Kai žydru dangumi plaukia lengvi debesys, o sugrįžusių paukščių balsai skelbia naujo gamtos ciklo pradžią, kyla noras ilgiau pabūti šioje akimirkoje, pajusti, kad esi čia ir dabar – niekur neskubėti, pasivaikščioti koja už kojos nuošalesnėmis vietelėmis, parkais, nes tai, ką mums siūlo gamta, yra labai daug – poilsis, ramybė, atsipalaidavimas, galimybė pabūti su savimi ir „pravalyti“ galvą. Yra žmonių, kurie iš gamtos pasisemia dar daugiau, ir tada su naujomis mintimis ir idėjomis atsiveria erdvė kūrybai. Viena tokių – Nemira Čiačienė, užaugusi miško apsuptyje ir, gyvenimui neišvengiamai keičiantis, išsaugojusi tą prigimtinį ryšį su gamta, suteikiantį jai begalę žavingų akimirkų, kuriomis ji dosniai dalijasi su kitais.

Meilė gamtai – nuo vaikystės

„Esu kaimo vaikas“, – pokalbį pradėjo N. Čiačienė ir jos akyse iš karto sužibo kažkas, ką gali atgaivinti tik prisiminimai. Raišių kaimą (Juodupės sen., Rokiškio r.), kuriame augo iki 18 metų, ji apibūdino kaip kelių vienkiemių gyvenvietę, kurioje visi kaimynai buvo vyresni. Iš karto prisiminė tėtį: „Tėtis visada buvo gamtos žmogus. Mes kartu eidavome visur: į mišką, į laukus, į daržus. Kadangi mūsų namas buvo prie pat miško, nueiti ten tapo tiesiog mūsų kasdienybe.“

Tėtis buvo menininkas – iš medžio darydavo įvairius dirbinius, turėjo pomėgį ieškoti miške ragų. Drauge su juo eidavo ir Nemira: „Ieškodavom įdomesnių formų šakų, dirbiniams tinkamų medžių – taip vėliau gimdavo ir slidės, ir dviračiai, ir neįprasti medžio kūriniai.“

Pašnekovė sutinka, kad būtent iš vaikystės, kokią ji turėjo, jos širdyje ir užgimė meilė gamtai, tas ypatingas matymas, formų, vaizdų pastebėjimas, ir pasiliko iki šiol, įgavę jai artimą atsiskleidimo formą – fotografiją. „Tėtis taip pat fotografavo. Kol buvo gyvas, visur ir vaikščiodavom kartu. Iki šiol miškas – mano namai“, – prisiminimais dalijosi moteris, kasdien pastebinti tai, ką dauguma praleidžia pro akis – vabaliukus, įmantresnių formų medžių šakas, debesis, smulkiausias gėlytes, kankorėžius.

Baigusi mokyklą N. Čiačienė išvyko mokytis į Panevėžį. Įgijusi konditerio specialybę, kurį laiką gyveno Panevėžyje, vėliau atitekėjo į Uteną, tačiau trauka gamtai, ypač tėviškei, niekur nedingo. „Kiekvienas savaitgalis būdavo pas tėvukus. Jeigu nepavykdavo, tada bent jau čia kažkur į gamtą visada spėdavau išlėkti“, – pasakojo moteris, prisiminusi, kaip tėvai juokdavosi, kai ji, grįžusi į gimtinę, negalėdavo ištverti be miško, būtinai nueidavo pafotografuoti. Pašnekovė, kalbėdama apie savo šeimą, pastebėjo skirtumus tarp jos ir dešimčia metų vyresnės sesers, taip pat tarp tėčio ir mamos. „Sesuo labiau į mamą atsigimė. O aš į tėtį. Mano abu tėvai 1935 metų gimimo. Kaip ir visos tų laikų mergaitės, mama nerdavo, siuvinėdavo, tačiau ilgainiui buitis šiuos pomėgius užgožė. Mama tėtį lydėdavo į mišką, tačiau ji eidavo grybauti, uogauti, o ne įdomesnių šakų ieškoti. Jos, kaip šeimos moters, galvoje buvo uogienių virimas, konservavimas“, – pasakojo N. Čiačienė ir pažymėjo, kad jos mama, kuriai jau 90 metų, visada buvo knygų skaitytoja, negalinti ir dabar nė dienos be knygos prabūti, o ji su tėčiu negalėdavusi ištverti „nė dienos be miško“.

Pakeitusi profesiją ir jau 11 metų dirbanti su ikimokyklinio amžiaus vaikais (N. Čiačienė šiuo metu dirba Utenos vaikų lopšelyje-darželyje „Šaltinėlis“ mokytojo padėjėja), moteris teigė pastebinti, kad, nepaisant šiuolaikinių technologijų, sparčiai besikeičiančio pasaulio ir auklėjimo principų, gamtos atžvilgiu šių dienų vaikai – tokie pat smalsūs. „Visi mes susiję su gamta. Ir tą patirtį, įgytą vaikystėje, meilę gamtai, tėvynei, žmonėms tėvai perduoda iš kartos į kartą savo vaikams. Šis dalykas nesikeičia. O dabartinės technologijos, manau, dar labiau pagilina gamtos pažinimą, suteikia daugiau galimybių keliauti, pamatyti, atrasti kitas šalis. Mano laikais to nebuvo, tad teko labiau apsiriboti savo kraštu“, – apie šiuolaikinius vaikus ir jų gamtos pažinimo galimybes mąstė pašnekovė, kurią džiugina, kaip vaikai moka žavėtis gamta – jie lekia į jūros bangas, siaučia sniege, žaidžia pievoje su gėlėmis ir akmenukais. „Gamta visada išliks mūsų viduje. Nė vienas neužaugom be gamtos ir nė vienas tikrai be gamtos neužaugs“, – optimistinėmis mintimis dalijosi N. Čiačienė.

Akimirkos pajautimas

Kai tik atsirado mobilieji telefonai su fotografavimo funkcija, N. Čiačienė iš karto pradėjo fotografuoti, o laikui bėgant šis pomėgis tapo „dideliu hobiu“. Paklausta, kaip, vaikštant po mišką, gimsta nuotrauka, moteris atskleidė, kad dažniausiai išeina tiesiog pasivaikščioti, pagrybauti ar, kaip pati sakė, „pravėdint galvos“, be jokios išankstinės vizijos. „Kadangi fotografuoju telefonu, jis visada mano kišenėje. Visi mano užfiksuoti gamtos vaizdai yra momentiniai, iš pajautimo. Aš tiesiog einu ir pamatau – kankorėžis nukritęs, žemės grumstelis, akmenukas… Esu akimirkų gaudytoja be didelių planų. Nuotraukų padarau daug, o paskui jau atsirenku, kas man patinka“, – apie fotografavimo ypatumus kalbėjo fotografijos entuziastė, labai retai sugalvojanti kažką sukomponuoti ir tiesiog pasikliaujanti pamatyta akimirka. „Fotografuodama žmones aš viską apgalvoju, bet dažniausiai išeina visai kitaip, kaip net neplanavau, visai kitoks vaizdas“, – apie gamtos ir portretinių nuotraukų darymo skirtumus pasakojo pašnekovė, pastebėjusi, kad abiem atvejais rezultatas būna momentinis.

Pradėjusi fotografuoti, moteris iš pradžių nuotraukas rodydavo tik draugėms ir artimiesiems. Kai atsirado socialiniai tinklai, ji buvo nusiteikusi priešiškai ir net negalvojo apie savo nuotraukų viešinimą, kol draugė Joana ėmė ir pastūmėjo: „Ji pasakė – žmonės turi matyti, ką tu fotografuoji, ir sukūrė man profilį.“ Taip po truputį, pradėjusi fotografuoti ne tik gamtą, bet ir žmones, N. Čiačienė įsitraukė į fotografijos mėgėjų grupes feisbuke. „Man labai patinka žmones fotografuoti ne dabartiniu laiku – persikelti į praeitį. Mėgstu vintažą. Savo draugų fotografų dėka pajutau stiprų postūmį nesustoti portretinėje fotografijoje, nes, pasak jų, man tai tikrai gerai sekasi“, – naujai atrasta fotografijos kryptimi džiaugėsi uteniškė ir pastebėjo, jog dabar žmonių nuotraukų padaro gal net daugiau nei gamtos vaizdų. Dažniausiai N. Čiačienė fotografuotis įkalbina drauges, mamą, sesers anūkę, ankščiau fotografuodavo tėtį. Kartais tiesiog eidama gatve pamato žmogų, kuris patraukia jos dėmesį, tada sukaupia visą drąsą, užkalbina ir paklausia, ar galėtų nufotografuoti. Pašnekovė prasitarė mieste matanti vyrą, kuris jai labai primena a. a. Vytautą Kernagį, labai norėtų jį nufotografuoti, tačiau dar neteko susitikti jo akis į akį, kad galėtų to paprašyti.

„Leidžiu sau pažaisti su nuotraukomis. Nesu profesionalė. Čia tiesiog hobis“, – kuklinosi moteris ir papasakojo, kaip jos direktorė paskatino ją surengti gamtos fotografijų parodėlę įstaigos patalpose, kuri vėliau, pavadinta „Akimirka“, persikėlė į Pakalnių biblioteką. „Aš tiesiog gaudau akimirkas, nes jos niekada nepasikartos. Jeigu ir bus panaši akimirka, tai ji ir bus tik panaši, tokia pat – niekada“, – mintimis dalijosi menininkė, pastebėjusi, kad iš daugybės to paties vaizdo nuotraukų dviejų vienodų niekada nebūna – kažkokios detalės vis tiek skiriasi. N. Čiačienė taip pat džiaugėsi neseniai atradusi grupę bendraminčių uteniškių, kurie fotografuoja Šiaurės pašvaistes. „Labai norėjau pamatyti pašvaistes, tai jie man, būdavo, duoda koordinates, susirašom, kur, tikėtina, jos bus, ir važiuodavau jų gaudyt. Ir pavyko! Tuomet džiaugiausi, kaip vaikas – šokinėjau iš laimės, spygavau, rėkavau, nes tai buvo kažkas nerealaus“, – apie naują patirtį su dideliu įkvėpimu pasakojo moteris.

Telefonas arčiau širdies

Su išmaniuoju telefonu nesiskirianti ir „mobiliąja fotografe“ save vadinanti N. Čiačienė dar nesijaučia pasirengusi rimtam fotoaparatui: „Buvau kelis kartus paėmusi į rankas, suprantu, kad gal jau ir laikas būtų, bet telefonas man jau toks įprastas, visada mano kišenėje, jaučiu, kad fotografuoti telefonu man sekasi labiau.“

2022 metais jai teko dalyvauti technologijų kompanijos „Huawei“ rengiamose pasaulinėse išmaniųjų telefonų fotografijos ir vaizdo įrašų varžytuvėse „Next Image“ su mamos fotoportretu. Pašnekovė papasakojo, kad socialinėse erdvėse esančiose fotografų grupėse, tarp jų ir tarptautinėse, dažnai iš įkeliamų nuotraukų įvairiose kategorijose renkamos pačios geriausios: dienos, savaitės, mėnesio. Tarp tų geriausių nuotraukų kartas nuo karto vis patekdavo ir jos darytos fotografijos. „Mamos portretas buvo išrinktas geriausiu visose kategorijose. Tada vienas iš draugų man parašė, kad kompanija „Huawei“ organizuoja tarptautinį fotografijų konkursą, kurio pagrindinė sąlyga – nuotraukos turi būti darytos tik „Huawei“ telefonu. O aš tuo metu kaip tik šios firmos telefonu ir naudojausi“, – apie postūmį parodyti savo nuotraukas pasauliniu mastu kalbėjo N. Čiačienė, nutarusi dalyvauti konkurse, portretų kategorijoje. Išsiuntusi keletą fotografijų bei įveikusi ne vieną turą, su mamos nuotrauka ji laimėjo antrą vietą ir dovanų gavo naujausią tuo metu „Huawei“ telefoną, kuris dabar yra kaip atsarginis. Iki šiol kelianti savo nuotraukas į socialinius tinklus, moteris didžiausia laime vadina dalijimosi džiaugsmą, nors, pasak jos, atgalinis ryšys iš žmonių, pamatančių jos užfiksuotus vaizdus, taip pat yra labai svarbus ir palaikantis augant bei einant į priekį. „Labai tikiuosi, kad atsiranda žmonių, kurie, mano nuotraukų įkvėpti, pradeda gamtoje pastebėti dalykus, kurių anksčiau nematydavo, gal kažkam mano nuotraukos nuotaiką pakelia, kai būna liūdna. Tikiuosi, kad savo veikla galiu suteikti kitiems teigiamų emocijų“, – nuoširdumu spinduliavo N. Čiačienė. Pasak jos, socialiniai tinklai taip pat vaidina svarbų vaidmenį plečiant naujų pažįstamų, ypač fotografuojančių, ratą, nes tarp jų vyksta patirčių, patarimų, mokymosi mainai, o tai skatina tobulėti ir siekti vis geresnių rezultatų, įspūdingesnių kadrų.

Paklausta, ar turi savo mėgstamiausią metų laiką gamtoje, moteris atskleidė, kad jai visi metų laikai yra savotiškai nuostabūs, nes turi „savo kvapą“, tačiau vis dėlto, fotografuodama pirmenybę ji teikia vasarai.

Aš tiesiog gaudau akimirkas, nes jos niekada nepasikartos.

Nemiros Čiačienės asm. archyvo nuotr.