Tęsiame Jono Stundžios pasakojimą apie Meldutiškio kaimą (Tauragnų sen.). Apie išdaigas mokykloje, apie vyriškumo supratimą, paslaptingus reginius, užkastą akmenį, paskendusį vairuotoją, sunkumus mieste gauti darbą…

Blusų verti susirinkimai

Stundžių naujasis namas buvo 7,5×7,5 m dydžio ir, ištrėmus šeimininką, liko netvertas, tai yra nesuskirstytas į kambarius. Tik krosnis vidury stovėjo. J. Stundžia atsimena buvęs dar visai mažas, kai jų namuose į susirinkimus (greičiausiai buvo agituojama stoti į kolūkį) rinkdavosi žmonės. Vyrai tiek prirūkydavo, kad žmogaus nesimatydavo, o blusų kiek užsiveisė! Miesto vykdomajame komitete dirbusi Pakalnytė, išėjusi iš šių susirinkimų, nespėdavo per blauzdas mušti blusų. Negana to, kad žmones per prievartą suvarė į kolūkį, Stundžių namuose įkūrė naujojo kolūkio kontorą – iškraustė šeimininkėspasoginę spintą, sudėjo lentynas knygoms laikyti. Šviežiai sutvertam kolchozui, apėmusiam Meldutiškį ir Bernotiškį, vadovavo Jonas Rakauskas pravarde Balčiauskas, pirmasis pirmininkas.

Privaryta krosnis, pakvipusi išpertu kailiu

J. Stundžia lankė pradinę mokyklą Gaideliuose. Sykį kartu su dar keliais mokiniais buvo paliktas po pamokų. Mokytojas kažkur išėjo, o prasižengėliams buvo uždrausta klasę palikti. Išeiti negalima, o užsinorėjo sysiot, tai kažkuris sukurstė pavaryti į krosnį. Mokytojas liepė knygas palikti ir eiti atsivesti tėvus. Pašnekovas gavo velnių nuo motinos iškart net šiai nežinant, ką padarė. Žinoma, jei jau į mokyklą kviečia, tai žinok, kad ne už gera. Nusiuntė dešimčia metų vyresnę seserį. Ši pasiaiškino ir nieko blogo broliui nenutiko. Jis tikino esąs nekaltas. Pasisekė ir Jonui Bilaišiui, kurio tėvas nedraudė sūnui ir rūkyti, o štai Robertas Grašys gavo į kailį kaip reikiant.

Rūkoriumi nepadėjo tapti net ir „Belomorkanal“

J. Stundžia pasakojo, kad jo sesuo pradėjošpekuliuot: nuveža į Vilnių tai kiaušinių, tai sviesto, tai mėsos. Parveža jaunesniam broliui, ganiusiam kolūkio teliukus, diržą, peiliuką – vyras jau! Kažkas pakusijo, kodėl sesuo neatveža cigarečių. Tada brolis sesers užsiprašė „Belomorkanal“. Tačiau rūkoriumi jis taip ir netapo. Kartą draugai padarė storą suktinę ir nuo jos net galva susisuko, tad išsižiaugčiojęs daugiau nepanoro traukti tabako dūmo. Net ir sovietų armijoje šis žalingas įprotis vaikino nepatraukė.

Pašnekovo tėvas iki tol, kol nebuvo paimtas į frontą, nerūkė. J. Stundžia nežino, kurioje pusėje tėvas buvo priverstas kariauti Pirmajame pasauliniame kare, tačiau kai rusai antrąkart atėjo, tėvo, gimusio 1894 metais, jau nebekliudė – tarnybai buvo per senas. Kai Lietuvą per Antrąjį pasaulinį karą buvo okupavę naciai, tėvas su vokiečiu susikalbėti sugebėjo (nes per Pirmąjį buvo patekęs į Vokietiją), šis jam paliko šoblių(šį didelį peilį medine rankena pašnekovas atsimena, nes juo dar pirštą buvo pervaręs) ir kareivišką apsiaustą (nakitką).

Skrybėlėtos dvasios ir sūris prie šnapso

Stepono Adalia yra pasakojusi: „Vienų kartų vaikštau ant Ąžuolinės kalna ko tai.Važiuoja arklys. Gražus, širmas. Kokia lineika ar karieta graži.Sėdi du ponai koki su skrybėliais.Žiūriu žiūriu, žiūriu žiūriu, pavažiava ir dinga iš akių!Pakalnėj, kur obelis buva labai didela…“ Kitas keistas įvykis nutiko pašnekovo motinai: „Nešu pašarą karvėms iš daržinės tvartan, važiuoja arklys. „O, – sakau, – atvažiuoja gal žentas su dukra.“ Galvoju, ką valgyt reikės padaryt. Prieinu: nei arklia, nei žmanių – nieka – nėra.“ Abu įvykiai nutiko dienos metu.

Pagarsėjusioje vaidenimuisi Grašių sodyboje Žiezdriuose šeštokui J. Stundžiai, nuėjusiam su klasiokais dėl smalsumo, teko matyti lyg ragatke iššaudytus langus. Tačiau juos išvaręs Tauragnų įgaliotinis Rudėnas. Ir antrą kartą nuėjusius vaikus išvarė. O štai pašnekovo svainis Jonas Mizeikis ką tik po armijos iš Mediniškio nuėjęs pas Grašius ir ėmęs šaipytis. Staiga kažkas tik tympt jam už burkos – „sagos tik sukas ant grindų“! Ir narsuolis užsičiaupė. Kitą kartą Amelas Grašys, „stambus, pageriantis ir narsus vyras“, atėjo ir sako: „Tai va, šnapsa turim – užkandos nėr!“ Su tais žodžiais, sako, tik trinkt – sūris ant stalo… Kalbėjo, kad ant aukšto laikomas minskas nei iš šio, nei iš to užsivesdavo, kažkas kepant blynus druskos priberdavo…

Galvą susukantis kalnas ir žmonių prigrūstas ežeras

Labai status buvo Ąžuolinės kalnas (kitas, ne toks status šio kalno šlaitas vadintas Pakalnine, jo papėdėje būta seno šulinio), jo pakalnėje stūksojo dideli akmenys, kuriuos melioratoriai vėliau užkasė. Nuo jo kaimo pacanai leisdavo akmenis – gražu, kai rieda akmuo… Iš Ginučių malūno parsitempę didelį ratą – vėlgi pramogai – leisdavo jį nuo Simanienės kalno.

Pasak J. Stundžios, Begalio ežerėlyje karosų – begalės, bet ne visi vietiniai juos norėdavo valgyti, nes žinojo, kad šis apipelkėjęs telkinys yra „prigrūstas žmonių“. Sovietmečiu jame kaimiečiai rado Stasio Vaišnoro iš Papirčių kūną, kuriuo bandė atsikratyti vaikino užmušėjai.

Gaideliuose yra labai status Kregždyno kalnas. Nuo jo sovietinės valdžios aktyvistai Pakalnytė, Pernavas ir Šokarovas per žiūronus stebėdavo ką tik į kolūkį suvarytus Meldutiškio žmones, ar šie dirba, ar ne. „Man, kai užlipu, būdava, galva svaigsta – aš negaliu, a Jonas Bilaišia ir Amela Rimantas tai su slidėm lėkdava tinai! Oi, Jonas narsus buva!“

Daugiau skaitykite čia.