Šių metų rudenį minėjome 180-ąsias Silvestro Gimžausko – kunigo, poeto, publicisto, tautosakos rinkėjo, lietuvybės puoselėtojo, knygnešio – gimimo metines. Praeityje jis buvo nepelnytai užmirštas – sovietų valdžia nesididžiavo žmogumi, sekusiu vyskupo Motiejaus Valančiaus pėdomis, skleidžiant blaivybės ir knygnešystės idėjas. Todėl ir jo vardą stengtasi ištrinti iš tautos atminties. Prisiminkime šį sudėtingo likimo žmogų, kuris, dirbdamas Vilnijos parapijose, globojo apie 50 knygnešių ir spaudos platintojų, kūrė slaptas daraktorių mokyklas, jas visokeriopai rėmė, kontroliavo jų darbą, priešinosi polonizacijai, puoselėdamas lietuvišką žodį.

Kad aukso kalnus man kas nors davinėtų,

Ir už tai tik kalbą atiduot reikėtų,

Spjaučiau ant to aukso, prasmeg jisai suvis,

Man už jį brangesnis prigimtas liežuvis.

(S. Gimžauskas)

S. Gimžauskas gimė 1845 m. spalio 13 d. Kirdeikių kaime, Utenos rajone. Įprastas tais laikais norėjusio mokytis valstiečių vaiko kelias 1862 m. atvedė jį į Vilniaus kunigų seminariją. 1863 m. sukilimo metu seminariją uždarius, S. Gimžauskas dirbo vaistininko padėjėju. Vėliau tęsė mokslus Petrapilio Dvasinėje akademijoje. 1876 m. įšventintas kunigu. S. Gimžauskas ganytojo darbą dirbo įvairiose Vilnijos vietose – Žiežmariai, Vidiškės, Kietaviškės, Valkininkai girdėjo jo lietuviškus pamokslus, kviečiančius nepasiduoti carinės administracijos rusinimo politikai. Valkininkus, kur 1884–1892 m. buvo dekanu, S. Gimžauskas padarė didžiausiu Vilniaus krašte lietuviškų knygų platinimo centru. Bendradarbiavo „Aušroje“, „Ūkininke“ ir kituose draudžiamuose lietuviškuose leidiniuose. Tarp draudžiamos literatūros buvo ir S. Gimžausko poemėlė „Linkmenės“ (1870), eilėraščių, publicistikos rinkiniai „Ant Naujų Metų Lietuvai dovanėlė“, „Lietuvos bičiuolis“ – iš viso penkiolika knygučių. Generalgubernatoriaus 1893 m. buvo pažemintas ir iškeltas į Giedraičius vikaru, o dar po metų – altarista į Bagaslaviškį. Mirė 1897 m. rugsėjo 27 d. besigydydamas Varšuvoje, ten ir palaidotas. Deja, karai ir laikas nepaliko mums šio šviesaus lietuvio kapo žymės. Kirdeikių parapijos įkūrėjo kun. J. Breivos rūpesčiu Kirdeikiuose pastatyti ir 1936 m. pašventinti kun. S. Gimžausko vardo parapijos namai, kuriuose buvo skaitykla, vyko labai aktyvus kultūrinis gyvenimas. 1988 m. Kirdeikiuose jo atminimui pastatytas skulptoriaus Stanislovo Karanausko sukurtas koplytstulpis, kryžius-stogastulpis Bagaslaviškio Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios šventoriuje, kenotafas (su mediniu kryžiumi) Valkininkų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčios šventoriuje (pastatytas 2013 m.), stogastulpis prie Kietaviškių mokyklos. S. Gimžausko pavardė įrašyta Knygnešių sienelėje Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejaus sodelyje. Gatvė, kurioje stovėjo gimtoji kunigo sodyba, pavadinta S. Gimžausko vardu.

Kaune išleistame albume „Lietuvos etnografiniai regionai“ apie S. Gimžauską skelbiama: „Poetas, švietėjas, kunigas, savo darbais Vilnijos kraštui nusipelnęs tiek, kiek vyskupas Motiejus Valančius Žemaitijai. 1890-aisiais švietėjas parengė pirmąjį patriotinį atsišaukimą (išleistą JAV), kuriame ragino brolius lietuvininkus „neleisti vaikų į nelietuviškas mokyklas, mylėti ir ginti lietuvių kalbą“. Gana gražiai jis šiame albume pagerbtas tarp Aukštaitijos regiono žymiausiųjų dešimtuko: kan. Juozo Tumo-Vaižganto, didžiojo kryždirbio Vinco Svirskio, prezidento Antano Smetonos, dainininko Kipro Petrausko ir kitų.

Jis daugelio lietuvių laikytinas didžiausiu Lietuvos patriotu ir liaudies švietėju. Ir tikriausiai ne už poetinius gabumus jis yra taip vertinamas, o už liaudies švietimą. Dirbdamas Vilnijos krašto keliose parapijose kun. S. Gimžauskas organizavo draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą, kūrė slaptas daraktorines mokyklas, jas remdamas, o visas savo pajamas aukojo lietuviškų knygų leidybai, pats išleisdamas 15 mažų knygučių. Testamente jis tepaliko 300 rublių.

Rašė kun. S. Gimžauskas su tarmiškumais („Pra Lidas rumus pravažiojunt“ – taip pavadintas šis ilgas eilėraštis). Tyrinėjo ir skelbė linkmeniškių, kirdeikiškių papročius, rinko dainas, jaunas būdamas net archeologinius kasinėjimus tiek Kirdeikiais atliko. Bet dar jį galima pavadinti ir pirmuoju Utenos krašto poetu, vieninteliu mūsiškiu aušrininku, rašiusiu nuo 1883 m. Ragainėje, vėliau Tilžėje leidžiamame pirmame mėnraštyje „Auszra“, įkurtame J. Basanavičiaus. Konspiracijos tikslais jis viską, ką rašė, skelbė net kone trisdešimčia slapyvardžių. Štai keletas jų: Svale, Vargomatis, Mainionis, Kiauneliškėnas… Patyrinėjus archyvuose, galbūt, ar ne iš Kiauneliškio kaimo ir jo protėviai bus kilę?

Liudviko ir Liucijos iš Vaitkevičių sūnus, turėjo dar tris seseris, kurių viena buvo išėjusi už Tumo į Vastapus, kita už Bičkausko, su kuriuo yra gyvenusi Kuktiškėse. Ilga Gimžauskų pirkia stovėjo išilgai ulyčią. Kai po šio karo kiauras šiaudinis sodas ėmė šviesti, prieš Sąjūdžio metus pirkios sienojai buvo nugabenti į Liaudies buities muziejų Rumšiškėse. Dabar ji šiaudiniu stogu ir su pristatytu prieangiu ir šešiastikliais langeliais atkurta, o už lentukinės tvoros pastatytas dviaukštis aukštaitiškas stogastulpis.

Vėliau, 1996 m., Vilniuje buvo išleista jo rinktinė „Lietuvos bičiuolis“, sudaryta Pauliaus Subačiaus.

Kadangi seniau Kirdeikiai priklausė Linkmenų parapijai, kun. S. Gimžausko tėvai buvo palaidoti ten, Linkmenyse, kur Silvestras baigė pradžios mokyklą. Paskui mokėsi Švenčionyse. Baigęs kunigų seminariją Vilniuje, išvyko į Peterburgo dvasinę akademiją studijoms, bet po metų, 1878-aisiais, smarkiai susirgo (iš burnos ūmai pasipylus kraujui). Vėliau ėmė dirbti kunigu, pirmiausia Zyteloje (Gudijoje), paskui Žiežmariuose, Vidiškėse, Kietaviškėse, visur sėdamas lietuvybės sėklas. Kai Valkininkuose užsidegė klebonijos daržinė, joje buvo pundai draudžiamos literatūros. Silvestras po to buvo iškeltas į Giedraičius vikaru, vėliau į Bagaslaviškį, kur greit susirgo akmenlige, išvyko gydytis į Varšuvą ir ten mirė. Jo kapas taip ir liko nežinomas.

Visą kunigavimo laiką kun. Silvestras rašė į „Aušrą“, „Šviesą“ ir kitus lietuvišką šviesą skleidžiančius laikraščius, leidžiamus ne mūsų krašte. Ten leido ir savo knygutes, daugiausia eiliuotą kūrybą, publicistiką. Štai Vargomačio slapyvardžiu 1870 m. išleido knygelę apie savo parapijiečius, pavadintą „Linkmenės“. Paskui kitą – „Ant Naujų Metų Lietuvai dovanėlė“, skirtą M. Valančiui, o 1881 m. vieną geriausių, Leipcige išleistų, kiaurai patriotinių knygų „Lietuvos bičiuolis“, kur autoriaus kalba „tranki ir skambi“, anot J. Tumo. Vėliau pasirodė dvi laidos ir „Juokaunų dainų“.

J. Tumas-Vaižgantas labai vertino jo rašymus, smerkiančius carizmą, lenkomaniją, aukštinančius lietuvių kalbą, Lietuvos istoriją. Doc. J. Tumas, skaitęs savo paskaitas studentams Kauno universitete, vėliau išleido atskiromis knygutėmis apie A. Baranauską, kun. S. Gimžauską bei kitus. Jis sakė, kad kun. S. Gimžauskas esąs „pirmas lietuvis inteligentas, sąmoningai dirbęs Vilniaus krašte, žadinęs lietuvius į susipratimą, laužęs jų sustingimo ledus“. Docentas rašė, jog kun. S. Gimžauskas jau Vilniaus seminarijoje rašęs eiles lietuviškai bei lenkiškai. Pradėjęs eiliuoti po to, kai grafo R. Tyzenhauzo užprašytas išvertęs iš lotynų kalbos Haidno, Mocarto muzikinius kūrinius.

Jei ne ligos, kraustymasis iš parapijos į parapiją bei švietėjiškas darbas, jis galėjo tapti geru literatu. Vis dėlto jis buvo įtrauktas į Lietuvių poezijos analogiją, išleistą Čikagoje 1951 m., sudarytą Jono Aisčio ir Antano Vaičiulaičio.

Jis rašė, kaip ir daugelis tuomet, ilgus eilėraščius, panašius į poemėles. Tokia jo poemėlė atspausdinta 1884 m. „Aušros“ mėnraštyje (Nr. 9), pavadinta „Nemenczinas“, užimantis septynis puslapius ir pasirašytas kryželiu bei klaustuku. Ten jis apdainuoja sulenkėjusį lietuvį Nemenčiną. Tikėtina, kad S. Gimžausko patriotizmas užkrėtė ir didįjį Maironį. Imkime S. Gimžausko ilgą eilėraštį „Pro Lydos mūrus pravažiuojant“.

Paveizėjus į tuos mūrus,

Kaipgi liūdna širdžiai mano!

Nėr jau stogo, nėr jau durų –

Žydai ožkas viduj gano.

Labai jaudinosi poetas, kad aplinkui plito slovėnų (slavų) kalba ir būdas. Poetas nesuprato, kad čia nebekalbama lietuviškai, nesuprato ir tų lietuvių / Katrie lizdą tik gadina, / Kitų ieško sau liežuvių, / O saviškį kojoms mina.

Dar ir juokaunas dainas mėgo kaip Strazdelis. Kunigas S. Gimžauskas savo poezijoje pagal savo tarmę labai trumpino žodžius. „Aušroje“ spausdintoje poemėlėje „Nemenczinas“ daugybė žodžių su apostrofomis. Yra kelios strofos ir iš „Lietuvos bičiuolio“: Kaipgi peiktas Nemenczinas, Kad prigimtos kalbos ginas! Ir vis viena, kas taip daro, Kaip isz namų moczią varo!

Toliau ten minima, kad ir karalius Jogaila kalbėjęs lietuviškai, o Nemenčinas, atsižadėjęs motinos kalbos, atbaidytas lenkų, nes tai esanti pagonų kalba. Kun. S. Gimžauskui turėjo įtakos ir ankstyvasis, patriotiškasis A. Baranauskas.

Kaip rašytojas, poetas, S. Gimžauskas nusileidžia prieš jį jau rašiusiems Simonui Stanevičiui, lietuvių prozos pradmenų autoriui vysk. M. Valančiui arba aukštaičiui baudžiauninkui Strazdui.

Nėr čia šiandien gyvo kvapo,

Stovi mūrai kaip paminklas

Ant lydėnų šnekos kapo,

Ir nutilo jau čia ginklas,

Lietuva motinėle,

Tave naktį aš sapnuoju,

Prie tau mano vis širdelė,

Aš tau rašau ir dainuoju.

Kuo man širdin giliau duria

Kalbos tavo priešų minios,

Tuo didesnę širdį kuria

Meilę šnekos prigimtinės.

Nėr tėvynės be liežuvio:

Kiekviens šitą gal suprasti.

Atim kalbą nuo lietuvio,

Tai lietuvio ir neesti.