Valda Žebelienė (Kunickaitė) gimė ir iki melioracijos gyveno Meldutiškyje (Tauragnų sen.). Kunickų šeima kaime buvo viena, viena ir Deveikių, tačiau net keturiuose kiemuose gyveno Bivainiai, o visus viršijo Stundžiai – jų apie 1970-uosius moteris suskaičiavo net septynias gryčias.
Aktyvi Tauragnų bendruomenės narė Valda Žebelienė sako, kad sunkiausia jai nusėdėti namuose
Sodyba ant trijų kaimų kampo
V. Žebelienės gimtoji sodyba glaudėsi pačiame kaimo pakrašty, prie Kemešio girios. Jos gimtinės istorija prasidėjo nuo prosenelio Vinco Balčiūno. Jis buvo našlaitis, jį užaugino žydai. Kaimo gyventojai nevadino našlaičio pavarde – minėjo Šendeliuko (greičiausiai pagal berniuką užauginusių žydų pavardę) pravarde. V. Balčiūno būta gabaus dailidės – eidavo per žmones, statė įvairius trobesius. Kai kažkam Meldutiškyje pastatė namus, kaimo gyventojams kilo mintis duoti bežemiui gabalėlį žemės, ant kurios galėtų susiręsti sau būstą. Taip jau išėjo, kad naujakurys kūrėsi ant nedidelio trijų kaimų lopo. Ant Šiaudiniškio žemės pasistatė pirkelę, ant Meldutiškio – tvartą, ant Zavietnos – kluoną ar daržinę. Sausuolius rąstus, kurių niekas nedraudė imti, tempė iš čia pat esančios girios. Pašnekovė sakė dar atsimenanti tą namelį, nors pačiai jame teko gyventi tik dvi savaites po gimimo. Namelis buvo visai gražus, su neįstiklintu gonku, šviesioje kamaroje laikydavo grūdus.
Močiutės sesers dukra yra užsiminusi, kad prosenelis per daug „tampėsi“, tad galima mirties priežastis – trūkis, o jo žmonai Adelei ant kaklo išsikėlė guzas, tad pašnekovė spėjo, kad galėjo būti pažeista skydliaukė. Našlaitės liko penkiolikmetė Marijona (1900–1983), dvylikametė Zofija (1903–1993) ir penkiametė Adelė (1910–2011).
Išsisklaidęs Meldutiškis susibūrė Tauragnuose
1958 m. pašnekovės tėvas iš Gaidelių gavo tremtinio Mykolo Stundžios namus. Vėliau, einant melioracijai, juos išsiardė malkoms. V. Žebelienė pernai buvo su sūnumi nuvažiavusi – kraštovaizdis taip pasikeitęs, kad net sunku surasti sodybvietę. Sodo vietoje auga berželis, jaunų obelaičių nespėta išsikasti ir persivežti į Tauragnus – sunaikino jas melioratoriai. Pirtelę pervežė pas pašnekovės močiutės seserį į Gaidelius – moteris nesugyveno su žentu, tai bent dešimt metų kuo puikiausiai pragyveno tame pastate.
Dar melioracija nebuvo prasidėjusi, kai sujungtų Tauragnų ir Sėlos kolūkių pirmininkas ėmė Kunickus kalbinti keltis į Tauragnus – kolūkis suteiksiąs paskolą naujo namo statybai, apmokėsiąs už sodybos trobesius, sodą. Tėvai sutiko. Viena iš priežasčių – kad vaikams į Tauragnus nereikėtų net aštuonis kilometrus eiti.
Iš Meldutiškio Kunickai išsikraustė pirmieji. 1976 m. Kaimo vyrai šaipėsi iš jų, vadino bėgliais, o paskui patys į Tauragnus atsikėlė – jei kaime gyveno vienas nuo kito toli, miestelyje jų namukai sutūpė vienas greta kito.
Pats geriausias treneris
Visas vienuolika klasių Tauragnuose V. Kunickaitė baigė gyvendama Meldutiškyje. Aštuonis kilometrus (į vieną pusę) teko ne kartą eiti, nors penktoje ir šeštoje klasėse gyveno mokyklos bendrabutyje. Septintoje klasėje taisė Sėlos kelią, todėl autobusai iš Kirdeikių buvo nukreipti per Gaidelius – buvo daug autobusų, mergaitė spėdavo grįžti iš mokyklos ir dar į krepšinio treniruotę suvažinėti. Aštuntoje klasėje, kol nebuvo sniego, važinėjo dviračiu, paskui vežė kolūkis. Vežė ne autobusu, o nedengtu sunkvežimiu, skirtu darbininkams paimti. Būdavo, kad pavėluodavo į pirmą pamoką, būdavo, kad ir visai neatvažiuodavo: „Kai neatvažiuoja, tai labai gera. Tada – ant ledo, ant balos ir dūkstam pulkas vaikų!“
Žiemą vaikams liepdavo atsitempti rogutes arba atčiuožti slidėmis. Per fizinio pamokas čiuoždavo prie Gaidelių kaimo ežero pažiūrėti, ar žuvys nedūsta, ar nereikia iškirsti eketės, be to, buvo nučiuožinėti visi kalneliai. Po pamokų vaikai traukdavo ir prie stataus Kregždyno kalno. Antanas Stundžia nuo viršūnės slidėmis lėkdavo stačias, o pašnekovė su Valda Kairionyte – sėdomis. „Pliušinis paltukas buvo aplipęs lyg lediniais skambaliukais! Reikėdavo ant pečiaus džiovinti“, – juokėsi pašnekovė.
Žiemą tėtis dirbdavo Sėloje, remontuodavo traktorius. Į darbą šešis kilometrus čiuoždavo slidėmis. Pasidarė trasą, o kartu su juo į mokyklą čiuoždavo ir dukra su kaimynu. „Mes su Antanu, Stundžios, čiuožiam mokyklon. O bijodavom labai! Nu, tai aš stengiuos, kad tik paskui tėtį, kad Antanas iš paskos čiuožtų! Mokyklon nulekiu – kvapo negaliu atgauti! Antroj pamokoj tiktai atgaunu kvapą – ant tiek privargus! Tėtė man buvo pats geriausias treneris! Kai Tauragnų mokykloje reikėdavo su slidėmis nučiuožti tris kilometrus – man nieko nereikšdavo! Važiuodavau dalyvauti varžybose ir Utenoje“, – juokėsi slidininkė.
Lėlių krikštynos pietų pievoje
Kadangi kolūkis buvo su mokykla sudaręs sutartį, mokiniai per vasaros atostogas turėdavo plušėti kolūkyje. Labiausiai pašnekovei įsiminė šienapjūtės. Į kolūkį po armijos atėjo dirbti jaunas berniokas Stasys Kuliešius. Naujasis brigadininkas mokėjo užsiimti su vaikais, todėl šie dirbdavo net geriau nei suaugusieji. „Patikėdavo didžiausias mašinas prikrauti! Mes, trys mergiotės, ant tos mašinos, ir trys–keturi vyrai atneša didžiausią volą šieno. Ir susitvarkydavom, ir sudėdavom, ir primindavom. Ir neišvirsdavo. Iki kol atvažiuoja kita mašina, tai mes siust visi – visi grioviai buvo išbraidyti! Visi purvini, dulkėti, per pietus nebevažiuodavom ir namo, užtekdavo, kad kokį kąsnį įsimeti pavalgyti. Paskui lekiam prie ežero, lekiam Kemešin – nuo Gaidelių dar gabalas iki to ežero“, – linksmą vaikystę minė V. Žebelienė. Anot jos, labai sugyvenamo būdo buvo laukininkės moterys. Atsimena, kai kartą šventė Onines. Dvi laukininkės buvo vaikų neturinčios Onos, joms vaikai susimetę padovanojo po lėlę. Tada per pietų pertrauką jas krikštijo – moterys pievoje padarė balių: limonado, sausainių („Ko vaikams daugiau bereikia!“). Kai pasibaigė atostogos, moterys vaikams padovanojo po keturiomis spalvomis rašantį tušinuką. Tokie tušinukai tais laikais buvo gana reti, tad vaikai buvo labai pamaloninti.
Pirtis pavogtu vandeniu
Į vaidenimusi pagarsėjusią Grašių sodybą Žiezdriuose buvo nuėjęs pašnekovės tėvas. Ėjo vienas, nėščios žmonos nesivedė, kad, neduok Dieve, ko nors vaikui nenutiktų. Vienintelis dalykas, kurį matė svečias, buvo kamaroje sukabinti drabužiai, ant kurių užtiesta marška buvo perdrėksta lyg kokiais didžiuliais nagais.
Grašiuose gyveno Juozapas Grašys, Amelu pravardžiuojamas. Jis buvo nebaikštus žmogus. Kartą jį pas Žiezdrių Grašius atsisėdusį ant suolo ėmė kartu su suolu kas ore nešioti. „Nu, baikit baikit, nešposykit!“ – be baimės išdykėles dvasias subarė svečias. Ir tos nuleido jį ramiai ant žemės.
Kitas įvykis nutiko pirtyje. Atėjo praustis Asminavičienė su dukra. Žiūri, karšto vandens nėra. Negana to, lempelė užgeso. Kiek bedega, vis užgęsta. Baigėsi degtukai. Dukra skubina motiną eiti, o ši ramina, sako: palaukim, tuoj ateis šeimininkė. Galų gale motina paklausė sunerimusios dukters ir patamsyje kažkaip apsirengusios, kažką palikusios nuėjo pas Undrius. Ten rado sėdintį Amelą Grašį. Paprašė, kad tas jų drabužius iš pirties parneštų. Tas nuėjo į pirtį. Žiūri, karšto vandens sočiai – išsiprausė ir parnešė moterims drabužius. Beje, paauglei dukrai kažkas pirtyje bliūdu praskėlė galvą. Motina irgi jautė, kad jai per nugarą lyg kažkas tvatintų kartimi, tačiau nesmarkiai, „lyg kokiu kilbasu šertų“.
Grašių namas, perkeltas į Tauragnus, dabar stovi pašnekovės kaimynystėje, bet jame jau niekas nebesivaidena.
Daugiau skaitykite čia.
