Kol Lietuva mokėsi stabdyti televizijos transliacijas, Kremliaus informacinės operacijos persikėlė į „Facebook“, „YouTube“, „TikTok“, „Telegram“ ir kitas platformas.

Socialiniai tinklai ir jų iššūkiai

Tai nebuvo vien technologinis pokytis. Pasikeitė pati propagandos struktūra. Televizijoje buvo galima nustatyti aiškų šaltinį: kanalą, redakciją, juridinį asmenį. Socialiniuose tinkluose tas pats naratyvas išskaidomas į tūkstančius įrašų, vaizdo įrašų, komentarų, memų ir uždarų grupių. Vieną paskyrą užblokavus, jos turinys gali būti nukopijuotas ir paskelbtas kitur per kelias minutes.

Dar svarbiau tai, kad turinio sklaidą lemia ne vien jo autoriai. Ją spartina rekomendavimo algoritmai, kurių tikslas – kuo ilgiau išlaikyti vartotojo dėmesį. Pyktį, baimę ir konfliktą keliantis turinys šioje sistemoje dažnai turi konkurencinį pranašumą.

Todėl šiandien LRTK (Lietuvos radijo ir televizijos komisija) išlieka stipri ten, kur egzistuoja aiškiai apibrėžtas transliuotojas ar audiovizualinės žiniasklaidos paslauga. Tačiau socialiniame tinkle vieno sprendimo nebepakanka. Lietuvos institucija negali taip paprastai išjungti „Facebook“ algoritmo, „TikTok“ vaizdo įrašo ar „Telegram“ kanalo.

Problema nėra vien ta, kad šių bendrovių centrai veikia už Lietuvos ribų. Europos Sąjungos teisė taikoma ir platformoms, teikiančioms paslaugas ES gyventojams. Tačiau jų priežiūra neišvengiamai yra tarptautinė, lėtesnė ir sudėtingesnė nei nacionalinio televizijos kanalo retransliavimo sustabdymas.

Ką iš tikrųjų pakeitė Skaitmeninių paslaugų aktas (DSA)

Nuo 2024 m. vasario visoje Europos Sąjungoje pradėtas visapusiškai taikyti Skaitmeninių paslaugų aktas, geriau žinomas kaip DSA (Digital Service Act). Jis nustatė didžiosioms platformoms naujas skaidrumo, rizikų vertinimo, turinio moderavimo ir bendradarbiavimo su priežiūros institucijomis pareigas. Lietuvoje DSA įgyvendinimą koordinuoja Ryšių reguliavimo tarnyba. Ji gali suteikti organizacijoms patikimo pranešėjo statusą ir dalyvauti europiniame platformų priežiūros mechanizme.

Tačiau patikimo pranešėjo statusas nėra teisė įsakyti pašalinti turinį. Tokio pranešėjo pateiktą informaciją platforma privalo išnagrinėti prioritetine tvarka, tačiau galutinį sprendimą dėl konkretaus įrašo paprastai priima pati platforma. Tai aiškiai nurodo ir Europos Komisija.

DSA taip pat numato rimtas sankcijas. Už sisteminius pažeidimus platformai gali grėsti bauda iki 6 proc. jos pasaulinės metinės apyvartos. Vis dėlto šis mechanizmas pirmiausia skirtas užtikrinti, kad platformos laikytųsi nustatytų procesų ir mažintų sistemines rizikas. Jis nesuteikia nacionaliniam reguliuotojui mygtuko, kuriuo būtų galima akimirksniu sustabdyti konkretų dezinformacijos naratyvą.

Pati LRTK pripažįsta, kad jos platformoms siunčiami prašymai nėra tas pats, kas privalomi nurodymai. Kol platformos bendradarbiauja, toks mechanizmas gali veikti. Tačiau galutinis sprendimas dažnai lieka jų rankose, o galimybės greitai reaguoti į atsisakymą yra ribotos. Apie tai 2026 m. kalbėjo ir LRTK vadovai.

Didžiausia problema – ne visas žalingas turinys yra neteisėtas

Dar viena reguliavimo riba yra pati dezinformacijos prigimtis. Teiginiai, kad „NATO Lietuvą paaukos“, „Vakarai siekia karo“ ar „Lietuva neturi savarankiškos užsienio politikos“, gali būti klaidinantys ir naudingi priešiškai valstybei. Tačiau atskirai paimti jie nebūtinai yra neteisėti. Dažnai tai formaliai tėra nuomonė, interpretacija arba nepatikrinama prielaida.

Problema atsiranda tada, kai tokie teiginiai sistemingai kartojami šimtuose kanalų ir pateikiami skirtingoms auditorijoms. Pavienės žinutės susijungia į naratyvą, kurio tikslas – silpninti pasitikėjimą valstybe, NATO, žiniasklaida ir demokratinėmis institucijomis.

Teisė gana gerai veikia tada, kai reikia vertinti konkretų turinį: neapykantos kurstymą, terorizmo propagandą, sankcijų pažeidimus ar kitą aiškiai draudžiamą veiklą. Tačiau daug sunkiau teisiškai įvertinti ilgalaikę informacinę kampaniją, sudarytą iš tūkstančių atskirai teisėtų ar bent jau neaiškių žinučių.

Prie to prisideda masto problema. Kol institucija nustato turinį, įvertina jo kontekstą ir išsiunčia pranešimą platformai, tas pats vaizdo įrašas jau gali būti iškarpytas, išverstas, papildytas naujomis antraštėmis ir išplatintas per daugybę paskyrų. Generatyvinis dirbtinis intelektas (LLM – didieji kalbos modeliai) šį procesą dar labiau spartina, nes leidžia pigiai kurti beveik neribotą kiekį to paties naratyvo variantų. Todėl tai nebėra kova su vienu kanalu. Tai kova su prisitaikančia platinimo sistema.

Draudimai tebėra reikalingi, tačiau jų nepakanka

Iš to nereikėtų daryti išvados, kad reguliavimas tapo beprasmis. Kanalų blokavimas, sankcijų vykdymas ir platformų atsakomybė tebėra svarbūs. Be šių priemonių priešiškos informacinės operacijos būtų dar pigesnės ir veiksmingesnės.

Tačiau Lietuvos strategija negali apsiriboti teisiniais draudimais. Siena veikia prieš tai, kas mėgina ją kirsti. Ji daug mažiau naudinga, kai grėsmė sklinda per algoritmus, uždaras grupes, nuolat kuriamas paskyras ir automatiškai generuojamą turinį. Todėl Lietuvai reikalingi bent trys papildomi atsparumo sluoksniai.

Pirmasis – geresnė informacinės erdvės stebėsena. Institucijos turi aptikti ne tik pavienius melagingus įrašus, bet ir koordinuotas kampanijas, jų sklaidos tinklus bei staiga iškylančius naratyvus.

Antrasis – profesionalūs gebėjimai. Žurnalistams, analitikams, tyrėjams ir strateginės komunikacijos specialistams reikia priemonių greitai paaiškinti, kas vyksta, ir pasiekti auditorijas dar prieš melagingam naratyvui įsitvirtinant.

Trečiasis – visuomenės atsparumas. Piliečiai turi gebėti atpažinti manipuliavimo metodus, patikrinti šaltinius ir suprasti, kodėl algoritmas jiems rodo būtent tokį turinį. Tai nėra vien medijų raštingumo pamokų klausimas. Svarbus ir pasitikėjimas valstybe: ten, kur institucijos komunikuoja lėtai, neaiškiai ar gynybiškai, dezinformacijai atsiranda daugiau erdvės.

Lietuva anksti išmoko riboti Kremliaus propagandą televizijoje. Tačiau socialinių tinklų ir generatyvinio dirbtinio intelekto eroje nebeužtenka uždrausti vieną kanalą ar pašalinti vieną įrašą. Svarbiausia išvada nėra ta, kad valstybė tapo bejėgė. Išvada kita: pasikeitus informacinei aplinkai, turi keistis ir gynybos logika. Reguliavimas gali sulėtinti priešišką veiklą ir padidinti jos kainą, bet vienas pats jos nesustabdys.

Naujajame informaciniame kare laimi ne tas, kuris uždraudžia daugiausia turinio, o tas, kuris greičiausiai atpažįsta manipuliaciją, paaiškina jos tikslą ir išsaugo visuomenės pasitikėjimą.