Taurapilio kaimas prie Tauragno ežero be abejonės žymiausias savo piliakalniu, apie kurį byloja ir ne vienas rašytinis šaltinis, archeologiniai kasinėjimai (papilio gyvenvietės) ir ne viena legenda. Vis dėlto kaimas, kaip porina seniausia šio kaimo gyventoja Janina Katinienė, labai stipriai pasikeitęs nuo tada, kai ji čia atėjo gyventi 1966 m. Dabar kaime nuolat gyvenama gal tik trijose sodybose, o kitų gyventojų namai paversti vasarinėmis vilomis. Vitkauskas, Sadauskas, Sidabrienė, Šinkūnas, Šuminas – tai senieji gyventojai, kurių pavardės nuėjo į užmarštį.

Melžėjų melžėja
J. Katinienė į Taurapilį atitekėjo iš Biliūnų kaimo, nuo Skapiškio (Kupiškio r.). Ten jos būsimasis vyras Vytautas Katinas dirbo melioracijoje. Taurapilio žemės nė iš tolo negalėjo prilygti derlingoms pašnekovės tėviškės dirvoms, tačiau darbšti moteris nepasidavė – laikė keturias karves, prieauglių, kiaulių, o nederlingus laukus tręšė kuo tik galėjo, kad tik javai vešlesni augtų. Žinoma, tai buvo, kai vyras atgavo nacionalizuotas žemes, o iki tol visą gyvenimą melžė karves: iš pradžių tėviškėje, o paskui jau iš naujųjų namų arkliu važinėdavo į Sėlos fermas. Nors, kaip J. Katinienė sakė, per šį darbą praradusi ir kojas, ir rankas, tačiau tuo metu darbovietės buvo įvertinta ir medaliais, ir baldais, ir piniginėmis premijomis. Ir kaip pirmūnė nuolat puikavosi garbės lentoje.

Baltos meškos iš kaimyno lūpų
Pašnekovės šešuras, Albertas Katinas, nepriklausomoje Lietuvoje dirbo policininku. Dėl savo pareigų 1941 m. sovietų buvo ištremtas. Gal ne visų kaime buvo ir mėgiamas: jis ne tik mieravo žemes, bet ir tvarkos kaime žiūrėdavo, primindavo kaimiečiams, kad valstybei mokesčius sumokėtų. Ne visiems toks pilietiškas policininkas patiko, todėl trėmimas neapsiėjo ir be skundo. Vienas kaimynas pasėjo rugius, o kitas juos išarė. „Ir dabar Albertas paliudija pa tuo kaimynu, o anas užpyka. Aina jisai pro šalį, saka: „Katinėli, neilgai vaikščiosi – tuoj pamatysi, kur baltos meškos.“ Akurat, už trijų dienų ir atvažiava dvi padvados, susadina ir veže poežeri. Saka, Albertas narėja duot poežerėn, pakriūtėn – vienas milicininkas buva, – ale nenarėja šeimos palikt – labai šeimų mylėja, galvoja gyvins gi kartu, o atskyra Švenčionėliuos ir gatava…“– apie vyro šeimos tragišką likimą pasakojo J. Katinienė. Moteris žino, kad A. Katino bendradarbis Povilas Ruzga, artinantis sovietams, paliko šeimą ir pabėgo į Ameriką. Ištrėmė A. Katiną su žmona, pusantrų metų vaiku ir motina. Vyrą nuo šeimos atskyrė ir į Sibirą vežė atskirame vagone. Ir kalino atskirai. Policininkas ir mirė svetimoje žemėje (jo kapo artimieji taip ir nerado), o jo žmona su sūnumi ir mama pateko į miškus: pjovė medžius, „smalų rėžė“… Gyvenimo sąlygos buvo sunkios – tremtiniai gyveno lentinėse trobelėse. „Kai mirė Alberta mama, tai nuo tos gryčiutės nuplėše stogų, lentas, ir sukale grabelį. Ir pakavoja,“ – sakė J. Katinienė. Nors anyta Lietuvos jau nebeišvydo, tačiau giminaičiai Paukštės padėjo gyviesiems iš tremties grįžti. Beje, mažajam Vytautui pasisekė, nes įsisukusi šiltinė išguldė visus vaikus, liko tik jis ir dar vienas. Grįžo tremtiniai po šešerių metų. Ir grįžo ne tik, kad ne į tuščius namus, bet dar juos ir išsipirkti reikėjo. O naujieji šeimininkai labai nesivaržė: ardė kluoną malkoms, pardavinėjo svetimą gerą…

Žūklė žeberklu ir povandeninė sala
Tauragno ežere J. Katinienė žvejodavo su vyru. „Su vyru išlaukdavom apie dvylika valandų, a paryčiui grįžtam. Su žeberklais, su šviesom. Galuežerin nuvažiuojam, tai žinai, kiek žuvų mūsų prigaudyta, o jezau!.. Apšvieti, apanka žuvis, ji stovi, žeberklu terkšt ir nuduri…“– pasakojo žvejė apie pagautus ešerius, lydekas, leščius, kuojas, aukšles, ungurius…

Anot moters, tarybiniais metais ežere daugybė sietkų buvo pristatyta – niekas nedrausdavo, ne taip kaip dabar didžiulės baudos.

Žiemą gaudydavo vėgėles. Per nerštą, vasario mėnesį. Į eketę sviesdavo žeberklą – ant geležtės pasimaudavo dvi–trys žuvys. Vėgėlėms gaudyti ne žiemos metu naudojo per visą ežerą ištiestą šniūrą. Masalui naudojo varles arba vištieną. Eidavo žvejoti ir į Smėliaupį kitapus ežero, o unguriai kibdavo čia pat, už piliakalnio.

Kur kokios žuvys kimba papasakodavo nuolatinis žvejys Pauliukas iš Politiškių, kuris vesdavo į žvejybą kitus žvejus. Leista žvejoti ir bradiniais. „Užmeti ir baidai. Ir pilnas gi prieina šitas bradinys. Aik tu, įdomu! Kiek aš mačiusi žuvų, kiek aš skučiau!.. A jezau! Prie ežero badu nemirsi“, – šypsojosi J. Katinienė ir gyrė žuvingą ežerą, prie kurio žuvies pripratusi. Teigė, kad žuvis jai neatsibosta, nes lengvai virškinama.

Pasak Taurapilio gyventojos, vidury ežero yra ilga sekli vieta, Sėklium vadinama – ten gylis tik iki kelių, o aplink povandeninę salą – „žuvų daugybė“. „Ešeriai stovi, stovi, stovi. Tai daugiausia ten mes ešerių prigaudydavom“, – sakė J. Katinienė.




Autoriaus nuotr.
Daugiau skaitykite čia.












































































