Bernotiškyje (Tauragnų sen.) gimęs ir augęs Jonas Bilaišis šiuo metu su žmona Aldona gyvena Utenoje, savo rankomis pastatytame name. Anot vyro, Bernotiškio ir Meldutiškio kaimai, apsupti miškų bei ežerų, aplinkinių kaimų gyventojų buvo vadinami Ažugiriu. Čia pūpsojo daugiau nei 30 kiemų. Bernotiškio senieji gyventojai buvo Deveikiai, Bilaišiai, Rakauskai, vėliau įsiliejo Daunoravičiai ir Vaišnorai.

Senos ulyčios, nauji viensėdžiai

J. Bilaišis pasakojo, kad Bernotiškio ir Meldutiškio kaimus skiria kelias, tačiau tai nėra ulyčioskelias. Prieš tarpukariu Bernotiškį išskirstant į vienkiemius, kaimo pagrindinė gatvė ėjo pro Bilaišių sodybą. Bilaišiai vieninteliai liko senojoje vietoje, nes pašnekovo mamos tėvai jau buvo nusenę, o jų nevedusios dvi dukros negalėjo trobesių perkelti į vienkiemį. Beje, persikėlėliams buvo skirta ir medienos naujiems pastatams susiręsti. Visi draugiškai kibo į darbus, žmonės pasakojo, kaip vienas gryčios galas jau stovėdavo, o kitas dar laukdavo savo eilės. Daug prie medžio darbų dirbta ir vietinių rusų, kurių gyventa link Piliakalnio.

Kitoje kelio pusėje buvo Meldutiškio ulyčia. Kalbėta, kad ant kalno, kur iki melioracijos stovėjo Stundžių namai, gyveno kažkoks dvarponis Ganzokas. J. Bilaišis su kitais vaikais žaisdavo buvusio gatvinio kaimo namų pamatų likučiuose.

Manoma, kad Bilaišių namus statė pašnekovo prosenelis. Sovietmečiu dviejų namų galas, susidūrus su stogo dangos stygiumi, buvo sutrumpintas – išmesta pirkaitė. Šiaudus stogui dengti, kad nesusilaužytų, pjaudavo pjautuvu. Kuldavo kultuvais. Vėlesniais laikais J. Bilaišis važiavo pirkti šiferio į Latviją.

Kuprotas kelias pas vyskupą

J. Bilaišio senelis Petras Bilaišis (kalbėta, atėjęs į Bernotiškį užkuriom iš Indubakių) liko našlys su mažais vaikais. Nuvesdavo jis savo penketą į pirtį prausti ir verkdamas sakydavo: „Galima buvo antrąkart apsiženyt, bet antra vada bus tada.“ Taip vienas ir užaugino. Panašus likimas buvo ir pašnekovo mamos. Jos tėvas turėjo Deveikytę. Su ja sugyveno penkis vaikus (užaugo Alfonsas, Teresia ir Petras, du mirė). Žmona jauna mirė. Tada jis pradėjo draugauti su mirusios žmonos seserimi, kita Deveikyte, ir ją vedė. Tačiau kad vestų, turėjo pasiekti vyskupą. „Anas jau susmylėja su tu seseri, ir ana lika nėščia. Senais laikais negalima taip buva, tad anys turėja eit Kaunan pas vyskupų prašyt leidima, kad leistų ženytis jiem.Ir anys ėja pėsti.Ir ana nėščia būdama. Tai ta tetula (pirmagimė Bilaišių dukra – aut. past.) buvalikussukupreli, taianairsakydava: „Va,ėja, privarga, tai aš ir likau su kupreli!“ – pasakojo Aldona Bilaišienė. Su antrąja žmona irgi sugyveno penkis vaikus, tačiau liko gyva tik pašnekovo mama ir jos sesuo Ona.

Anot J. Bilaišio, jo tėvas Jonas Vaišnoras buvo tvirtas vyras. Jis „dar kavalierium buva, kai vedė asfaltų“ Kauno–Utenos plente. Stipruolis skaldydavo akmenis, juos maldavo.

A. Bilaišienei anyta pasakojo, kad, kai jos būsimasis vyras atėjo pirštis, buvo įvertinta jo jėga – nuotaka galvojo, kad nuo nedraugų bus apginta. Šokiuose, būdavo, treptelna stipriau, tai ir grindų lenta neatlaiko.

„Ale jo tėtė tai stipras buva! Jonas buva padarįs praplatintų vežimų ir dirba buitiniam pre uazika. Tai tėtė tų vežimų pristaise pre uazika (Jonas tada buvo sanatorijoje – aut. past.) – arklių nebūdava kaip iš kolūkia gaut. Tai mes važiavam ir pavirta tas vežimas su šienu! Tėtė saka: „Aldut, tu man pamačyk, pamačyk!“ „Jezau, tėte, nepakelsma!“„Pakelsma vežimų, tik tu man pamačyk!“Ir pakėlam abudu! Jo tėtė labai stipras buva! Ir aš padėjau!Ir pakėlam vežimų!“ – iš savo jėgos juokėsi stipruolio marti.

Vos nesudegę gyvi

J. Bilaišis pasakojo, kad tėvas labai ilgai nestojo į kolūkį. Slėpė gyvulius, net kai atėmė arklį, karves, telyčią, vis tiek nenorėjo pasiduoti raudonųjų terorui. Užkrovė didžiulėmis pyliavomis. Bilaišiai teturėjo penkis hektarus žemės, iš kurių pusantro hektaro sudarė raistas, o reikalavo prikulti 300–400 kilogramų javų.

Teroras buvo ne tik duoklėmis. Tėvas, gimęs 1911 metais, ėmė nešioti barzdą, kad seniau atrodytų ir nepaimtų į sovietų armiją. Tačiau gal kažkas įskundė, kad J. Vaišnoras yra kur kas jaunesnis, nei dedasi, o gal kažkas skrebams sukėlė įtarimą. „Liaudies gynėjai“ nusivežė jį į Tauragnus, sudaužė, išmušė dantis, stipriai prakirto lūpą (slėpdamas bjaurų randą sumuštasis visą likusį gyvenimą nešiojo ūsus). Nuo stipraus sumušimo visa nugara buvo sėte nusėta votimis – žmona gydė pūlinius bičių pikiu.

„Pavasarį orė su arkliu savo žemėj. Pamatė, kad jau skrebai ateina nuo Girelas. Tadu anas – krūmuos ir bėgt! Tai jį šaudyt, bet anas pabėga. Da vijos gal kokia pusantra kilometra, bet tadu tokian ravan ir pabėga. Po sumušimo sakydavo: „Aš gyvas daugiau nebepasiduosiu!“ Tai tadu, kai pabėgo tėtė, skrebai iškratė namus: „Va čia yra bunkeris!“ Tadu kluonų ir sudegina. Užkūrė kluoną, o nuo kluona trisdešimt metrų – namai. Tai laimė, kad vėjas buva ar vakarų, ar koks. Namus užrakina, užkiša kingę, kad neišeit iš namų. Ašei buvau gal dviejų metukų, o brolis gal jau septynių–aštuonių metukų. „Neverk, mama“, – maldava jis. O čia dega – sudegsma visi… Nuo kelio žiūri skrebai, atstatę šautuvus laukia, kas bėgs – mislija, kad šitame klojime bunkeris“, – net susigraudino vyras, prisiminęs tą baisią dieną, kai galėjo su šeima sudegti gyvi.

Stalinas išbadytom akim

J. Bilaišis ėjo į pradinę mokyklą, kai atsimena kažką patarus ant sienos pakabinti iš laikraščio iškirptą Stalino portretą – neva taip parodysit, kad palaikot esamą valdžią. Virš stalo kabo šventi abrazai, o kampe Staliną patupdė. Kartą atėjo skrebai, susėdo prie stalo, šeimininkė greičiausiai pavaišino kiaušiniene su lašinukais, o vienas skrebas ėmė ir šakutėmis Stalinui akis išbadė…

Anot pašnekovo, jo tėvai miškinius užjausdavo. Visada naktinius pavaišindavo. Daugelį jų ir pažinojo. Pats J. Bilaišis įsiminė partizaną Uosiuką, kuris automato iš rankų nepaleisdavo net sėdėdamas prie stalo. Partizanai apsistodavo ir pas kaimyną Daunoravičių, kur buvo ir merginų. Nors kaime susidūrimų tarp skrebų ir partizanų išvengta, „liaudies gynėjai“ siausdavo visąlaik, o prieš šventes budėdavo naktimis. „Atsimenu, vienąkart, gal buva Velykas, rytą loja šuva. Nors langus užsidengę marškom, bet šuva loja gi. Turėjom šunį. Tai antskrebų vienaip loja, ant partizanų visai kitaip, ant kaimynų dar kitaip. Tai jau žinom, kad skrebai atėję. Čia jau apie palunges vaikšta. Tėtė pasiėmįs kakį kuolų, atsdarįs langų: „Ak, jūs, svolačiai, kų čia palungėm lundžiojat?“ Ir kad lėkė! Nepasirodė, neišsidavė, kad skrebai. Nuvija krūman par kelių, raistan nuvija, keikdamas juos. Anas prisimesdava, kad atseit nieka aš nežinau apie šituos partizanus“, – pasakojo apie tėvą sūnus.

Bunkerių, anot J. Bilaišio, būta Girelėje. Ten, raiste, smėlinguose kalniukuose slapstėsi ir partizanai, ir nuo armijos aplinkinių kaimų bernai. Ir daugeliui pavyko, gal tik keli Daunoravičiaus, Stundžios berniokai išėjo į okupantų armiją. Nesunku būdavo ir gimimo datas suklastoti, nes pasų niekas neturėjo. Apylinkės pirmininkas ateidavo ir surašydavo šeimų narių amžių. Užrašydavo tiek, kiek pasakydavo. Dėl armijos vyrai sendindavosi – J. Vaišnoras net vienuolika metų tapo „vyresnis“.

A. Bilaišienė prisimena savo šešurą į rusų valdymo Lietuvoje pabaigą nuolat kartojus: „Nebus taip, nebus taip!“ Vaikai numodavo ranka: „Suvaikėjęs tėtė!“ O šis vis savo: „Pamatysit, kaip eisit atgal. Pamatysit, kad taip nebus!“ Ir tuos žodžius bekartodamas sulaukė nepriklausomybės. „Vienas jo sūnus namus pasistatė Tauragnuos. Tai taip ir buvo: gyveno Tauragnuos, o gyvulius ganė Bernotišky. Nu tai va, taip ir ėjo visąlaik su terbom. Ką tėtė sakė – taip ir buvo“, – juokėsi J. Vaišnoro marti.

Kaip Albertas Vaišnoras tapo Jonu Bilaišiu

Kai Jonui ir Teklei Vaišnorams gimė sūnus, bažnyčioje kažkodėl jam buvo suteikta ne Vaišnoro, o Bilaišio – mamos netekėjusios ir kartu gyvenusios sesers – pavarde. Vis dėlto vaiką visi vadino tėvo pavarde ir niekas apie Bilaišį nežinojo. Iki tol, kol jam sukako 16 metų ir išdavė pasą Bilaišio pavarde. Vaikinas purtėsi naujosios pavardės – kokia negarbė būti mergos vaiku! – ir net verkdamas vajenkomate prašė jį paimti į armiją. Ir nors žadėjo, nepaėmė: vyresnį brolį paliko prie tėvų, o jaunėlį pririšo prie tetos. Taip ir liko Bilaišis. Ir vaikai, ir anūkai Bilaišiai. Bilaišiai sakė, kad norint susigrąžinti tikrąją pavardę, reikėtų surasti liudininkus, kurių, deja, jau nebeliko. Tačiau Bernotiškio krašto žmonės žinojo, kad Jonas Bilaišis iš tikrųjų yra Jonas Vaišnoras, ir būdavo, kad jo ieškodavo pagal tikrąją pavardę. Ilgai draudimo agente dirbusiai jo žmonai irgi nepavyko išvengti nesusipratimų: vietiniai sakydavo, kad pas juos draudėja Vaišnorienė buvo atvažiavusi, o biuras Utenoje kraipydavo galvas: „Pas mus tokia nedirba. Gal kokia apsimetėlė?..“ Tik paskui išsiaiškino, kad jų darbuotoja Bilaišienė turi „antrą“ pavardę.

Su vardu irgi išėjo kuriozas. Nuvežė krikštatėviai naujagimį krikštyti. Kunigas klausia krikštatėvio, koks vardas. Krikštatėvis pagalvojo, kad klausia jo vardo: „Jonas.“ Vaiką ir pakrikštijo Jonu. Paskui krikštatėvis apsižiūrėjo, kad ne tas vardas: „Kaip čia dabar gausis – Albertukas turėja būt…“ „O brolių yra tokiu vardu?“ „Nėra.“ „A, tai bus gerai!..“

Duoneliautojų novalksčiai

Negana to, kad kaimiečiams buvo palikta tik po 60 arų, jame iš pat pradžių neleido sėti rugių. Bilaišiai duonos važiuodavo į Vilnių. Tėvas imdavo sūnų kartu, kad daugiau duonos gautų. Į sostinę iš Saldutiškio nusigavę traukiniu, Halės turguje parduodavo krepšelį kiaušinių ir eidavo į šalia esančias krautuves pirkti duonos. Tokių duoneliautojų kaip Bilaišiai buvo daug. Jei vienos dienos neužtekdavo, kas turėjo, apsistodavo pas giminaičius, o Bilaišiai – pas tokius Rožes netoli Aušros Vartų ir Halės turgaus, Komjaunimo gatvėje. Trijų kambarių butas pirmame aukšte buvo gulte nugulęs žmonių. Vienu pirkimu buvo galima gauti du kepaliukus. Nusipirkę du novalksčius duonos (tėvas persimesdavo juos surištus abipus peties), Bilaišiai patraukdavo prie traukinio.

Įžūlūs karo invalidai užlįsdavo be eilės (arba nustumdavo kuklius kaimo žmonelius) ir pardavinėdami duoną spekuliuodavo. Nebuvo kam jų sudrausminti, vyravo visiška betvarkė.

Beje, duoneliautojai vykdavo gyvuliniais vagonais. Nuo Saldutiškio iki Švenčionėlių dardėdavo dvi valandas. Nuo vienuoliktos vakaro iki šešių ryto pralaukdavo traukinio į Vilnių.

Vėliau duonos važiuodavo ir į Uteną. Tauragnų gatvėje buvo gal pora krautuvėlių. Tačiau vaikus kaimietukus čia skriausdavo įžūlesni miestiečiai, todėl be suaugusiųjų apsaugos šiems buvo pavojinga įsigyti duonos.

Pagailėta duona

Sėlos kolūkio pirmininkas Kilka visiems norintiems prie šešiasdešimties arų sklypelio leido prisidurti dar trisdešimt arų, jei per metus kolūkiui šeimininkai užaugins bekoną. Ką nori, tą sėk duotoje žemėje, tik bekoną užaugink. Nuo tada Bilaišiai ėmė geriau gyventi, duonos į Vilnių važiuoti nebereikėjo. Tiesa, po metų kitų rajono valdžia naująją tvarką panaikino. Greičiausiai dėl to, kad kiti rajono kolūkių pirmininkai pavydžiai žiūrėjo, kiek daug mėsos pristato Sėlos kolūkis. J. Bilaišis atsimena Kilką buvus nedidelio ūgio, jodinėjus arkliu. Įsiminė, kad gyvulio kojas pančiodavo pavadžiu – taip arklys galėjo ėsti žolę ir niekur, nepakeldamas aukštai galvos, nenutrepsėti. Tokio pančiojimo jo pavaldiniai dar nebuvo matę, matyt, Kilka buvo kilęs iš kito krašto.

Prieš patekdamas į Sėlos kolūkio valdas, Bernotiškis priklausė Gaidelių kolūkiui. Jame buhaltere dirbo tokia Marytė Rakauskienė. Jos nuo skrebų bėgantį vyrą skrebai ir nušovė. Tada našlė su vaiku persikėlė į gretimą Papirčių kaimą pas tokią bobutę. Tos bobutės namai sudegė ir buhalterę su sūnumi priglaudė Bilaišiai. Pašnekovas susidraugavo su berniuku, kartu į mokyklą ėjo ir kamaroje ant skaičiavimo skaitliukų važinėdavo.

Daugiau skaitykite čia.