Dar XX a. ketvirtajame dešimtmetyje JAV veikęs Propagandos analizės institutas (angl. Institute for Propaganda Analysis) išskyrė septynias klasikines manipuliavimo technikas: „etikečių klijavimą“, „blizgančius apibendrinimus“, „perkėlimą“, „liudijimus“, kalbėjimą „tautos vardu“, „kortų kaladę“ ir „bandos jausmą“. Tačiau šiandien skaitmeninė informacinė erdvė autoritariniams režimams, tokiems kaip Rusija, suteikia gerokai platesnes galimybes manipuliuoti auditorijomis.
Rusiškas propagandos modelis
Amerikos tyrimų centro RAND Corporation mokslininkai Christopher Paul ir Miriam Matthews išanalizavo šiuolaikinį Rusijos propagandos modelį ir pasiūlė jam taiklią metaforą – „melo žarna“ (angl. firehose of falsehood). Jų vertinimu, Kremlius veikia ne pagal tradicinius propagandos vadovėlius – kaip tik sąmoningai laužo klasikinius informacinės įtakos principus ir iš jų fragmentų kuria naują modelį. Kaip rodo RAND tyrimas, šis propagandos modelis remiasi keturiais esminiais bruožais, kurie kartu veikia kaip gerai sutepta mašina.
Pirma – mastas ir kanalų įvairovė. Rusijos propaganda nėra vienas balsas – tai veikiau orkestras, vienu metu grojantis dešimtimis instrumentų. RT (anksčiau „Russia Today“) transliuoja anglų, prancūzų, vokiečių, ispanų ir kitomis kalbomis, o jos interneto platforma, pačios redakcijos teigimu, sulaukia daugiau nei milijardo peržiūrų. Prie to pridėkime tūkstančius netikrų paskyrų „Twitter“, „Facebook“ ir „VKontakte“ tinkluose, dešimtis tariamų naujienų svetainių, slepiančių savo ryšius su Maskva, ir vadinamųjų trolių armijas, dirbančias 12 valandų pamainomis, kurių kiekvienas per dieną privalo paskelbti 135 komentarus. Tyrimai rodo, kad žmonės informaciją, gaunamą iš kelių šaltinių, linkę laikyti patikimesne – net jei visi tie šaltiniai iš tiesų yra to paties siuntėjo sukurta imitacija.
Antra – greitis, nepertraukiamumas ir kartojimas. Rusijos propagandistams nereikia tikrinti faktų, nes jie tiesiog pirmieji pateikia savo įvykių versiją. Tai suteikia milžinišką pranašumą, nes pirmasis įspūdis žmogaus sąmonėje įsitvirtina itin stipriai, o vėliau pateikiamai tiesai tenka daug sunkesnė kova. Moksliniai tyrimai patvirtina vadinamąjį iliuzinės tiesos efektą: kuo dažniau žmogus girdi tam tikrą teiginį, tuo labiau jis linkęs jį laikyti teisingu, net jei tas teiginys akivaizdžiai klaidingas. Rusijos propaganda šį mechanizmą išnaudoja nuosekliai per pasakojimų kartojamą, perdirbimą ir grąžinimą atgal į viešąją erdvę. 2016 metų pradžioje žiniasklaidos stebėtojai fiksavo, kaip internete buvo iš naujo pradėti platinti jau anksčiau paneigti teiginiai esą Lenkijos prezidentas reikalauja, kad Ukraina grąžintų buvusias Lenkijos teritorijas, arba kad ISIS kovotojai jungiasi prie proukrainietiškų pajėgų.
Trečia – abejingumas tiesai. Čia slypi vienas esminių skirtumų nuo klasikinės propagandos. Sovietinė propaganda paprastai laikėsi vienos nuoseklios linijos, o šiuolaikinė Rusijos propaganda meluoja atvirai ir be jokio įsipareigojimo faktams. Kartais tai būna pusiau tiesa, o kartais tai visiškai išgalvoti įvykiai. Pakanka prisiminti atvejus, kai žurnalistai buvo demaskuoti neva reportuojantys iš karo zonos, nors iš tikrųjų sėdėjo tamsiame kambaryje su fone leidžiamais sprogimų garsais. Propagandai pasitelkiami net aktoriai, vaidinantys smurto aukas. Tokia taktika veikia, nes informacijos pertekliaus sąlygomis žmonės dažnai remiasi paviršiniais patikimumo signalais. O jei turinys atrodo kaip naujienų ar žinių laida, jis ir suvokiamas kaip patikima informacija.
Ketvirta – nuoseklumo stoka. Klasikinė retorika teigia, kad prieštaringi teiginiai mažina pasitikėjimą, tačiau Rusijos propaganda rodo, kad praktikoje gali būti ir priešingai. Rusiškame modelyje skirtingi kanalai gali vienu metu skleisti visiškai priešingas įvykių versijas – svarbiausia ne nuoseklumas, o sumaištis ir abejonė. Po Malaizijos oro linijų reiso MH17 katastrofos rusiški šaltiniai paeiliui siūlė daugybę skirtingų teorijų apie tai, kas numušė lėktuvą. Pats Vladimiras Putinas iš pradžių neigė, kad Kryme veikę „žalieji žmogeliukai“ buvo Rusijos kariai, o vėliau tai pats pripažino. Tačiau tai jo įtakos reikšmingai nesumažino, nes visuomenė jau yra pripratusi prie minties, kad politikai meluoja, todėl tokie prieštaravimai dažnai tiesiog ištirpsta bendrame informaciniame triukšme.
Kodėl tai veikia ir ką su tuo daryti?
RAND tyrėjai atvirai pripažįsta, kad tradiciniai kovos su propaganda metodai kaip faktų tikrinimas ar pavienių melagingų teiginių griovimas turi ribotą poveikį. Žmonės sunkiai atsimena, kuri informacija jau buvo demaskuota kaip melaginga. Todėl siūlomas kitoks požiūris. Ne bandyti paneigti kiekvieną melą, o iš anksto stiprinti visuomenės atsparumą. Žmonės, kurie supranta, kaip veikia propaganda ir kokiomis technikomis ji siekia manipuliuoti, tampa atsparesni jos poveikiui. Skatinama ne tik blokuoti propagandos kanalus, bet ir aiškiai įvardyti propagandos šaltinius, metodus ir tikslus. Ne kovoti vien su pačia propaganda, o stiprinti tai, ką ji siekia silpninti – pilietinę tapatybę, visuomenės solidarumą ir pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis.
Ką tai reiškia mums?
Nors RAND tyrimas parengtas 2016 metais NATO kontekste, jo išvados šiandien yra itin aktualios. Rusijos informacinės įtakos aparatas nuo to laiko tik išsiplėtė, o taikiniai yra ne tik Ukraina ar didžiosios Vakarų sostinės, o kiekvienas iš mūsų. Dėl to atsakinga regioninė žiniasklaida, atsparios vietos bendruomenės išlieka labai svarbios.Ir pats svarbiausias dalykas, kurį galime padaryti, yra stengtis suprasti, kaip ši mašina veikia.
Straipsnis parengtas remiantis RAND Corporation leidiniu „The Russian ‘Firehose of Falsehood’ Propaganda Model“
Daugiau skaitykite čia.