Nedidelis, vos trijų sodybų Rimiškių kaimas (Užpalių sen.) yra įsikūręs pusiaukelėje tarp Užpalių ir Jūžintų (Rokiškio r.). Regina Nakienė (Paunksnytė) gimė Rimiškiuose, nors melioracijos vejami jos tėvai turėjo kraustytis į netolimus Lėlius. Tėviškę priminė likę trys beržai, kažkada augę už klojimo, tačiau pernai ir juos, atliekant laukų rekonstrukciją, nupjovė.

Ugnies nuglostyti kryžiai

„Rimiškių kaimo kryžius buvo šalia kelio, važiuojant nuo Mierkių sodybos pro Paunksnio Prano sodybą link posūkio į jų kiemą ant kalniuko. Kai šiojo sodybą nusipirko Jasiulioniai, ir kryžius buvo susidėvėjęs, tai paprasčiausiai nupjovė ir sudegino“, – šiame amžiuje išnykusį kryžių atsiminė R. Nakienė. Gražus kryžius ant gražaus kalniuko. Pašnekovė atsimena jį stovėjus dar tada, kai Mierkių sodyboje buvo įsikūręs paštas. Buvo aptvertas tvorele, pasodinta gėlių. Moteris spėjo, kad jį greičiausiai statė Rimiškių žmonės ir Prano Paunksnio šeimyna.

Kaimo kapinaitėse dabar stovi tik paminklas žuvusiam Leonui Paunksniui. Pasak R. Nakienės, anksčiau būta ir medinio, greičiausiai kaimo kryžiaus. Buvo aukštas ir labai senas. Jis sudegė (gal užsiliepsnojo nuo žvakių). Buvo ir cementinis kryžius su nulūžusia metaline saulute. Tačiau kažkas jį išsivežė gal prieš 30 metų.

Ant Rimiškių ir Martinčiūnų kaimų ribos, šalia buvusios Rudokų sodybos yra pastatytas kryžius partizanams.

Kraujo pėdsakas, nuvedęs į Vorkutą

R. Nakienė pasakojo, kad dauguma Rimiškių ir aplinkinių kaimų jaunuolių slapstėsi. Įspėti vieniems kitus buvo sugalvota sistema, pavyzdžiui, jei užeidavo skrebai, pakabindavo skalbinius. Kartą anksti ryte užėjus „liaudies gynėjams“, nebeišmanydama, kaip įspėti kaimo vyrus, pašnekovės tėvo sesuo Bronė primonijo neprašytų svečių sargybinį pamokyti, kaip reikia šauti. Moteris, kaip driokstelėjo, tai išsigandę skrebai šoko kas per langus, kas per duris, o vargšo sargybinio už tokį žioplumą vos neprimušė.

Pasak R. Nakienės, jos tėvą ištrėmė už partizanų rėmimą. Jų buvo ir vietinių, ir iš toliau. Prie Paunksnių kiemo buvo patogu prieiti, nes sodyba su mišku siekėsi pelkėmis, miškeliais. Kartą miško broliai pašnekovės mamai, močiutei ir trim jos dukroms atnešė nušautą kiaulę ir liepė ją išdarinėti. Skrebai pagal kraujo pėdsaką atsekė ir suėmė sodybos šeimininką. Ištrėmė beveik dešimčiai metų į Vorkutą (Rusija). Turtą konfiskavo. Jo žmona su sūnumi apsigyveno pas tėvus Nasvaičių kaime (Užpalių sen.). Grįžęs tremtinys atsistatė namus (beveik toje pačioje vietoje) iš tų pačių senosios trobos išardytų rąstų, kurie tada gulėjo prie Mierkių sodybos, o kai melioracija jį kėlė į Lėlius, iš trobos pasistatė tvartą. Klojimo jau nebebuvo, molinį tvartą sugriovė traktoriais. Nugriovė ir pirtį. Jaunesnes obelis Paunksniai atsivežė, o senesniąsias, dar senelių sodintas, nupjovė. Lėlių naujakuriai už prarastus namus gavo virš keturių tūkstančių rublių, kiek pridėję, pasistatė naujus namus. Stačiusi tarpkolūkinė statybos organizacija dirbo gan operatyviai: pradėjusi pavasarį, vėlų rudenį naujakurius jau įleido į šviežiai išdygusius namus.

• Senelio Regina Nakienė jau nebesuspėjo pamatyti, o štai močiutė Sofija Paunksnienė (Sagadinaitė), kilusi nuo Ilčiukų, buvo aukšta, prakauli, inteligentiškos išvaizdos. Palikusi vyrą su penkiais vaikais ir tarnaite ji išvyko į Argentiną. Tuo laikmečiu iš to krašto už Atlanto uždarbiauti vyko daug žmonių. Sofija Paunksnienė dirbo tarnaite. Į Lietuvą sugrįžo po dešimties metų. Vyras jau buvo miręs. Emigrantės laikysena buvo aristokratiška, parsivežtos svetimos kultūros pėdsakai jautėsi ir jos virtuvėje. Mirė ji Rimiškiuose gal po dešimties metų po grįžimo namo.

• Iš gretimo raisto į Paunksnių tvartą atšliauždavo žiemoti gyvatės. Jų būdavo tiek daug, kad su vežimais šieno nori nenori jų prisiveždavai. Žmonės jas puodais šutindavo kiaulėms.

• Prie melioracijos griovio, kuris sutapo su senuoju, Paunksniai iškasė bunkerį. Kai karo metu šaudydavo iš Jūžintų bažnyčios bokšto, žmonės, esantys netoli slėptuvės, bėgdavo į ją slėptis.

• Į Žiliukų mišką Reginos Nakienės motina eidavo ir atsinešdavo po šimtą baravykų. Eidavo kiekvieną labai ankstų rytą, kad niekas nesužinotų grybingos vietos. O grybautojos dukra prisipažino, kad vaikystėje kiekvienoje sriuboje plaukiodavo grybai, be to, jų netrūko nei, sūdytų, nei raugintų, tad ji ir šiandien į juos nelabai galinti žiūrėti.

Rimiškių senąjį kaimą sudarė penkios sodybos: Mierkių, Stanislovėnų, Svilų ir dvi Paunksnių. Dabar belikę trys.

Mierkiai buvo turtingi, tvarkingi, darbštūs ūkininkai. Jie užaugino tris vaikus: du sūnus ir dukrą. Jonas gyveno Utenoje, Algis – Vilniuje, Valia – greičiausiai Žemaitijoje. Mierkių namus nacionalizavo, juose buvo įkurtas paštas, gyvendavo ir tarybinio ūkio specialistai. Kartu gyveno ir namų šeimininkai. Mierkiams namų atsiimti neleido, todėl Jono sūnus Robertas pasistatė sodybą netoli savo senelių namų ant ežero kranto. Mierkių namus nusipirko Valia ir Kazys Sirvydžiai. Jie užaugino tris dukras. Tai ir yra vienintelė nuolat gyvenama kaimo sodyba.

Stanislovėnų nedidelė sodybėlė stovėjo šalia Prano Paunksnio sodybos. Vėliau joje gyveno Julė Šablinskienė su dviem dukromis. Jai išsikėlus į Kaniūkus, šiuos namus įsigijo Galvydžiai. Gyveno motina su sūnumi Pranu. Pranas išsikėlė į Norvaišius, motinai numirus, namus nugriovė.

Jurgis ir Valia (Dručiūnaitė) Svilai gyveno šalia Kučinskų ir Repšių namų (šie jau priklausė Voverynės kaimui). Užaugino du vaikus: dukrą ir sūnų. Melioracijai namus nukėlus, Svilai išsikėlė į Uteną. Namus pasistatė Ąžuolijoje, taip vadinamame Klebonžemyje. Utenoje gyvena ir jų vaikai. Tėvai jau mirę.

Rimiškių kaime gyveno dviejų brolių Paunksnių šeimos. Pranas Paunksnis buvo vedęs Valią Vanagaitę (?) iš Remeikių kaimo. Jie užaugino tris vaikus. Sūnus Albinas gyveno Zarasuose (ten gyvena ir jo dukra Violeta). Sūnus Petras gyveno Anykščiuose. Susilaukė trijų vaikų. Dukra Valia Raslanienė gyveno Utenoje. Užaugino tris vaikus. Vienas gyvena Vilniuje, kiti – Utenoje. Pranui mirus motiną pasiėmė gyventi į Uteną dukra Valė. Ji ten ir mirė. Visi Paunksnių vaikai ir jų antrosios pusės mirę. Prano sodybą pardavė, o nusipirko ją Laima ir Juozas Jasiulioniai. Sodybą remontavo: apmūrijo namą, neliko klojimo. Jasiulioniai užaugino tris vaikus: sūnus Algį ir Vilių, dukrą Virginą. Visi – ir tėvai, ir jų vaikai – yra mirę. Šiuo metu sodyba negyvenama. Šalia sodybos stovėjo kaimo kryžius. Jam susidėvėjus, Jasiulioniai, neturėdami galimybės atstatyti naujo, jį sudegino.

Juozas Paunksnis buvo vedęs Sofiją Sagadinaitę iš Ilčiukų kaimo. Jie turėjo penkis vaikus: du sūnus ir tris dukras.

Sūnus Jonas vedė Alfonsiną Dabregaitę iš Nasvaičių. Jie turėjo tris vaikus: Joną, Reginą ir Lionginą, gyveno Rimiškiuose, vėliau – Lėliuose. Su žmona palaidoti Užpaliuose.

Leonas Paunksnis žuvo jaunas Lėlių kaime. Nevedęs. Palaidotas Rimiškių kaimo kapinėse.

Bronė Maskoliūnienė gyveno Kaune. Vaikų neturėjo. Su vyru palaidota Ukmergėje.

Stasė Ermanavičienė gyveno Širvintose, paskui Ukmergėje. Palaidota Ukmergėje. Užaugino dukrą Dalią Linartienę.

Zolė Sologubienė gyveno Širvintose, paskui Ukmergėje. Užaugino dvi dukras: Jolantą Katinienę ir Dainorą Kintienę. Su vyru palaidota Ukmergėje. Dukros gyvena Ukmergėje. D. Kintienė turi dvi dukras ir sūnų.

Prano ir Juozapo sesuo Ona Repšienė gyveno Voverynės vienkiemyje. Turėjo keturis vaikus: Genę, Oną, Petrą ir Juozą. Genė mirė 31 m. nuo ligos, buvo netekėjusi. Vienas sūnus žuvo kare, kitas dar paauglys mirė nuo plaučių uždegimo. Dukra Ona ištekėjo už Klemenso Chmilkevičiaus. Gyveno Voverynėje. Turėjo keturis vaikus: Algirdą, Elvyrą, Gražiną ir Reginą. Sodyba tebepriklauso Chmilkevičiams.

Reginos Nakienės (Paunksnytės) pateikti duomenys

Daugiau skaitykite čia.

Reginos Nakienės asm. archyvo nuotr.