Daugailių kraštas gali didžiuotis piliakalnių gausa: jų žinoma net 14. Visame Utenos rajone priskaičiuojami 59 pilies kalnai. Šiauriniame miestelio pakraštyje stūkso Daugailių I piliakalnis su papėdės gyvenviete. Manoma, kad 1254 metais ant minėto piliakalnio buvo pastatyta svarbų vaidmenį ginant kraštą atlikusi Daugailių pilis, XVII a. iškilo pirmoji bažnyčia. Daugailiai iki šių dienų yra gyvas miestelis, kuriame gyvena keli šimtai žmonių. Šįsyk Jūsų dėmesiui – vietinių gyventojų istorijos apie miestelio pasididžiavimą – Daugailių I piliakalnį.
Faktai ir padavimai
Daugailių I piliakalnis, datuojamas I–II tūkstantmečiu, įsikūręs Daugailių šiauriniame pakraštyje, apie 150 m į šiaurę nuo bažnyčios. Piliakalnio 15–18 m aukščio stačiašlaitę kalvą supa pelkės. Jo 40×30 m dydžio aikštelė apardyta statant Daugailių bažnyčią, kuri ant piliakalnio stovėjo iki 1766 metų, ir šventoriuje laidojant mirusiuosius. Čia išliko kultūrinio sluoksnio liekanų. Piliakalnio šiaurės vakarų papėdėje yra senovės gyvenvietė.
Pilies kalno žvalgomuosius archeologinius tyrimus 1958 ir 1970 metais atliko Lietuvos istorijos instituto darbuotojai, 1985 metais tyrė Mokslinės metodinės kultūros paminklų apsaugos tarybos archeologai. Rasta lipdytosios lygiu ir brūkšniuotu paviršiumi keramikos. 1990 metais Gintautas Zabiela, aikštelėje tirdamas vietą kryžiui statyti, 1 kv. m plote rado bažnyčios pamatų akmenų, kapą ir 1764 metų šilingą.
1254 metais minima Daugailių pilis. Utenos krašto enciklopedijoje rašoma, jog, kaip manoma, pirmoji bažnyčia Daugailiuose buvo suręsta apie 1685 metus, nes iš tų laikų išlikęs inventorius – altoriai, liturginiai rakandai, aukso, sidabro dirbiniai. Šią bažnyčią sudegino žaibas. Pasak padavimų, ji nugrimzdo į žemę, tačiau dalį altorių su šventųjų paveikslais vėjas Dievo valia nunešė į piliakalnio papėdę, kur turėjo atsirasti nauja šventovė. Ant pilies kalno iki šių dienų išliko kapinės, tačiau mirusieji čia jau seniai nelaidojami.
Žuvo gindamas tėvynę
Gražiai tvarkomoje sodyboje, įsikūrusioje netoli piliakalnio, užaugusi pensinio amžiaus daugailiškė Rima Juočienė kieme sulaukusi „Utenos dienos” žurnalisčių mielai sutiko trumpam mesti žemės ūkio darbus ir pasidalyti savo žiniomis apie miestelio kultūros paminklą. Prisiminusi vaikystę moteris sakė, kad anksčiau dauguma daugailiškių turėjo po penkis–septynis vaikus, o ji tėvų meile dalijosi tik su vienu broliu. „Būdavo, žiemą užsitraukiame ant kalno važelį – puošnias roges – ir leidžiamės juo nuo piliakalnio. Kad būtų smagiau, apačioje pasidarydavome kalnelius iš sniego. Visi turėjome slides ir labai mėgdavome slidinėti, – pasakojo ilgametė Daugailių gyventoja. – Senoje „gryčioje” už piliakalnio gyveno Veronikos ir Juozo Kavoliukų šeima. Vienas iš penkių jų vaikų – Algimantas Petras – 1991 metų sausio 13 dieną žuvo gindamas tėvynę.”
Bobutės pasakojimas
Anot R. Juočienės, 1898 metais gimusi jos šviesaus atminimo bobutė kadaise pasakojo, jog ant piliakalnio stovėjo bažnyčia, kurią sudegino žaibas. Po kurio laiko dabartinės šventovės vietoje ardamas žemę kažkoks žmogus iškasė šv. Antano Paduviečio atvaizdą, todėl buvo nutarta, kad būtent čia turi iškilti nauji Dievo namai, turintys minėto Romos katalikų bažnyčios šventojo vardą. „Negaliu garantuoti, kad tai yra tiesa”, – tikino kalbinta senolė.
Pašnekovė sakė, jog ant piliakalnio būdavo minimos sovietinės šventės – liedavosi kalbos, grodavo pučiamųjų orkestras. Amžinojo poilsio jau atgulęs daugailiškės vyras, mėgdavęs virkdyti akordeoną, buvo vienas iš orkestro narių.
Matydavo bokštą
„Mediniai laiptai, vedantys į kalno viršūnę, atsirado visai neseniai, anksčiau jie buvo supilti iš žemių. Dabar aplink piliakalnį viskas gražiai sutvarkyta – yra staliukų, suoliukų, šiukšlių dėžių. Dažnai čia atvažiuoja nevietiniai jaunuoliai ir „uliavoja”, – tikino R. Juočienė. – Kur matyta, kad ant piliakalnio būtų kapinės, o jose vyktų festivaliai?.. Jaunimas visai negerbia mirusiųjų ramybės – atvažiuoja kavalieriai su panomis, tai per naktį mašinų šviesos dega, muzika skamba.”
Daugailiškė prisiminė, kad vaikystėje su drauge Onute užkopusi ant pilies kalno tolumoje matydavo akmeninės Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčios bokštą.
Iškasdavo kaulų
„Kai aš buvau maža, miestelyje gyveno labai draugiški žmonės. Per Sekmines tėvai kartu su savo vaikais nešini marškomis eidavo švęsti į netoli kapinių esantį dirvonėlį. Susitvėrus kolūkiams į Daugailius privažiavo daug svetimų žmonių. Dabar čia, kaip ir visur, netrūksta nei „pletkų”, nei pavydo…” – neslėpė pašnekovė.
Į R. Juočienės kiemą gana dažnai užsuka turistai, norintys gražiai įamžinti šalia stūksantį piliakalnį ar Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčią, kurioje šv. Mišias aukoja klebonas Saulius Kalvaitis. Moteris pasakojo, kad prieš daugybę metų jos tėvelis, kaip ir kiti Daugailių gyventojai, piliakalnio kraštuose išsikasdavo duobes ir „kavodavo” jose bulves, burokus. Duobės atstodavo rūsį, kurio šeima anuomet neturėjo. „Atnaujindamas duobes tėvelis kartais iškasdavo žmonių kaulų. Nors buvau vaikas, man tokie radiniai nekėlė jokio šiurpo”, – teigė daugailiškė.
Raudonavo žemuogės
Dalydamasi praeities prisiminimais R. Juočienė sakė, kad sykį su močiute sėdėdama prieangyje išvydo keistą vaizdą – keliuku dardėjo iš baltų lentų sukaltas vežimas, kuriame gulėjo žmogus. Jo kūnas buvo užklotas: kyšojo tik nuogos kojos. Močiutės paklaususi, ką visa tai reiškia, mergaitė sulaukė raginimų nusisukti. „Vėliau, kai suaugusieji pradėjo apie tai kalbėti, supratau, kad tame vežime tikriausiai gulėjo žuvęs partizanas”, – sakė daugailiškė.
R. Juočienės teigimu, anksčiau aplink piliakalnį raudonavo daug žemuogių. Prisirinkę šių gardžių uogų vietiniai vaikai patys jomis smaližiaudavo ir kitus vaišindavo.
„Daugailiuose nebėra tokių žmonių, kurie galėtų ką nors papasakoti apie piliakalnį. Beveik visi senbuviai išmirę”, – atsiduso pašnekovė.
R. Juočienė prisipažino, kad jai ramybės neduoda ant piliakalnio augantys didžiuliai medžiai, kurie virsdami gali jį suniokoti. Daugailiškės septynerių metų anūkas Nojus sakė dažnai užlipantis ant pilies kalno, nuo kurio jam matosi pelkė ir draugo namas.
Patyrė traumą
Daugailiškis Kęstutis Pakalnis, galima sakyti, užaugo šalia piliakalnio. Prieš kelerius metus į pensiją išėjęs vyras šypsodamasis pasakojo, kad vaikystėje slidėmis čiuoždamas nuo netoli namų esančio pilies kalno patyrė traumą. „Buvęs kolūkio pirmininkas užsimetė mane ant pečių, nusinešė į savo važelį ir pristatė į medicinos punktą. Gydytojo ten neradome, todėl greitoji medicinos pagalba buvo iškviesta į mano namus. Nuvykus į Uteną paaiškėjo, kad pasitempiau sausgysles”, – prisiminė daugailiškis. Jo teigimu, žiemą vaikai varžydavosi tarpusavyje leisdamiesi nuo kalno rogutėmis ir įveikinėdami pačių susikurtą kliūčių ruožą.
K. Pakalnio žmona Aldutė tikino, kad kapinėmis, kurios įkurtos piliakalnio viršūnėje, rūpinasi Daugailių seniūnijos darbuotojai, laidojimo vietas aptvarko mirusiųjų artimieji. „Jei gerai žinau, paskutinis žmogus čia palaidotas daugiau kaip prieš 50 metų. Kai tik mes su vyru susituokėme, žuvo toks jaunuolis. Jo sesuo norėjo brolį palaidoti ant piliakalnio, šalia mamos, tačiau leidimo jau nebegavo”, – sakė moteris.
Nebepastebi grožio
Anot K. Pakalnio, vos prieš kelerius metus nuo piliakalnio viršūnės dingo čia daug metų buvusi penkiakampė žvaigždė, išlieta iš betono. Tarybiniais laikais minėti Pergalės dienos gegužės 9-ą ant piliakalnio susirinkdavo karo veteranai.
Daugailių senbuvis pateikė kiek kitokią versiją apie Daugailių Šv. Antano Paduviečio bažnyčios atsiradimą piliakalnio papėdėje. Jis tikino girdėjęs, kad žaibas sudegino ant pilies kalno stovėjusią medinę bažnyčią, o vėjas statinio liekanas sunešė į tą vietą, kurioje dabar stovi nauji Dievo namai.
Pakalniai atskleidė, kad į jų kiemą užsukę giminaičiai, draugai ar pirmą kartą sutikti žmonės negali atsistebėti, kokioje gražioje vietoje šeima gyvena, mat piliakalnis – kaip ant delno. „Mes jau esame įpratę prie šio vaizdo, todėl kartais to grožio nė nepastebime. Man piliakalnis gražiausiai atrodo žiemą, kai medžiai pasipuošia šerkšnu”, – sakė A. Pakalnienė.
K. Pakalnis atskleidė, jog kartais pilies kalnas tampa motociklininkų, sugalvojusių ant jo pasivažinėti, taikiniu. Ne vienus metus darbui Daugailių seniūnijoje atidavusio vyro teigimu, miestelį puošiantis kultūros paminklas niekada nebūna apleistas – jį gerai prižiūri. Daugailiškio žiniomis, kažkada buvo svarstoma panaikinti piliakalnio viršūnėje esančias kapines, tačiau tam nepakanka vien mirusių žmonių artimųjų sutikimo – reikia ir didžiulių lėšų.
Mindaugas STUNDŽIA
Amžinumas
Aš nežinau, kodėl kadaise krivis
Parinko žemės lopą tarsi širdį
Užkurti ugnį dubenuotam akmeny…
Tiktai žinau – lig šiol ji plazda, virva,
Nes rūsčios laiko audros neprigirdė,
Nors kėlė puotą potvyniai ugny.
Ugnis priblėsdavo. Bet vėlei krivis
Užgimdavo ryžtingai skaidrint žemę,
Kuri į širdį panaši – tauri…
…O šiandien, nors aplink išalkę kirviai,
Į šitą žemę jaunas medis remias
Pačiam senos Europos vidury…
Autorės nuotr.
