Operetė atsirado kaip operos žanro variacija, pasižyminti žaismingu siužetu, smagia muzika ir šokiais. Dar operetė yra vadinama muzikine komedija, savo struktūra primenančia vodevilį.
Kada ir kur atsirado operetė?
Ji atsirado XIX amžiaus viduryje. Operetės lopšys – Prancūzija. Jos pradininkai – kompozitoriai Ž. Ofenbachas ir F. Hervė. Pačios populiariausios – Ž. Ofenbacho „Orfėjas pragare“ ir „Gražioji Elena“ bei J. Štrauso „Šikšnosparnis“ ir „Čigonų baronas“. Savo mintimis apie asmeninį požiūrį į operetės žanrą galite pasidalinti su internetine platforma: https://pickvibe.lt/lt/p/renginiai/operete.
Kokią operetę šio žanro gerbėjams siūlo Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras?
Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras 2023 metų gruodį kviečia pasižiūrėti nuotaikingąją Ž. Ofenbacho operetę „Orfėjas pragare“. Ši muzikinė komedija pirmą sykį Lietuvoje buvo pastatyta Kauno valstybiniame muzikiniame teatre 1997 metais. Jos režisierius – Gintas Žilys.
Kaip mano Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro muzikos vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis, operetę kūręs kompozitorius savo kūriniu siekė pasijuokti ir kaip reikiant pašiepti tuometinės valdžios atstovus, kurie nelabai mėgo teatrą ir nevertino jam tarnaujančių žmonių darbo bei atsidavimo.
Į ką nukreipta meninė operetės „Orfėjas pragare“ kalba ir kokios naudojamos sceninės raiškos priemonės?
Šioje operetėje visas veiksmo tempas paremtas siautulingumo principu. Muzikinėje komedijoje scenos viena kitą keičia žaibišku tempu, šiame sūkuryje dainininkai ne tik dainuoja, bet ir greitakalbe žeria kalbamo teksto frazes, tarpusavyje svaidydamiesi gana ironiškomis ir taikliai geliančiomis frazėmis. Ž. Ofenbachas šiame kūrinyje yra nusiteikęs viską nušluoti į pašalius, kad būtų pasiektas galutinis tikslas.
Kokiomis vidinėmis ir išorinėmis savybėmis pasižymi operetės personažai?
Šios operetės Klaipėdoje statytoja režisierė Rūta Bunikytė spektaklyje vizualiai stengiasi išlaikyti pasakišką atmosferą, tačiau mistiniai personažai yra nuleisti kuo arčiau žemės. Jie yra apauti įprastais batais, aprengti kostiumais, o ant galvų jiems užtupdytos skrybėlės.
Nors vienas kitas iš jų turi ragus, kanopas ir uodegą, tačiau jų bendri poreikiai ir būdo bruožai yra labai žmogiški. Juose galima lengvai atpažinti ne tik dabartinius politikus, visuomenės veikėjus, bet ir pačius save. Pavyzdžiui, Euridikę drąsiai galima palyginti su mūsų dienų moterimi, kuri socialiniuose tinkluose nori turėti milžinišką būrį sekėjų.
