Yra dalykas, kurio Rusijos propagandos mašina niekaip neišmoksta. Ji turi milijardus rublių, šimtus televizijos kanalų, botų armijas ir trolių fabrikus. Bet ji neturi humoro jausmo. Ir būtent tai pasirodė esąs vienas veiksmingiausių Ukrainos ginklų prieš ją.
„Rusijos propagandos mašina neturi humoro jausmo“, – Lukas Andriukaitis
Lietuva tai suprato anksčiau už daugelį. Dar 2014-aisiais, kai Rusija aneksavo Krymą, saujelė lietuvių interneto entuziastų pradėjo daryti tai, ko niekas jų neprašė: sistemingai medžioti prokremliaus trolius internete, juos demaskuoti ir svarbiausia – iš jų juoktis. Taip gimė „Lietuvos elfai“. Iš mažiau nei dvidešimties žmonių judėjimas išaugo į tarptautinį tinklą trylikoje šalių, vienijantį apie keturis tūkstančius savanorių. Jie naudoja faktus, atvirus šaltinius, taip pat ir satyrą, memus (angl. meme – paveikslėlis-juokelis), pašaipą.
Kodėl juokas? Atsakymas slypi pačioje dezinformacijos prigimtyje. Propaganda nori atrodyti rimta, grėsminga, neišvengiama ir sukelti stiprias emocijas, dažniausiai pyktį ar išgąstį. Ji sudaro įspūdį, kad už jos – didelė jėga, kuriai pasipriešinti beprasmiška, o juokas tą įspūdį akimirksniu sugriauna. Sunku bijoti to, iš ko ką tik nusijuokei. Memas, kuriame Kremliaus naratyvas paverčiamas absurdu, padaro tai, ko nepadaro joks faktų tikrinimo straipsnis: jis atima iš propagandos jos svarbiausią turtą – rimtumą.
Geriausias to pavyzdys NAFO („North Atlantic Fella Organization“). 2022-aisiais, prasidėjus Rusijos invazijai į Ukrainą, „Twitter“ (dabar X) platformoje spontaniškai susiformavo decentralizuota savanorių bendruomenė, kurios simboliu tapo animacinis šuniukas Shiba Inu. Jos nariai – „fellas“ – atsako į Rusijos propagandą ne ilgais ginčais, o šuniukų memais. Skamba nerimtai. Bet rezultatai – labai rimti: NAFO surinko milijonus eurų Ukrainos kariuomenei ir humanitarinei pagalbai, pasirodo gatvių protestuose, solidarumo akcijose. 2023-aisiais Vilniuje lietuviai surengė „NAFO viršūnių susitikimą“, kuris sutapo su oficialiu NATO viršūnių susitikimu. Jį atidarė tuometinis užsienio reikalų ministras, o estų premjerė prisijungė vaizdo ryšiu, pagirdama išradingą humoro panaudojimą prieš Rusijos agresiją. Pagalvokime, kas čia įvyko. Valstybės vadovai oficialiai pripažino interneto šuniukų memus kaip rimtą atsparumo dalį. Prieš dešimt metų tai būtų atrodę kaip pokštas. Šiandien tai – strategija.
Kodėl tai veikia būtent prieš Kremlių? Todėl, kad autoritariniai režimai nepakenčia pajuokos. Jie gali atlaikyti kritiką, sankcijas, smerkimą – visa tai net naudinga jų pasakojimui apie „apgultą tvirtovę“. Bet jie negali atlaikyti to, kad iš jų juokiamasi. Pajuoka panaikina baimę, o baimė yra pagrindinė autoritarizmo valiuta. Lietuvos „elfai“ tai vadina memetiniu karu (angl. memetic warfare).Ir tai nėra metafora. Tai realus kovos laukas, kuriame ginklas yra ne kulka, o juokas.
Yra ir antra priežastis, kodėl humoras toks galingas. Faktas reikalauja, kad žmogus sustotų, įsiskaitytų, palygintų šaltinius. Šiandienėje informacijos lavinoje tam beveik niekas neturi laiko. O memas suprantamas per sekundę. Jis keliauja taip pat greitai, kaip ir melas – emocijos greičiu. Tai reiškia, kad humoras kovoja su dezinformacija jos pačios žaidimo taisyklėmis: greitai, emociškai, virusiškai. Tik nukreipia tą energiją priešinga kryptimi. Tačiau juokas – ne stebuklingas vaistas. Jis turi ribas, kurių verta neužmiršti.
Pirma, humoras puikiai griauna, bet prastai stato. Memas gali sunaikinti melą, bet jis neišmoko žmogaus, kaip atskirti tiesą nuo melo. Pašaipa veiksminga prieš tuos, kurie dar svyruoja, bet retai pasiekia tuos, kurie jau giliai įtikėję – juos juokas kartais labiau užkietina, nes jie pajunta, kad iš jų pasišaipė.
Antra, humoras gali peržengti ribą. Riba tarp sąmojo, demaskuojančio propagandą, ir patyčių, žeminančių paprastą suklaidintą žmogų, yra plona. Pirmasis stiprina visuomenę. Antrasis ją skaldo. Ir tuo pasinaudoja tas pats Kremlius, kuriam nieko nereikia labiau, kaip įrodyti, kad „elitas tyčiojasi iš paprastų žmonių“.
Trečia, decentralizuotas tinklas yra ir stiprybė, ir silpnybė. Niekas nekontroliuoja, ką konkretus „fella“ parašys. Dauguma veikia atsakingai, bet pakanka kelių, kad visam judėjimui būtų priklijuota etiketė.
Ir vis dėlto, pasvėrus viską, lietuviškas atsakymas į dezinformaciją per humorą yra viena originaliausių mažos valstybės idėjų. Šalis, kuri neturi nei Rusijos pinigų, nei jos kanalų, nei jos botų armijų, rado ginklą, kurio priešas paprasčiausiai negali pakartoti. Nes humoras gimsta iš laisvės. O laisvės Kremliuje nėra. Galbūt tai ir yra giliausia pamoka. Diktatūros bijo daug ko, bet labiausiai – žmonių, kurie nebebijo. O žmogus, kuris juokiasi, jau nebebijo.
Lietuviškas atsakymas į dezinformaciją per humorą yra viena originaliausių mažos valstybės idėjų