Tevai augina gyvulius ir paukščius: arklį, dvi karves, avelas, kiaulas, vištas. Sadybų saugaja šuva, pelas ir pacukus gaude katinas. Taigi, gyvulių, kai blogas žemes, nebūva pilni tvartai. Kur jau čia kvečiai, jiegu vargdenėlys rugys, lyg pjūtes trumpu varpelyti dabodamas dungun, tik lyg kelių. Nu, būlbas baltas, miltingas užderėdava, ale tik kai vasaras būdava letyngas.

Mūs gyvuliai būva razumni, suprata žmanių kalbų. Atsiliepdava žvilgsniu, atsdusimu, murojimu, kriuksėjimu, karkimu, bliavimu, mekenimu, žvegimu, lajimu, miaukimu.

Dėde Juozapas (mama tėva brolys) yšvede „teorijų“, kad šeimynaj visi supanašėja. Ir gyvuliai pasdara padabni in šeiminykus. Juos ganunt, anas man: „Tu padabai, argi mana arklys nepanašus in mani?“ Insdabojau, išpraust, panašus.

Mūs arklys Bėrys, būdava, naktį, biesas žyna, kaip atskabydavįs vartų kabelį, išėjįs iš tvoru aptvertas ganyklas, kur auga tik vyksvas, ožkabarzdžiai ir ajerai, dirvoni pasisotinys baltais dabiliūkais, esparcetu, paryčiais, sunkiai dūsuodamas, didelėm akym dabodamas rytuos, kur pateka saula, kaip inbestas dūmoja, kų, pakinktais apmautas, visų dienų dirbs. Nakčiai pryrištas paraisty, duntym ištraukįs medinį vagelį, išvazelioja pošnias ir daržų. Kai tėvas medinį vagelį pakeite gelažiniu, jį ištraukę linciūgų ažsimetįs ažu sprunda. Bėrys ir tumsiai viskų matydava. Velai vakari nuvažiavam Ignalynan. Vidūnaktį tėvas su dževyntais baravykais sėda Leningradą traukinin, aš – nama. Važiuojunt mišku, tes Vaišniūnais, nesmate net uodegas. Brėkštunt aušrai, nesiskūbindamas, retkarčiais suprunkšdamas ir nuslingvindamas, vežymų su megūistu mana kūnu intrauke atšlaiman.

Mūs šuva Aidas buva insganįs, razumnas ir boikus. Palaistas no linciūga, bėgdava miškan, link Šaltosias versmes, Kauprinių akmenia, Birželas raistelin ar Lynamarkan. Ažu karčia sučiūpys, atatimpdava jenotus. Palūngej palaisti Sibira atajūnai sprukdava bezų krūman pasislėpt. Aidas, lakstydamas aplink, lodava, atseit, graičiau dabokit, kų atavedžiau. Būdava, Aidas suloja, tevam aišku: ataina ar atvažiuoja žmogus, pre sadybas artinas žveris atskrinda vanagas gaudyt vištų. Skyrtingas lajymas pasgirsdava, kai atbėdava svetimi šūnys ar kates. Ypatingu balsu pranešdava, kai pre avelių sliūkindava vilkas. Padabna būda būva kitas šuva – Džeris. Iškada, inlindįs lapes alon, aptyka barsiukus, katrie, būdami gudresni, jį ažūkase.

Mūs katinam pirkion būva nevalia. Žiemų šalta, tai anys naktavodava tvarti. Vienas būva juodas, kai velnia pūsbralys. Anas, išpjovįs pacukus, sunešdava pre pirkias slinksčia. Da būva katinas, vasarai atajus, išeidava iš namų, paibelys žyna, kur maklinėdava. Sugrįždava velai rūdenį, inspenėjįs, žvilgunčiam akim.

Iš visų gyvulių man, vaikui, labjausiai patyka avelas. Bėda, tais čėsais būva daug vilkų. Tie šetonai kasmet bent vienų papjaudava.

PA ŠLUOTU NEPAKIŠTA

Tas čiūdnas nutikymas iš galvas neišsikurioja no anų čėsų, kai, ragis, saula skaisčiau šviete, šulny unduo gardesnys, paukštaliai drųsiau gedoja, a svieti – tvarka, katrai nusižingt būva nevalia.

Mūs krašti, pamiškes pirkelaj, gyvena pobednys Lukašiokas. Vertes megzdamas bučius, sietkas, bradinius žuvym daugyt Utenykščia, Baltalas, Baluoša ažeruos. Daug kur su zimagorais kase ravus ūndeniui iš raistų ir dirvų išlaist. Iš kraivų medžių dare pavažas ragutem ir vazackiem ragučiokam, iš balanų pyne kašikus ir kašelas.

Sulaukįs Krystaus metų, matydamas, kaip vyskas auga, žydi, paruojas, kasa urvus, dara guolius, apėmus dūkui – ženyjas, insdaboja kitaj pūsaj raistų gyvenunčių untrųjų Baltraus dūkterį Alžbietų. Pavasarėjunt pajūta, kad be moterišką sijoną pavasarys – ne pavasarys, a kankyne. Kas vakarų niūniuodamas „kai aš turėjau kaimi mergelį“, nuveidamas, ilgai atsibūdamas, prižadėjįs auksa kalnus, tik kyškią miegu gydydamas jaunystas karštį, uvėrus vyriokas Alžbietų prikūsyja ištekėt. „Be tavįs nėr tikras laimes pasauly“, – žodžiais pavieryjus, ana prislaide saldžiam pasbučiavimui.

Alžbietas tėvas, kietas diedas, sužinojįs šytakių navynų, insiūtįs dukterį išvadyna besarmati, špetnai pa šluotu kyšunčių sava vyrasniųjų sasarį Cicilijų.

– Tu jai, kaip puodeliu par akis. Ištvirkymas, daugiau nieka, atskvašėk! Kų pasakytų amžinų atelsį močia Grasilia. Grabi apsverstų! – sumaumoja iš zlasties pamėlynavįs vysas drabėdamas.

Atajus mesiedui, Kirdeikių kūnigas iš ambonyjas paskelbe ūžsakus. Matydamas, kad nėra, kur dėtis, Baltrus papjove žemakintį daglųjį meičiokų, ketvirton nedėlian inšokusį teliokų, dvi vištas ir nusanusį gaidį. Su Tauragnų žydeliu in atuoračių ir grykių sumaine keletų butelių krūpnyką, šaltmetynes ir spyritą. Anys, anot žydelią Jankelią, sumaišyti su katilianku, labai mūdras, neatvalgnus gerymas, tinka ir pre namynia alaus. Lukašiokas irgi nesnaude. Ignalynan nulėkįs, nuspirka naujų burnasėlį, naktaizų, burlečius. Ir gutalyna apsevymui neužmirša. Išsipirkymui bromai pajeme keletų pusbankių arelkas, pačkelį cigarėtų, vaikam – cukerkų.

Kai vinčiaus ryti saula paskėla par kačergų, geram ūpi apsrėdįs, suglostįs čiuprynų, važelią sadynį apklojįs gūnelioti su kutosais, insėda avižom sočiai prišertan širmin. Pavažas, insisūkdamas ūlyčkėlin, šaižiai sucype, anas dyrba kaip obliai draždami smūlkias abliavynas. In geresnią kelią, išsitraukįs kapšų, prykiše liūjkų namini taboku, oran palaide melsvus debesėlius.

Atšlaimuos, lazdom pasrėmį, jaunamsiui majava dedai ir bobas, lunguos sūbestas vaikų akys. Ūlyčia džiauges naujienu, kai jaunieji grįš iš bažnyčias, bus bromas, takias pragas pramest nevalia.

Jaunykys, švidru inskrydys Baltraus atšlaiman, jau rada kelias padvadas. Pre denyka stulpelių pririšti arkliai iš abrakinių tarbų prunkšdami ėde mišankų. Paglostįs arklia snūkį, inraudįs, kaip nūluptas juodalksnis, peržingįs kalydariaus slinkstį, inejįs pirkian, apsocais kaukšėdamas in čystai išvelėtų eglinių lintų padlagų, padaidamas pasisveikina suskaupusius svotus, kvetkuotam suknelam apsrėdžiusias pamerges, juodais žiponais apsivilkusius pajaunius. Jų atlapuos raudonava šilkynes fantazijas. Iš ažu pečiaus išėjusiam Baltrui paduodamas runkų, pagatavas apskabynt, nusišypsoja:

– Gardžiai, uošvi, kvepja gryčiaj, kaip avily. Šviežiu duonu ir…

Tėvas, atkyšįs savųjį šiūpelia didumą delnų, pasvedėjįs šaneliau, lyg su karštu būlbu burnoj, sušapena:

– Tava būsima untra pūsa jau su vėliumu sėdi stancyjas krikštasuolaj, pa abrūsnyčiu. Būk vyras be abelgas, kų pasakysiu: pažadų jau gana, prakalbinsi pa vinčiaus.

Ūlyčių prasukunt, Lukašiokas prismynine, kad anam vidūžemy šituo keliu važiava su piršliu in Tapylių. Ana jam netyka: ketvirtą kryželią amžiaus, sūvis nepritamna, noglų garodija, švepla, keikias, pakaušy kaltūnas. Mintys linda galvon, kaip žūvys būčiun par narštų:

– Ažmūškit, takias nejimč, šita, bro, kitas raikalas. Laimyngas, kad kūsyjamas Brazylyjan neišsigrūdau.

Da rozų dyrstarajus kairen in baltų, išpeltakiuotų vėliumų, biednykui pradėja tympčiat pakaklės gysla, jam susmate, kad vėliumų padėjus in sniegą, anas juodas atrodis: „Kų darysi, – pamysle, – jeigu kalbėt nedera, tai ir neraikia“.

Jaunoja, pamačius būsima vyra susmarkačyjimų, ištiesus runkų, sakytum, sibirska katina uodegu švelniai pagloste kairį žūndų. No prisletyma ar miglotas vesumas jaunamsiui kriūtynej atsvėra paguodas vartai.

Pre altoriaus kūnigas, alei vyskų pasakįs, kas pryguli, peržegnajįs, dadūra, kad jaunasai gali pabučiuot sava yšrinktųjų. Pakėlįs vėliumų, Lukašiokas iš pradžių sustabarėja, paskui susigūže, jam kūnas pagaugais nuveja. Išsigundįs, sakytum, prešmirtynej šypsenaj, ažgūlusiu gerkli sūšvakšte:

– Jazau, macnas, Cicylija, kam tu mani šyteip apšydyjei? Aš mysliau…

Kūnigas, supratįs, kas atstyka, runkas sudėjįs, palubės kryžiun dabodamas, grežtai pasake:

– Dievas sujunge, žmagus neturi teises išskyrt!

In tų žodžių švintoriaus varteliuos myklūs muzikontą pirštai lakste baltais armoškas guzikais, par praviras bažnyčias duris pasgirda vesalinis maršas.

Ažu vestuvinia stala, pasienin ažlinda jaunieji ir pulkas. Kitoj pūsaj susėda Lukašioka tatūlas ir keletas Baltraus giminių. Jaunasai, pamatys mylimų Alžbietų, kaip šaukštų degūtą širdin sukrėtįs, giliai atsdūsa, jam kriūtynį suspaudę nuliūdymas. „Nutrūka mana auksynių svajonių siūlas“, – tokia myslia jam sapulyngai insidauže galvon.

In šalčią ilgai pabūvus, svatyja valge ir gėra kaip zimagorai ravakasiai. Grait paspyla sanybines dainas ir dainuškas, net abi žibalynes lėmpas myrkčiaja. Šokunt polkų vėras pamergių pečių nuogūmas. Svotas, gerai inmetįs, dykųjų marmėja nei du, nei vienas, atapakaliu runku in čerkas pylste arelkų, Baltrų kūsyja išgert.

Vidūnakty dunguj menūlys ir žvaigždes ažgįsa, paskėla baisus vėjas, siūta vysų naktį, mūgina lungines. In atšlaimą susysuke naujas pūsnys. Paryčiais zavarūkas kiek apstoja, pirkiaj girdėjas, kaip dūrų staktaj sava darbų dirba grizai.

Baltrus sopunčiu galvu nūlipe no pečiaus, žiobaudamas in padlaga pamate prisvaidytu spalvotų bombonkinių paperiokų. Pakėlįs šluotų, rada sūlinktų, ungliu parašytų laiškelį:

– Išejau iš namų, nejieškakit, Alžb…

Paskutynes vardą raides no ašarų subėgį krūvelan.

Iš guolia išsirytįs muzikontas, pastrynįs akis, sužinojįs, kas naktį nutyka, nusispjove pamūrin, pasėmįs armoškų, išeidamas marmėja:

– Matau, dzendobras nebus, šlaiužiu nama be zarabatką, aikit jūs skradžiai.

Taigi, taigi, mūs krašti ir dabar, kai pirma išteka jaunesnioja dukte, žmones pasaka, kad vyresniųjų sasarį pakiše pa šluotu. Kai jaunesnys brolys apsiženyja pirma vyresniąją – jį pakiša pa suolu. Ir aš su sielvartu brolia Untana Gedimyna prašiau nesiženyt pirma manys. Anas atšava: „Aš nekaltas, kad tu mergas nerundi“.