Joninės – sena tradicinė šventė, neatsiejama nuo trumpiausios metų nakties, laužų, dainų ir paparčio žiedo ieškojimų. Vieni žmonės šią šventę laiko svarbia ir reikšminga, kitiems – tai tik dar viena laisva diena kalendoriuje. Ar ši šventė svarbi uteniškiams, kaip jie ją švenčia, ar puoselėja papročius „Utenos diena“ pasikalbėjo su gyventojais sutiktais miesto gatvėse.

JURGITA

Mano mama Janina. Važiuoju į savo kaimą Molėtų rajone, Inturkėje. Visada mamai nupinamas vainikas ir šiaip pas mus miestelyje yra užimtumas, vyksta renginiai, koncertai, vainikų plukdymas, nes ežeras yra ir prie pat ežero viskas vyksta. Vainikus piname iš lauko gėlių, ką randame, tą įpiname. O mamai, aišku, jau piname didelį vainiką. Broliai suvažiuoja, laukiame šios šventės. Kai mama Janina, laisvadienio man reikia. O pas kitus, kai nėra nei Jono, nei Janinos, tai nežinau. Gal žmonės su draugais švenčia. Pas mus per Jonines vien savų susirenka 12–16 žmonių.

DANUTĖ

Yra giminėje Jonų, bet nebešvenčiame Joninių, nes mūsų ir amžius nebe tas. Anksčiau labai švęsdavome, su laužu, su kompanija didele, su vainiku ant durų… Dabar nebesigirdi, kad jaunesnė karta švęstų. Nepasakyčiau, kad ilgiuosi tų laikų, kai švęsdavome Jonines, nes dabar ir tos sveikatos kažin kiek nėra. Ramybės jau dabar norisi. Man tai eilinė šventė. Kad ir taip Lietuvoje tų laisvadienių per daug. Man tie laisvadieniai nuobodūs, ir ši šventė nesvarbi. Anksčiau, kai švęsdavome, laisvadienio nebuvo, bet rasdavome laiko, paryčiais tik grįždavome. Ir be laisvadienio buvo puiki šventė. Kas nori tas švenčia ir dabar.

ALFONSA

Vidurvasario laukiame, laukiame šventės, šventė didelė. Jonų savo rate neturime, vainikų nepiname, ką čia senas žmogus bešvęsi. Jaunystėje švęsdavome, turėjome dvi Janinas, o dabar… Važiuodavome į gamtą, vainikus pindavome, eidavome, kaldavome prie durų vainikus. Dabar toks amžius, visas gyvenimas praėjo, visos šventės praėjo. Manau, kad reikalingas laisvadienis. Žmonėms reikia švęsti, reikia sueiti, reikia draugauti, bendrauti. Dabar visi atšalę vieni nuo kitų, nebėra tokios šilumos, nebėra tokių švenčių. Reikia švęsti, daugiau bendrauti vieni su kitais ir ši šventė puiki proga susitikti, pabūti, išsiblaškyti, pažinti vieni kitus. Labai atitolome vieni nuo kitų, ne tik draugai, bet ir giminės.

ANGELĖ

Laukiame šios šventės, bet gaila, kad jos nebus Utenoje. Kažkodėl tai iškėlė į laukus. Kažkada seniai mes buvome ten, ir nieko ypatingo, nebuvo gražiau. O čia prie ežero tikrai būdavo gražu. Ir ežere vainikėlius plukdydavo, bet dabar paėmė ir iškėlė. Gal, kad seneliai nenuvažiuotų. Mums norint nuvažiuoti, reikia transporto, todėl norisi, kad šventė būtų vietoje. Aš nežinau, kas ten nuvyks ant piliakalnio, na jaunimas gal… Gal ten bus visko įdomaus, bet… Ši šventė man labai patinka, ji labai reikalinga. Norėtųsi, kad ji vyktų čia prie ežero. Dėl laisvadienio tai aš nežinau, ar čia tokia jau diena, kur reikalingas laisvadienis… Mums jau kiekviena diena laisvadienis. Jaunystėje mes nešvęsdavome šios šventės, pradėjome šią šventę švęsti, kai Utenoje pradėjo ją organizuoti. Jaunystėje tokios šventės nebuvo, mes gyvenome kaime.

LAIMA

Mūsų giminėje Jonų nėra. Ir svarbiausia, kai ši šventė vykdavo Utenoje, tai labai malonu buvo. Bet dabar reikia važiuoti kažkur, o mes ne visi turime kuo važiuoja. Aš paspirtuką turiu, bet su juo nenuvažiuosi. Tada, kai Utenoje būdavo, tai tikrai būdavo šventė. O dabar, žinote, jau amžius… Norėtume švęsti, aš mėgstu. Pernai Sudeikiuose vyko Joninių šventė, draugė su mašina paėmė mane, tai džiaugiausi, labai graži šventė buvo. Tai va dėl to sakau, būtų geriau, kad kažkur vietoje būtų organizuojama. Aš darbelio visokio turiu, einiu pasivaikščioti, susitinkame kur nors, gamta mane vilioja. Vainikų nepiname, aš su tuo vainiku nelabai kur eisiu, o giminėje Jonų, Janių nėra. Tokia ir šventė… Gimiau ir augau Utenoje. Tai taip ir būdavo, jeigu mieste šventė, aš visada einu. Būdavo smagu. Aš džiaugiuosi, kad gyvenu, kad galiu, kad praeinu kur nors, ten, kur man reikia, bet amžius daro savo. Jeigu šventė būtų Utenoje, su malonumu eičiau.

REGINA

Tik jaunystėje švęsdavome Jonines. Joną turime – vyro brolis. Susitinkame pasibūti kartu. Utenoje, kai buvo organizuojama šventė senajame miesto parke, nueidavome pasibūti, koncertai vykdavo. Broliui būtinai nupindavome vainiką. Dabar aš nebelabai lankausi šventėse, tai net nežinau, kaip jos vyksta. Bet man atrodo, kad visai linksmai. Jaunimas dabar linksmas, moka švęsti. Ne taip, kad tik ateina, pasižiūri. Jie dabar dalyvauja patys visur.

DANGIRA

Švenčiame Jonines, laukiame ir labai gaila, kad šventės nebūna mieste. Nes, kaip bebūtų, kiti norėtų mieste švęsti. Dabar gi niekas nevartoja alkoholio daug, visi kultūringai. Kodėl reikia šventę organizuoti Narkūnuose? Ten nuvažiuoji, tada su taksi problema grįžti. Taksi tiek Utenoje neužtektų, kad visus suvežiotų. Kad vietoje būtų šventė, ir mamos su vaikais ateitų, ir seni žmonės. Kai čia vykdavo šventė, visada ateidavome. Gal kam nors per garsu, gal todėl čia nebedaro…

Jeigu vežiotų miesto transportas, būtų smagu. Bet vėl gi, kaip ta informacija pasiektų žmones, ar tas pensininkas susižiūrės tuos maršrutus, ar gebės susižiūrėti… Nebent tai būtų skelbiama per senuosius kanalus – laikraštį, radiją. Bet ir vėl, aš manau, kol žmogus susiruoš… Vis tiek vietoje nueiti yra visai kitaip.

Švęsdami visada laikydavomės tradicijų. Ir dabar turime tokią tradiciją, su kaimynais iš namo per Jonines renkame žoleles ir paskui žolininkė mums papasakoja, kokie bus ateinantys metai. Turime pažįstamą žolininkę. Jau penkis metus taip švenčiame. Visiems nupiname vainikus ir šuniui taip pat, jis irgi šeimos narys. Šuniui piname vainiką iš smilgų, o sau – tai ką randame, tą susipiname. Kuo kvailiau, tuo linksmiau.

SAULIUKAS

Sveikiname Joną, vainiką piname. Dainuojame per Jonines, tik kad jau metai nebeleidžia smarkiai dainuoti. Švenčiame gamtoje. O seniau, tai, kaip dainoje, degdavo laužai lig ryto. O dabar jau 22–23 valandą vakare einame su viščiukais. Jau savo paparčio žiedą radau, reikia gi palikti kitiems, jaunimui. Visą gyvenimą dirbau paprastą darbą, labai tų švenčių nebūdavo kada švęsti. Ne stebuklą uždirbdavome, o gyventi reikia, niekas gi iš dangaus nekrinta. Bet Joninės – tai būdavo šventė. Aš manau Mindaugines, Jonines reikia švęsti, nes tai lietuvybės puoselėjimas. Kaip radome, taip ir turime palikti. Jeigu nieko nerodysime savo vaikams, anūkams, tai bus kaip lietūs, kaip vėjas. Tai mūsų šventės, mūsų tėvynė ir būtinai tai reikia išlaikyti.

OLIA

Laukiame Joninių, bet, kad bus lietus. Vainikus piname Janinoms, ant galvos dedame, laužą kūrename. Turėjau keturias Janinas, dabar liko tik viena. Švenčiame savame rate čia prie Dauniškio ežero. Ant Narkūnų piliakalnio labai erkių daug. Bet šita šventė yra svarbi.