Genė Smalstienė (Janušytė) gimė Sibire, tremtinių šeimoje. Grįžusi iš tremties dar visai mažutė porą metų pagyveno ir Lėliuose (Užpalių sen.), atsimena senąją Gipiškių sodybą, kurios klėtyje ne tiek lopšyje supo mažąjį pusbrolį Rimantą, kiek pati suposi, gerąją senelę Teofilę Gipiškienę, kuri Užpalių bažnyčią kiaušinių baltymais tvirtino… Ir puikiai pamena Sibirą, kuriame jai, kaip mažam vaikui, gyventi nebuvo bloga.

Litovkosgyvenimas prie Stagnos upės

G. Smalstienės mama Veronika Gipiškytė iš Lėlių kaimo nutekėjo prie Jūžintų į Jurgiškių kaimą (Rokiškio r.) už Jono Janušio. Ūkis buvo nemažas, laikė gyvulius, arklius. Tėvas netgi turėjo baltą ristūną (ar net kelis), dalyvaudavo ir laimėdavo Sartų žirgų lenktynėse. O sovietai išvežė Janušius, nes žemės turėjo, buvo darbštūs, naujus namus pasistatė…

Nors G. Janušytė iš tremties Irkutsko srityje, Tirecko rajono, grįžo neturėdama dar nė šešerių, ji prisimena stebėtinai daug dalykų. Anot moters, jos tėvams gal gyvenimas ir nebuvo rožėm klotas, tačiau jai, kaip vaikui, miestelyje Stagnoje (prie to paties pavadinimo upės, netoli Baikalo), turėjusiame kultūros namus, dviaukštę vidurinę mokyklą, ligoninę, paštą, parduotuvę, buvo visai gerai: atsimena su mama eidavusi į kiną, į naujametinę eglutę mokykloje… Turėjo už save mažesnę draugę, pravardžiuojamą Utka. Sutikdavo gerai ir su rusiukais, bet kai susipykdavo, jie draugę pagiežingai litovka išvadindavo. Buvo ir nemažai lietuvių, tarp jų ir pašnekovės krikšto tėvai, mamos pusbrolis su šeima…

Iš pradžių tėvus įdarbino fermoje: tėvas pilstė į bidonus pieną, o mama dirbo pakaitine melžėja. Paprastos rusės buvo geros, patardavo jai į grielką įsipilti pieno, namo parsinešti ir įspėdavo saugotis vienos skundikės. Lietuvės šeimai, kai trūko maisto, tai buvo gera paspirtis.

Kai tik tremtinius atvežė, apgyvendino gal aštuonias šeimas viename dideliame name, bet labai trumpai – po dviejų mėnesių Janušiai, kaip ir kiti, gavo nedidelį, bet tvarkingą namuką. Tėvai nemokėjo rusų kalbos, tik paskui per laiką išmoko. Lietuviai buvo darbštūs, kad ir nedidelius, bet vis tiek turėdavo daržus. Daržovių sėklų atsiųsdavo giminaičiai iš Lietuvos.

Geraširdžių rusių paskutinis kąsnis

Anot G. Smalstienės, eiliniai rusai buvo paprasti ir nuoširdūs, vaišingi. Janušių kaimynas, gyvenęs kitapus gatvės, dirbo kultūros namuose, visada pasakydavo, kada įdomų kiną rodys, įleisdavo nemokamai, nors bilietas kainuodavo tik 5 kapeikas. Jei gamina taukuose kokius pyragėlius, arba pasikvies, arba atneš.

Nors maisto trūkdavo, kokia geraširdė rusė praeidama pabarbendavo į lietuvės langą: „Vera, muku privezli!“(„Vera, miltų atvežė!“). O būdavo, kad ne viena lietuvė praeina ir nė mur mur – kad tik pati greičiau miltų nusipirktų. Štai kodėl pašnekovės mama visada sakydavo, kad rusės – paprastos moteriškės, nuoširdžios, pasidalys paskutiniu kąsneliu.

Pasak G. Smalstienės, tėvai ilgėjosi Lietuvos, tad pasilikti Sibire minčių nebuvo. „Man mama pasakojo: „Kai numirė Stalinas, tai visi partiniai verkė su ašarom to Stalino. O mes, lietuviai, irgi verkėm su ašarom: valdžia galvojo, kad dėl Stalino verkėm, o mes verkėm, kad permainų bus, gal paleis Lietuvon.“ Tiesa, paleido dar nelabai greitai, tačiau po tirono mirties pagerėjo ne tik lietuvių, bet ir eilinių rusų gyvenimas.

Deja, bet ne visi Janušiai grįžo namo: ten mirė tėvo mama Marija Janušienė ir ketverių mėnesių vyresnė G. Smalstienės sesutė Palmira. Mergaitei išsikėlė votys, kurios sprogo ne į išorę, o į vidų – įvyko kraujo užkrėtimas. Jos palaidotos vietinėse lietuvių kapinėse.

Netikusių žmonių sunaikinta sodyba

Iš tremties Janušiai grįžo po dešimties metų, 1959-ųjų birželį. Iš pradžių apsistojo Lėliuose, o rugsėjį nuvažiavo į Jurgiškes. Namus rado netuščius, apgyvendintus „netikusiais žmonėmis“. Įnamiai gyveno tik prieš tremtį pastatytos didelės trobos viename gale, o kitą ardė ir kūreno vietoje malkų – tuomet dar mažai pašnekovei įsiminė nuplėštų grindų, lubų ir sienų vaizdas. „Sodas buvo didžiulis. Aplink sodą buvo pasodinta trys šimtai liepų. Ne trisdešimt, o trys šimtai! Įsivaizduojat, koks didelis sodas buvo! Tai iškirsta ir liepos, ir obelys. Malkų į mišką nevažiavo – pjovė viską, ką tik galėjo.“ Tėvas kreipėsi į vietinio kolūkio pirmininką, o šis atsainiai pareiškė esą jam visiškai nerūpi, kas niokojamoje sodyboje gyvens, jei tremtinys susitars su savivaliautojais – galės gyventi. Tačiau J. Janušis neturėjo, ką pasiūlyti įnamiams, ir šie liko, o tremtiniai, nieko nepešę, grįžo atgal į Lėlius, kur dar gyveno dvejus metus (jų dukra Genė pirmą klasę lankė Paškonyse), o paskui išsikraustė į valdišką butą Rageliuose (Rokiškio r.).

Špaceruojančios minios Duokiškio gatvėje

G. Smalstienė atsimena su mama pėsčiomis ėjusi į Duokiškio bažnyčią (Rokiškio r.) per Didįjį šeštadienį. Sutikusios ilgametį Duokiškio parapijos kleboną Lionginą Neniškį, kuris paglostęs mergaitę, pagyręs, kad eina į bažnyčią. Mama su dukra budėjusios per naktį (mažoji, aišku, miegojo ant gimdytojos kelių) ir laukusios rytinių mišių, kurios prasidėdavusios ne vėliau nei septintą valandą.

Šioje bažnyčioje vykdavo ir Šv. Onos atlaidai, o netoli Duokiškio, Trunciškėse, gyveno ir pašnekovės mamos sesuo Pranciška Butkienė, giedojusi bažnyčios chore. Jos dukrai su pussesere iš Lėlių leisdavo būti ant viškų. „O kiek ten žmonių susirinkdavo – pilna bažnyčia! Dabar po bažnyčios nebėr tos mados, o seniau vadindavo, kad špaceruoja. Atseit, vaikšto. Gatve eina po kokius du–tris žmones. Vieni į vieną galą, kiti į kitą. Nueina, apsisuka ir atgal grįžta. Va toks pasivaikščiojimas. Bevaikščiodami susitinka pažįstamų, giminių. Pasišneka, turi įsidėję kokių vaišių. Arba vietiniai vaišina – žinodavo, kad kermošius, tai iš anksto turėdavo pasiruošę ir mėsų, ir pyragų. Įsidėmėjau tą špaceravimą: eina žmonių minios, kiek bažnyčioj buvo, dar prisideda ir tie, kurie nebuvo.“

Vokiškos ir rusiškos braškės

Per karą Gipiškių sodyboje trumpam buvo apsistoję vokiečių kareiviai. Šeimininkai augino braškių, ir svetimšaliai mandagiai paprašė, ar galėtų jų pasiskinti. Gavę sutikimą, nepuolė visi būriu – pasiuntė vieną ar du jų paskinti. Skynėjai kultūringai paskynė uogų, o Gipiškiams atsilygino šokoladu, konservais… Nuo mandagių kareivių losjonų, gerų muilų kvepėjo visas kiemas. Po kelių dienų vokiečiai pasitraukė, nes ant kulnų jau lipo rusai. O netrukus pasirodę rusai buvo visai kitokie: nieko neklausę visur lindo, ėmė ką norėjo, kiemas aidėjo nuo keiksmažodžių, o iš braškių lysvės liko tik juoda žemė… Gyventojai vandalams nieko nesakė, džiaugėsi gyvi likę.

Išradinga mažoji auklė

G. Smalstienė atsimena senąjį Gipiškių namą, kuris „buvo nei per mažas, nei per didelis“. Kadangi jau buvo naujasis namas, pastatytas už kelio, senąjį vadino „sena gryčia“. Per namo vidurį buvo priemenė, iš kurios galėjai patekti į gyvenamąsias patalpas kairėje ir į sandėliuką dešinėje. Jame laikytos girnos, miltai…

Klėtyje laikyti grūdai, lašiniai, kiti daiktai. Ten taip pat pašnekovė tik grįžusi iš Sibiro lopšyje supo savo mažąjį pusbrolį Rimantą. Lopšys už keturių kampų buvo pririštas prie rankos storumo karties, pritvirtintos prie balkio. Į lopšį, kad būtų minkščiau, patiesdavo šienikėlį – čiužinį, prikimštą šieno arba smulkių šiaudų, paklodavo patalėlį. „Tai aš, būdama penkių metų, aptikau, kad tai labai geras dalykas pasisupt. Tai aš supu jį – jį man labai trumpam paliko pažiūrėti mama, kuri ar pas karves nubėgo, ar kur. O aš iš tos didelės meilės supau jį, kad jam būtų gerai: tai pati užsikabinu ir jį pasupu, pati užsikabinu, strykt strykt aukštyn žemyn ir supuos! Nu va, matot, kokia auklė buvo!“ – juokėsi moteris.

Nepasiekiamos dešros

Anksčiau kiaulę pjaudavo prieš Kalėdas ir Velykas. Jei žiemą kažkiek šviežios mėsos dėl šalčio dar sugebėdavo kurį laiką išsaugoti, pavasarį jau būdavo sunkiau, nors ledo dar ir būdavo. Didumą mėsos rūkydavo. Kumpius, ne taip, kaip dabar, rūkydavo visus. Juos ilgai sūdydavo dideliuose mediniuose loviuose, vadintuose geldomis. Vis naujai pasūdydami, kumpius vardydavo tris savaites, o jei dideli kumpiai, tai ir ilgiau. Tuomet rūkydavo pirtyje. Išrūkytus kabindavo klėtyje arba ant aukšto. Dešras sudėdavo į didelius pintus kašikus su dangčiu, o kašikus kabindavo ne ant virvių, o ant vielų. Taip ne tik pelės virvių nenugrauždavo, bet ir viela nesugebėdavo vidun įsigauti.

Autoriaus ir Nijolės Bučienės asm. archyvo nuotr.

Daugiau skaitykite čia.