Nuo senovės yra žinoma apie žmogaus ir žirgo draugystę. Ji apdainuojama bei aprašoma lietuvių liaudies tautosakoje. Anuomet kariai su žirgais jo­davo į mūšius, arkliais būdavo ariami laukai. Dabar­tiniais laikais, kai daugelis panašių funkcijų atlie­kama automatizuotai, žirgai tiesiog tampa žmonių draugais ar pramoga. Šis pasakojimas – apie jauną­ją Tauragnų miestelio raitelę ir jos meilę žirgams.

Dukros aistra pakeitė šeimos nuostatas

„Žirgai man patiko nuo pat ma­žumės“, – pokalbį pradėjo Taura­gnuose gyvenanti septyniolikmetė Jonė Šinkūnaitė. Dar lankydama vaikų darželį mergaitė mėgdavo spalvinimo knygelėse spalvinti žirgus. Internete taip pat vartyda­vo puslapius tik apie žirgus. „Vis­kas prasidėjo tada, kai dar būda­ma maža mergaitė, ji gavo dovanų kolekcinį keraminį arkliuką. Taip pradėjo juos kolekcionuoti ir buvo surinkusi apie 50. Pirmuosius eks­ponatus saugo iki dabar“, – apie meilę žirgams, užgimusią vaikys­tėje, pasakojo merginos mama Janė Šinkūnienė. Moteris neslėpė iš pradžių maniusi, kad šis vaiko pomėgis bus laikinas.

Pasak Jonės, vaikystėje ji draugų su panašiais pomėgiais neturėjo. Tik pradėjusi eiti į mo­kyklą sutiko vieną draugę, kuri taip pat domėjosi žirgais.

Merginos šeima gyvena be­veik Tauragnų miestelio centre ir buvo pardavusi turimą dirbamą­ją žemę bei prisiekusi niekada daugiau gyvenime neužsiimti jo­kia ūkine veikla. Tačiau dukros aistra šeimos nuostatas pakeitė.

„Bet nesigailiu. Gerai, kad du­kra turi tokį pomėgį. Tokia veikla kur kas prasmingesnė nei basty­masis ar sėdėjimas prie kompiu­terio“, – kalbėjo J. Šinkūnienė.

Daugiau apie tai skaitykite šeštadienio laikraštyje „Utenos diena“.