Emigracija Lietuvai jau seniai nėra laikinas reiškinys. Tai tapo gyvenimo etapu tūkstančiams šeimų. Tačiau įdomu tai, kad net ir dirbdami užsienyje, gaudami stabilesnes ar didesnes pajamas nei Lietuvoje – daugelis lietuvių neskuba pirkti būsto gimtinėje. Jie laukia grįžimo. Ir labai dažnai tik tada ryžtasi finansiniam sprendimui, kuris Lietuvoje vis dar laikomas rimčiausiu – paskolai su turto įkeitimu.

Šis pasirinkimas nėra atsitiktinis. Jį formuoja ne tik bankų reikalavimai, bet ir emociniai, psichologiniai bei praktiniai veiksniai, kurių iš šalies dažnai nematyti.

Emigracijoje būstas Lietuvoje atrodo „per toli“

Gyvendami užsienyje lietuviai dažnai gyvena dviem realybėmis. Viena – dabartinis gyvenimas svetur, kita – mintyse laikoma Lietuva, kaip galimas „grįžimo taškas“. Tačiau kol tas taškas nėra konkretus, sprendimas pirkti būstą atrodo per ankstyvas.

Paskola su turto įkeitimu reiškia ne tik finansinį įsipareigojimą, bet ir emocinį prisirišimą. Emigracijoje tai kelia papildomą įtampą – kas bus, jei planai pasikeis, jei grįžimas užtruks, jei būstas stovės tuščias? Daugelis renkasi palaukti, kol sprendimas taps ne teorinis, o praktinis.

Pajamos yra, bet saugumo jausmo – ne visada

Statistika, kurią skelbia Lietuvos bankas, rodo, kad didelė dalis emigrantų dirba pagal terminuotas sutartis arba savarankiškai. Tai reiškia, kad jų pajamos gali būti aukštos, bet ne visada stabilios bankų akimis.

Paskola su turto įkeitimu tokiu atveju suvokiama kaip rizika: jei pasikeistų darbo sąlygos, valiuta ar šalis – įsipareigojimas Lietuvoje liktų. Natūralu, kad daugeliui lietuvių saugiau atrodo pirmiausia „susitvarkyti gyvenimą“ – grįžti, įsitvirtinti, o tik tada įkeisti turtą ir prisiimti ilgalaikę atsakomybę.

Europos centrinio banko paskelbtoje lentelėje, paremtoje bankų skolinimo apklausa, atskleidžiami kreditavimo sąlygų ir paskolų paklausos pokyčiai euro zonoje 2022–2023 m., apimant įmonių, būsto ir vartojimo paskolas.

Duomenys aiškiai rodo, kad 2023 m. bankai sugriežtino kreditavimo standartus, o paskolų paklausa daugelyje šalių smarkiai sumažėjo, ypač būsto paskolų segmente. Tai atspindi bendrą euro zonos tendenciją – augančias palūkanas, didesnį neapibrėžtumą ir atsargesnį tiek bankų, tiek gyventojų elgesį.

Bankų požiūris atgraso dar prieš sprendimą

Nemaža dalis emigrantų net nebando kreiptis dėl paskolos iš anksto. Patirtis ar girdėti pavyzdžiai rodo, kad bankams sudėtingiau vertinti pajamas iš užsienio, ypač jei jos gaunamos ne eurais, ne pagal neterminuotas sutartis ar per kelis darbdavius.

Tokioje situacijoje paskola su turto įkeitimu neatrodo kaip palengvinimas, o greičiau kaip papildoma rizika. Žmonės bijo ne tik gauti neigiamą atsakymą, bet ir „uždaryti sau duris“ ateičiai, jei finansinė istorija bus vertinama nepalankiai.

Emocinis momentas – „namai“ atsiranda tik grįžus

Svarbus, bet dažnai neįvardijamas veiksnys – emocinis saugumas. Daugelis lietuvių sako, kad būstas Lietuvoje jiems tampa tikrais namais tik tada, kai jie fiziškai čia gyvena. Kol gyvenimas vyksta svetur, net ir nupirktas butas ar namas lieka investicija, o ne gyvenimo erdvė.

Paskola su turto įkeitimu šioje vietoje įgauna dar didesnį svorį. Įkeisti turtą, kuriame pats negyveni, daugeliui atrodo psichologiškai sunkiau nei tai padaryti jau grįžus, kai sprendimas „apčiuopiamas“.

Grįžus sprendimai tampa racionalesni

Sugrįžę į Lietuvą emigrantai dažnai greitai priima sprendimus, kuriuos atidėliojo metus ar net dešimtmetį. Jie jau žino, kuriame mieste gyvens, kokio dydžio būsto reikia, kokios jų realios pajamos Lietuvoje ar dirbant nuotoliu. Tokiu momentu paskola su turto įkeitimu nebėra bauginanti. Ji tampa įrankiu, leidžiančiu įsitvirtinti, o ne rizika, kuri gali „išmušti pagrindą“. Būtent todėl statistiškai nemaža dalis paskolų emigrantams suteikiama jau po grįžimo, o ne gyvenant užsienyje.

Kodėl čia svarbios kredito unijos?

Kredito unijos šioje situacijoje atlieka ypatingą vaidmenį. Jos dažniau linkusios vertinti ne tik dabartinę buvimo vietą, bet ir ilgalaikį žmogaus planą. Tokios unijos kaip „Pilies kredito unija“ paskolos su turto įkeitimu atveju dažnai tampa alternatyva bankams, ypač grįžtantiems emigrantams ar tiems, kurie dirba tarptautinėje aplinkoje. Čia sprendimai grindžiami dialogu, o ne vien formaliomis taisyklėmis. Tai leidžia paskolą matyti kaip grįžimo dalį, o ne kliūtį jam.

Ar ši tendencija keisis?

Tikėtina, kad dalis lietuvių ir toliau rinksis būstą pirkti tik grįžę. Emigracija išmokė gyventi su laikinais sprendimais, o paskola su turto įkeitimu yra priešingybė – ilgalaikis, stabilus žingsnis. Keičiantis finansinėms institucijoms ir požiūriui į emigrantus – šis atotrūkis gali mažėti. Kuo daugiau bus lanksčių sprendimų, tuo dažniau lietuviai ryšis planuoti būstą dar prieš grįžimą.

Ką tai pasako apie lietuvių mąstymą?

Ši tendencija rodo, kad lietuviai nėra impulsyvūs skolintojai. Jie nori aiškumo, saugumo ir kontrolės. Paskola su turto įkeitimu jiems nėra tik finansinis produktas. Tai sprendimas, kuris turi sutapti su gyvenimo momentu. Ir dažniausiai tas momentas ateina ne emigracijoje, o tada, kai žmogus vėl atsistoja ant savos žemės.