Kūčios – viena prasmingiausių švenčių, kuri suburia artimuosius prie bendro stalo, kviečia sustoti, nurimti kasdienybės šurmulyje. Kiekvienoje šeimoje ši šventė turi savitų išskirtinumų, prie kiekvieno stalo girdisi skirtingi pasakojimai, džiaugsmai ar tylūs išgyvenimai. Utenos Kristaus Žengimo į dangų parapijos klebonas Algis Neverauskas „Utenos dienos“ skaitytojams atvėrė skrynią jautrių prisiminimų apie Kūčių, Kalėdų šventes vaikystėje, kelionę šaltą naktį pėsčiomis į tėvų namus, paprastą bet kartu ir prasmingą šventimą, vertybes bei tikėjimą, išlikusį visam gyvenimui.

Brangi relikvija

„Kaip ir visos gyvenimo patirtys, taip ir Kūčios, Kalėdos iš vaikystės lieka nepamiršta mos. Tas laikmetis buvo sudėtingas, sovietmečiu nei Kūčios, nei Kalėdos nebuvo laikomos šventėmis. Tai buvo eilinės darbo dienos, o mes, vaikai, eidavome į mokyklą. Kaip Kūčios buvo švenčiamos, priklausė nuo šeimos. Mūsų šeimoje tai buvo savaime suprantama šventė. Augome keturiese, trys broliai ir sesuo. Aš esu jauniausias. Tarp mūsų su vyriausiu broliu yra septynerių metų skirtumas. Kartu su mumis gyveno ir močiutė, tėvuko mama. Iš vaikystės atsimenu labai gražių dalykų…“ – prisiminimais dalijosi kunigas.

Visą straipsnį skaitykite antradienio (gruodžio 23 d.) laikraštyje „Utenos diena“.