniškių tarmei. Vyžuonos – vienas iš uteniškių tarmės punktų, daugelyje dialektologijos (dialektologija – tai mokslas, tyrinėjantis lietuvių kalbos tarmes) mokslo darbų žymimas santrumpa Vžns. Nemažai Vyžuonų šnektos faktų yra pateikta akademiniame dvidešimties tomų „Lietuvių kalbos žodyne“.
Vyžuonų šnektai, kaip ir visiems rytų aukštaičiams uteniškiams, būdingi panašūs požymiai. Yra dvi svarbiausios skiriamosios fonetikos ypatybės (susijusios su garsų tarimu), kurios neabejotinai rodo, kad uteniškių šnekta, taip pat ir vyžuoniškiai, priklauso būtent rytų aukštaičiams. Beje, visi aukštaičiai yra skirstomi į rytų aukštaičių, pietų aukštaičių ir vakarų aukštaičių patarmes. Pirmoji ypatybė: vietoj nosinių garsų ą ir ę šnektoje yra balsiai u ir į (jų ilgumas priklauso nuo kirčio: kirčiuoti jie būna ilgieji, o nekirčiuoti pusilgiai, vadinasi, šiek tiek ilgesni už trumpuosius, bet trumpesni už ilguosius), pavyzdžiui, bendrinės kalbos žodžius tęsia, katę, namą, gręžia ir pan. šnektoje atlieps tįsia, katį, namų, grįžia ir t. t. Antroji ypatybė: vietoj bendrinės kalbos dvigarsių an, am, en, em šnektoje yra un, um, in, im, pavyzdžiui: bendrinės kalbos žodžiai kanda, kampas, lenkia, tempia, kenčia, ranka čia bus tariami kunda, kumpas, linkia, timpia, kinčia, runka ir panašiai.
Be šių bendrųjų visiems rytų aukštaičiams būdingų ypatybių, uteniškiai nuo kitų rytų aukštaičių (vilniškių, anykštėnų, kupiškėnų, širvintiškių ir panevėžiškių) skiriasi tuo, kad vietoj nekirčiuotų dvibalsio ie ir balsio ė turi balsį e. Vadinasi, bendrinės kalbos žodžiai dienelė, vėjelis šnektoje turės tokius atliepimus: denela, vejalys.
Vyžuonų šnekta pasižymi dar daugeliu kitų ypatybių. Čia yra kietai tariami tokie junginiai kaip le, lė, re, rė, se, sė. Vadinasi, vietoj le, re, se bus tariama la, ra, sa, o junginių lė, rė, sė balsis ė bus panašus į rusų kalbos užpakalinį e.Vietoj bendrinės kalbos žodžių lekia, lėkė, retas, rėkia, senas, sėdi čia bus tariama lakia, leke, ratas, reke, sanas, sedi. Vakarinė uteniškių tarmės dalis dažnai nekirčiuotą dvibalsį uo pakeičia į a, toks reiškinys būdingas ir Vyžuonų šnektai, pavyzdžiui, bendrinės kalbos žodžius suolelis, obuolys, kamuoliukas šioje šnektoje atlieps salalys, abalys, kamaliokas (priesagos –ukas uteniškiai beveik neturi, ją dažniausiai keičia priesaga –okas). Balsis o šioje šnektoje, kaip ir visoje uteniškių tarmėje, yra išlaikomas tik kirčiuotas, bet tariamas labai atviras (tarpinis garsas tarp o ir a), o vietoj nekirčiuoto balsio o tariamas balsis a, pavyzdžiui, bendrinės kalbos žodžius sodelis, ožys, vokiečiai čia atlieps žodžiai sadelys, ažys, vakečiai ir t. t. Tokį balsio o tarimą labai gerai iliustruoja pokalbis: Kakias spalvas Utenas bažnytėla? Raudanas.
Minėtosios Vyžuonų šnektos ypatybės yra susijusios su garsų tarimu, tačiau yra nemažai ir kitokių šnektos įdomybių.
Reikia paminėti labai dažnai vartojamą senąjį vietininko linksni iliatyvą, arba kryptininką, kurio bendrinėje kalboje beveik nėra. Kaip ir visi uteniškiai, Vyžuonų šnektos žmonės sakys ainu miškan, važiuoju miestan, inlinda krūman ir pan. vietoj bendrinei kalbai įprastų pasakymų einu mišką, važiuoju į miestą, įlindo įkrūmą ir t. t.
Vietoj įvardžių jis, ji, jie, jos vyžuoniškiai vartoja visai kitas formas, tai yra anas, ana, anys, anas, pavyzdžiui, anas geras žmogus, anys geri draugai ir pan. O įvardžius aš, tu vartoja gerokai ilgesnius ašei, ašenai, tujei, tujenai.
Yra visai kitokių veiksmažodžio formų, kurios būtų neįprastos bendrinės kalbos vartotojui, pavyzdžiui: plaudžia rūbus (plauna rūbus), lipe liesvam aukštyn (lipo kopėčiomis aukštyn), supe vaikų visų naktį (supo vaiką visą naktį), prisiskute bulbų vakarienei (prisiskuto bulvių vakarienei), šava akin (šovė į akį) ir t. t. Daug sutrumpėjusių veiksmažodžio formų, pavyzdžiui: imč in žmonas (imčiau į žmonas), kad atait in man (kad ateitų pas mane), raikia nuveit ir pranešt (reikia nueiti ir pranešti).
Vyžuonų šnektoje yra kitokių prielinksnių nei bendrinėje kalboje, kartais jie vartojami su kitais linksniais, pavyzdžiui, gyvena par sasarį, (gyvena pas seserį), nuveja in vyrų (nuėjo pas vyrą), saula laidžias až miška (saulė leidžiasi už miško), užulipė in (gali pasakyti ir un) stala (užlipo ant stalo), lig šiai dienai negaliu pamiršt (ligi šios dienos negaliu pamiršti), pririše pre tvorai (pririšo prie tvoros), inbrida valig smakra (įbrido iki smakro).
Vyžuonų šnektoje labai dažnai vartojamos veiksmažodžio konstrukcijos su vardininko linksniu vietoj galininko, pavyzdžiui: galva sopa (galvą skauda), alus gert sveika (alų gerti sveika), arkliai rišt draudžiama (arklius rišti draudžiama), raikia gyvuliai perkelt (reikia gyvulius perkelti) ir t. t.
Vyžuonų šnektoje yra žodžių, kurie bendrinės kalbos ar kitos tarmės atstovui būtų nesuprantami (tiesa, šnektoje, kaip ir visoje uteniškių tarmėje, yra labai daug skolinių), pavyzdžiui, ačlaimas (kiemas), dunktys (stogas), gurbas (tvartas), kleva boba (karkvabalis), liesvas (kopėčios), markatnas (liūdnas), bovytis (žaisti), kavatynes (slėpynės), abuozas (būrys, pulkas), paversmys (šaltinis), natūras (būdas), pilniavat (saugoti), pakusa (baidyk1ė), vigada (malonumas), liuika (pypkė), bakanas (kepalas), panuovalys (pievos pakraštys), spalgena (spanguolė), sėdžiauka (bala), nekočia (gelda), smertis (mirtis), tuntinėti (vaikštinėti), kalniai (kailiniai), laskutas (skuduras), mojava (gegužinės pamaldos), ulioti (linksmintis, vaikščioti), mėsiedas (laikas nuo Kalėdų iki gavėnios), žebravoti (elgetauti), dykas (laisvas, be darbo) ir t. t.
Geriausiai šnektos ypatybės atsispindi užrašytame tekste, kuris čia bus pateiktas iš knygos „Lietuvių kalbos tarmės“ (Vilnius, 1970). Tai yra žinomos pasakos apie merginą, ištekėjusią už žalčio, versija, kuri buvo užrašyta būtent Vyžuonų parapijoje.
Parengė Daiva ČEPĖNIENĖ
„Neišsimt šitas versmes“
PASAKA
