Utenoje gyvenanti į antrą šimtmetį įkopusi Domicėlė Tamulevičienė garbingą 100 metų jubiliejų pažymėjo su savo artimiausiais žmonėmis, ją pasveikino ir rajono valdžios atstovai. Itin besidžiaugianti šeimos narių bendryste šimtametė visiems dėkojo už parodytą dėmesį ir kukliai įvardijo savo nugyventą gyvenimą: „Paprasto žmogaus ir gyvenimas paprastas.“ Tačiau bekalbant su šviesaus proto senole paaiškėjo, kad visgi jos gyvenimas nebuvo toks paprastas. Jame buvo visko: ir šviesių akimirkų, ir niūresnių laikų, bet nuolatinis sukimasis nesibaigiančių darbų sūkuryje ir bendravimas su žmonėmis jai teikė stiprybės.

Buvo gabi, bet didelių mokslų nebaigė

Šaltasis metų laikas D. Tamulevičienei labai nuobodus, nes nėra ką veikti. O štai atšilus orams kiekvieną pavasarį uteniškė ima svajoti apie daržus ir gėlynus, kuriuos vasaromis dar mėgsta ravėti, nors jau ir sveikata nebe ta, ir koją dažnai skauda. Tačiau be darbo moteriai sunku išbūti, mat nuo vaikystės yra įpratusi nuolat krutėti – darbštūs jos tėvai nuo mažens pratino atžalas prie darbo.

„Taip ir sugyvenau metelius, nuolat dirbau, netinginiavau“, – dėstė šimtametė, kuri šiuo metu gyvena su savo dukra Zita Ringelevičiene. Ji džiaugiasi dukros šeima, kuri yra tikra paguoda senatvėje. Moteris labiausiai bijotų likti visiškai viena, be artimųjų.

Paklausta apie ilgaamžiškumo paslaptis, D. Tamulevičienė nusijuokė: „Nežinau. Ėjo metai po metų, ir pati netikėjau, kad sulauksiu šimto.“

Daugiau skaitykite antradienio laikraštyje „Utenos diena”.