Knygnešiai – draudžiamos lietuviškos spaudos gabentojai ir platintojai, veikę carinės Rusijos priespaudos metais, 1864–1904 m. Rizikuodami tremtimi ar kalėjimu, jie iš Mažosios Lietuvos (Prūsijos) per sieną nešė knygas ir laikraščius, taip saugodami tautinį identitetą, kalbą ir kultūrą nuo rusifikacijos. Savo misiją knygnešiai vykdė visoje Lietuvoje. Turime knygnešių ir iš Užpalių krašto.
1854 m. gegužės 28 d. vakarop Vaiskūnų kaimo gyventoja Anastasija Stankūnienė pasijuto nekaip – turėjo gimdyti. Pieno atnešusiai kaimynei Juditai Baranauskienei paaimanavo: „Žinai, šiandien man nekaip, matyt, subyrėsiu. Užbėk pas Česonienę, sakyk, reikės pribuvėjos.“ Anastasija jau du mėnesius buvo viena, neilgai džiaugėsi šeimos laime. Į jos trobelę Vaiskūnuose Tamošius Stankūnas iš Užpalių miestelio atėjo prieš dvejus metus, iškart po jungtuvių, ir kažkuo neįtiko ponui, tai tas 1854 m. kovo 22 d. atidavė jį į rekrutus. Prašė, kad rudeniui atidėtų – labai jau laukiantis pirmagimio, tačiau, kur tau ponas paklausys, užjaus baudžiauninką – pasakė, kad atiduos, ir atidavė. „Gerai, kad dabar šilta. Būtų žiema – prapultis. Trobelė menka, dūminė, šaltis pro visus kampus lenda, dabar bus gerai, dūmai vaikeliui akių negrauš“, – ramino save A. Stankūnienė.
Pribuvėja atėjo netrukus, o vaikelio teko palaukti – pagimdė jau temstant, bet lengvai. Į bažnyčią kūdikėlį vežė po dviejų dienų kaimynas Jeronimas Česonis su Juozapo Baranausko žmona Judita – jie ir sutiko būti naujagimio krikštatėviais. Užpalių bažnyčios naujagimių krikšto knygose atsirado įrašas, kad kunigas Kazimieras Danilevičius 1854 m. gegužės 31 d. su visomis apeigomis pakrikštijo naujagimį Tamošiaus vardu, į rekrutus atiduoto Tamošiaus Stankūno ir Anastasijos Dulkytės sūnų.
Nebesulaukė daugiau A. Stankūnienė savojo rekruto. Sūnelis Tamošiukas vis klausinėdavo, kur tėvelis pradingo, ar dar sugrįš. Taip ir užaugino sūnų vienatvėje, išmokė siuvėjo amato. Kurį laiką keliavęs po kaimus siūdamas drabužius, T. Stankūnas apsigyveno Dusetose, turėjo nusipirkęs namelį ir iš kaimo paėmė motiną. Lietuvišką spaudą gabenti bei platinti pradėjo nuo 1885 m. ir dirbo iki spaudos draudimo panaikinimo 1904 m. bendradarbiavo su knygnešiais Juozu Baranausku iš Čyžiškių kaimo, Jurgiu Piliponiu nuo Tauragės. Nuvykdavo pas jį į Tauragę ir parsiveždavo elementorių, laikraščių, maldaknygių. Geriausias talkininkas buvo dusetiškis Jonas Grigėnas iš Kavolių kaimo ir zakrastijonas Ebrederis, Dusetų bažnyčios pastogėje ir bokšte įrengęs slėptuves. Spaudą iš jo imdavo parapijos vikarai – Budrys, T. Mickevičius, Masilionis. Buvo T. Stankūnas įkliuvęs žandarams 1895 m. kartu su J. Grigėnu gabendami knygas geležinkeliu pro Daugpilį. Po ilgo tardymo paleido, galima sakyti, išsipirko, bet liko policijos priežiūroje, žandarų nuolat buvo sekamas.
Nepriklausomybės metais mirus motinai, T. Stankūnas iš Dusetų išvyko į Kauną, dirbo siuvėju ir neblogai vertėsi. Nuo 1928 m. sausio 1 d. gaudavo 50 litų valstybinę knygnešio pensiją. Gyveno viengungiu, kol galutinai apsilpęs, nuo 1937 m. apsigyveno Šv. Vincento ir Paulo draugijos senelių prieglaudoje, kur nuo 1939 m. sausio mažai besikeldamas iš lovos, balandžio 28 d. mirė.
Senelių prieglaudoje silpstantį knygnešį T. Stankūną 1939 m. vasario 16 d. dar spėjo aplankyti žurnalistas Simas Mingaila. Rado jį nesikeliantį iš lovos, suvargusį, raukšlėtą. Apsidžiaugė pamatęs, kad Lietuvai didelės šventės dienoj nepamiršo. Paprašė paimti iš spintelės smarkiai nudėvėtą Petro Rusecko „Knygnešio“ antrąjį tomą su žiupsneliu jo atsiminimų ir pats iš lėto, po didelių pastangų sutelkęs mintis pradėjo pasakoti: „Knygas reikėjo gauti iš Prūsų, Lietuvoje jas draudė spausdinti. Aš palaikiau ryšius su tauragiškiu Jurgiu Piliponiu. Jis man jų parūpindavo. Iš Tauragės jau pats į Dusetas persigabendavau. Pasisamdydavau kumelką, nuvažiuodavau netoli Tauragės į mišką ir čia gaudavau knygų, atvežtų iš Prūsų. Slėpdavau jas pas dusetiškį Joną Grigėną ir Dusetų bažnyčios pastogėje ir bokšte. Turėjau būrį nuolatinių skaitytojų ir jiems pirmiausia pristatydavau. Kartą žandarai buvo mane pačiupę, bet kiek patardytas šiaip taip išsimelavau. Ne už visas knygas žandarai vienodai baudė. Laikraščiai ir elementoriai žandarams buvo tikras peilis. Jei ką sučiupdavo tuos dalykus platinant, to jau nebepaleisdavo. Aš knygas dažniausiai slėpdavau dumčiuje (kamine). Po dumčiumi buvau pasidaręs kitą dumčių, ir nerasdavo“.
Po interviu nebeilgai knygnešys gyveno šiame vargo pasaulyje. Laikraštyje „XX amžius“, 1939 m. gegužės 1 d. pasirodė nedidelė žinutė „Prieglaudoje mirė knygnešys“. Palaidotas T. Stankūnas balandžio 30 d. Kauno kapinėse. Į kapines jį palydėjo didelis kauniečių pulkelis, taip atsidėkodami išvargusiam seneliui už spausdintą lietuvišką žodį. Prie kapo kunigas S. Morkūnas pasakė pamokslą. Kokiose kapinėse buvo palaidotas Aukštaitijos krašto knygnešys – niekas negalėjo pasakyti – viską uždengė užmarštis.
