Yra žmonių, kurie gamtoje pastebi tai, ko kiti nemato. Yra tokių, kurių fantazija persipina su iš kartos į kartą perduodamais papročiais, gyvenimiškomis patirtimis, ir tada nutinka kažkas nuostabaus bei nepakartojamo. Taip ant kiaušinio lukšto gimsta naujas pasaulis: Dauniškio ežero laukiai susuka lizdelius, o ausuotieji kragai šoka vedybinį šokį, į dangų pakyla gulbės iš M. K. Čiurlionio liaudies dainos „Oi, lekia, lekia“ ir nutupia tvenkinyje prie sodybos, kuri, tokia ypatinga, pasislėpusi už šimtamečių eglių, gyva galbūt tik vaikystės prisiminimuose… Senovės baltų simboliai susilieja su tuo, kas išgyventa, patirta, kad atgimtų iš naujo. Kaip atgimsta gamta pavasarį, kaip prie šv. Velykų stalo atgimsta šeimos ir bendrumo jausmas. Šį kartą svečiuojamės pas Rasą Slesoriūnienę – tituluotą karpinių meistrę, tautodailininkę, prieš ketverius metus įsiliejusią ir į kiaušinių skutinėtojų gretas.
Rasa Slesoriūnienė pritaria minčiai, kad kiekviena gyva būtybė yra šventa, o gyvybės vaizdavimas ant margučių suteikia daug emocijų
Autorės nuotr.
Visą straipsnį skaitykite penktadienio (2026.04.03) laikraštyje „Utenos diena“.