Vos už poros kilometrų nuo Utenos esantis Jasonių kaimas (Leliūnų sen.) kažkada garsėjo savo pavyzdingai tvarkomu dvaru, kuriame gyveno vienas pirmųjų archeologinių paminklų tyrinėtojų Pranciškus Vilčinskis. Su dvaro istorija susiję ir pokariu čia įkurti vaikų namai. Dauguma dvaro pastatų išlikę, tačiau jie neturi vieno šeimininko – čia gyvena daug žmonių, kurie nėra vietiniai. Didelę kaimo dalį užima sovietmečiu įkurtos sodininkų bendrijos.

Maišu pinigų nenupirktas dvaras

Gal bene vienintelis vietinis, kuris gyvena Jasonyse, yra Julius Švilpa, gimęs 1943 m. Vyras pasakojo, kad tokios formos jo gimtuosius namus, kokie šie yra dabar, iš ilgos dviejų galų trobos, turėjusios „ir kamarą iš šono“, 1959 m. perstatė jo tėvas. O namus teko perstatyti, nes reikėjo dalytis su broliu ir seserimi (ši, tiesa, savo dalį perleido broliui Antanui).

J. Švilpos seneliai Pranas ir Cecilija Švilpos prieš 1917 m. revoliuciją dirbo Maskvoje (Rusija): senelė – plytinėje, senelis – laidojimo namuose. Čia buvo šarvojami „dideli ponai“. Kartą laidojimo namų darbuotojai, važiavę karieta (tarp jų ir senelis), „po laidotuvių biškį kaukštelėja stipriai ir su konki (arklinis tramvajus – aut. past.) susdūra – čiort išmete iš darba visus“. Anot anūko, seneliai į revoliuciją neįsitraukė ir po jos grįžo į Lietuvą. Parsivežė maišą popierinių pinigų. „Baisus ilgumas tų rublių buva!– juokėsi jasoniškis. – Jų da klause, kodėl neėmėt auksiniais. Saka, auksinis tai greitai iš kišenės išslysta, a popieris lieka popieris.“ Su maišu pinigų „maskvietis“ dar galvojo Jasonių dvarą pirkti, bet taip ir nenupirko, o nuvertėję pinigai dar ilgus metus mėtėsi palėpėje, skrajojo lauke, vaikai jais žaidė.

Ilgas žemės abrūsas

Pašnekovo tėvas Antanas Švilpa valdė 18 hektarų (šiose vietose valaku laikyta ir 18, ir 22 hektarai – priklausomai nuo žemės gerumo). Savo žemės ilgą stačiakampį savininkas pagal formą vadino abrūsu. Visą žemę atėmė, kai tėvas buvo priverstas įsirašyti į kolūkį. Sūnus, kuriam tuo metu tebuvo septyneri ar aštuoneri metai, atsimena susirinkimą vykus jų ilgajame name. Iš rajono atvyko du valdžios atstovai, lydimi šautuvais su durtuvais ginkluotų stribų. Tie, kurie nenorėjo pasirašyti, buvo susodinti lauke ant žemės. Pagalvoti.

Grįžus nepriklausomybei žemę Švilpai susigrąžino. Žemę praradusiojo anūkas Modestas Švilpa norėjo susitvarkyti arčiau esančią valstybinę žemę, nes tolimiausios grąžintinos žemės toliai kaip ir neviliojo, tačiau senelis nesutiko keisti abrūso ribų.

Perpildyta mokykla ir kaimiečių akmenimis grįstas miestas

Nors Jasonyse buvo pradinė mokykla (pas Pampušką), ji atsidarė tuomet, kai J. Švilpa jau ėjo į penktą klasę Antalgėje. Tuo metu mokykla buvo įsikūrusi Kauno plento ir Tirmūnų kelio sankryžoje (prie jos stovi atstatytas dievdirbio Antano Deveikio kryžius), o mokinių tiek ėjo, kad lankyti teko dviem pamainomis. Autobusai tais laikais nėjo, tad vaikai kulniuodavo pėsčiomis. Kauno plentas tuo metu dar buvo neasfaltuotas. Žiemą kiekvienas kaimas turėjo valyti atitinkamą atkarpą: „Kašarkoj (kelio apeivio namas Sankt Peterburgo–Varšuvos trakte – aut. past.) stovėja medinis trikampis. Visas kaimas arklius sukinkydava ir nuo Grybelių rubežiaus iki Antalgės šitų trikampį varydava. Antalgė sava varydava, Ažugiriai sava varydava – turėdava prižiūrėt savų tarpų“, – sakė J. Švilpa, o jo sūnus Modestas pridūrė, kad jam senelis pasakojęs, jog kaimas nemokamu darbu privalėjo prisidėti ir prie kelio remonto darbų – tam tikru metu atvežti žvyro ar akmenų. J. Švilpa žinojo buvus kitą prievolę – važiuojant vežimu į Utenos turgų, reikėjo nuvežti akmenų. Grindiniui. Neatveši akmenų – nebūsi įleistas į prekyvietę.

Davatkos, kaimui pagailėjusios elektros

Elektrą kaime pirmiausia gavo vaikų namai, ją gamino nedidelė hidroelektrinė, pastatyta ant dvaro tvenkinio. Norėjo elektrą vesti ir kaimo gyventojams, tačiau, anot J. Švilpos, „dvi davatkos Juzefė ir Zuzana“ pakėlė didelį triukšmą, ir kaimas kurį laiką elektros dar neturėjo. Vaikų namams elektrą, kai pritrūkdavo vandens tvenkinyje, gamindavo ir dyzelinis variklis. Beje, kalbant apie „davatkas Juzefę ir Zuzaną“, „Utenos krašto enciklopedijoje“ rašoma, kad 1932 m. Utenos apskrities valdyba našlaičių prieglaudoje pavedė dirbti keturioms vienuolėms, dvi iš jų: Juozapa Kibelaitė (vedėja) ir Zuzana Janušaitytė. Ar negalėjo būti taip, kad šios buvusios vienuolės 1947 m. perėjo dirbti į 2-uosius vaikų namus Jasonyse?

Kietų raskladuškių idealistės nesuvaldomų paduškų plunksnose

Valerija Švilpienė, kilusi iš Žemaitijos, į Jasonis, kaip jauna specialistė, atvyko 1969 m. „Juk anksčiau buvo taip: aš gavau paskyrimą į Kauną, į Jurbarką ir į Uteną. Bet Utenoj, rašė, aprūpins gyvenamu plotu – tada tai buvo didelis dalykas. Nu, ir tą gyvenamą plotą gavom šitam žaliam name. Mums davė kambariuką, raskladuškių (gal dešimt) pritiestą, o už durų vyksta grupė, dirba žmonės. Tai mums, būdavo, kai vaikus rytą pamaitina, įneša sumuštinių. Kas liko. Va toks ir gyvenimas buvo, kol pastatė va šituos dviaukščius namus. Taip gyvenom, toks ir butas buvo. Kai prisistatėm į Utenos švietimo skyrių, vedėju, berods, dirbo Ribokas, dar paklausė mūsų: „Ar nebijot eiti dirbti į vaikų namus?“ Nu, mes durnos tikrai buvom: „Nieko mes nebijom!“ Aš galvojau: vaikų namuose – vaikai be tėvų, labai geri, čia ojojoj, kaip mums bus gerai. O Jėzus Marija! Kai paleidi iš grupės, tai kaip banda! Direktorė: „Kur tavo vaikai?“ Sakau: „Matau, kur mano vaikai.“ Vieni čia, o kiti jau paplentėj duodasi, paduškas drasko… Bet aš, sakau, negaliu jų sutvarkyti…“ Kol neiškilo naujas pastatas, skirtas 250 globotinių, vaikai gyveno visoje buvusio dvaro teritorijoje. Pasak pašnekovės, vaikai miegodavo baltame mūriniame pastate prie plento, vadintame žirgynu (J. Švilpa teigė, kad ten buvo tvartas), o gyveno žaliame dviejų aukštų pastate (anot J. Švilpos, tai buvo pagrindinis dvaro pastatas). Buvo ir vadinamasis žalias namelis, kuriame gyveno darbuotojai. Buvo ir svirnas, ir šiltadaržiai, vasarą vaikai valgydavo stikliniame pastate.

Tėvų pamesti vilkiukai

Auklėtoja dirbusi V. Švilpienė sakė, kad vaikų visada buvo daug, jos grupėje būrėsi 15–20 auklėtinių. Trejų metų vaikus atveždavo iš „kūdikyno“ (dažniausiai iš Kauno), vėliau imta vežti ir naujagimius (J. Švilpa atsimena, kad pradžioje vaikai Jasonyse „laikyti“ tik iki septynerių metų). Anot buvusios auklėtojos, vaikų būta visokių, su kai kuriais ji vis dar palaiko ryšį. Dalis jų susikūrė visai neblogą gyvenimą, o nuostabiausia tai, kad geriausiai gyvena tie, kuriuos buvo sunkiausia suvaldyti. Padėjo jiems ir sienų griūtis – daug kas išlėkė užsidirbti į Ispaniją. Kaip pastebėjo pašnekovė, retas kuris iš vaikų neturėjo bent vieno iš tėvų, tačiau nei šie, nei vaikai vieni pas kitus nesiveržė. Tėvams, reikia suprasti, savo vaikų nereikėjo, o vaikai, augdami be gimdytojų, neturėjo jokio supratimo apie giminystės ryšius, jiems tiesiog reikėjo gaujos. Nes joje augo ir jautėsi gerai. Kai vieną savo augintinę V. Švilpienė išsiųsdavo per šventes aplankyti mamos su teta, ši grįždavo atgal su neįteiktomis lauktuvėmis: „Nedaviau ir neduosiu…“

Naujajame pastate vaikų grupės (klasės) buvo įrengtos pirmame aukšte, antrame – miegamieji kambariai. Auklėtojai teko dirbti su daugybe direktorių: Aldona Bislyte, Amelija Katiniene, Danute Višneveckiene, Valentinu Eismantu, Sigitu Novodvorskiu, Lilija Jovariene…

Kai 1991 m. vaikų namai iš Jasonių buvo perkelti į Atkočiškes, pastatą kelerius metus valdė SKAT (Savanoriškoji krašto apsaugos tarnyba, dabar – KASP) savanoriai – čia M. Švilpa baigė kulkosvaidininko kursus. Paskui kurį laiką pastate vyko pramoginiai renginiai – ir taip garsiai, kad net Švilpų namo antras aukštas drebėdavo. Vėliau buvusieji vaikų namai ilgą laiką stovėjo apleisti, dabar pastate įsikūrusi naudotų automobilių dalių parduotuvė.