„Daug metų iš eilės eidavau rudenį per lapus, kai klevai juos meta, ir galvodavau – super vaizdelis! Sakiau sau, kad padarysiu, būtinai padarysiu. Ir padariau. Per keturias dienas. Kai yra ūpas, padarai labai greit, nepastebi nei nuovargio, nieko“, – rodydama vieną iš savo darbų, kabančių ant sienos svetainėje, pradėjo pasakoti Liubovė Volkova, kurios namais nesižavėti tiesiog neįmanoma – sienas puošia jos kurti įspūdingi paveikslai iš odos gabaliukų bei tapybos darbai, ant lentynų ir palangių lyg kokią paslaptį saugo neįprastų formų medžių šakos ir šaknys. O kur dar kiti moters hobiai… Kai Liuba iš seno kaip pasaulis lagamino pradėjo traukti grafikos darbelius bei iš įvairių džiovintų augalų kurtus atvirukus, kurių, pasak jos, dar niekas iki šios dienos nematė, net galva apsisuko supratus, kokia įvairiapusiškai meniška yra ši moteris, kuriai jau (o gal tik) 73-eji.
Nebuvo kam pastūmėti
Akims lakstant po kambarius ir stengiantis viską apžiūrėti – nieko nepraleisti, labai knietėjo sužinoti, nuo ko viskas prasidėjo. Jau 40 metų Aukštakalnio mikrorajone, ketvirtame daugiabučio namo aukšte gyvenančios pašnekovės vaikystė prabėgo Utenoje, šalia senosios autobusų stoties, buvusioje Huberto Borisos gatvėje, kur einant kojos jausdavo ne asfaltą, o akmeninį grindinį. Dar ir dabar ji kartais praeina pro tas vietas, nes įdomu pažiūrėti, kas liko, pakalbinti nuo to laiko tebegyvenančius žmones, kurių, kaip pati sakė, jau visai nebedaug. Pasak Liubovės, jos tėtis sentikis Safonijus, kilęs nuo Tauragnų, turėjo menišką gyslelę – iš metalo kurdavo įvairius žvėrelius, vis norėdavo, „kad būtų kuo įdomiau“, na, o mama, atkeliavusi į Lietuvą iš Kuibyševo (miestas Rusijos pietuose, Novosibirsko srityje), į menus nebuvo linkusi. Vaikystėje Liubovė, kiek save pamena, visada piešdavo, sau ir draugėms iš kartono kurdavo lėles bei jų drabužėlius. „Būdavo, mokykloje mokytojai netiki: „Čia ne tu padarei“, – sakydavo, kai atsinešdavau parodyti savo piešinius“, – apie tai, kad turėjo gabumų neįprastai tiksliai kopijuoti, pasakojo uteniškė.
Tačiau, kaip ten bebūtų, profesionalaus meno keliu moteris nepasuko. Baigusi 10 klasių tuometinėje rusų mokykloje, būdama penkiolikos ir, kaip pati sakė, dar nelabai žinodama, ko nori, Liubovė pakluso tėvų valiai – tam, kaip jie matė dukters ateitį, ir įstojo į tuometinį Vilniaus statybos technikumą (dabar – Vilniaus kolegija). „Galbūt norėjau studijuoti mediciną, o gal ir dailę, bet nebuvo kam manęs pastūmėti, todėl pasirinkau tai, kas man buvo visai neįdomu, tėvai ragino eiti ten, kur daugiau moka, o ir stojamųjų egzaminų tais laikais nereikėjo laikyti, jeigu gerai mokeisi“, – apie priimtą sprendimą, kuris visiškai nesisiejo su jos gyvenimu, kalbėjo Liubovė. Mokslus baigusi sėkmingai, pagal specialybę ji dirbo labai trumpai – tiek, kiek reikėjo atidirbti pagal paskyrimą, esant tuometinei tvarkai. „Biškį dirbau kolūkyje „Dubysa“ Daugailiuose. Jumoras ten buvo, ne darbas, darbininkai juokdavosi iš manęs – aš gi jiem nurodinėsiu! Ne mano ten buvo darbas, oi, ne mano“, – trumpai apie gautą praktiką papasakojo moteris.
Autorės nuotr.
Daugiau apie tai skaitykite antradienio (2026 09 01) laikraštyje „Utenos diena“.
Daugiau skaitykite čia.