Dar 1323 metų sausio 25 dienos rašte įvairių Europos miestų piliečiams Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, be kitų specialistų ir amatininkų, kvietė dirbti į Lietuvą ir gydytojus. Kvalifikuota medicinos pagalba tuo metu buvo dar sunkiai prieinama net ir tų laikų galingiesiems – kunigaikščiams. Istoriniuose šaltiniuose yra išlikę įrašų, kad kunigaikščiui Vytautui 1400 metais, o vėliau ir jo žmonai Julijonai bei kunigaikščiams Švitrigailai ir Jogailai buvo suteiktos iš užsienio pakviestų gydytojų paslaugos. Didelį postūmį Lietuvos medicinos raidoje padarė 1579 metais įkurtas Vilniaus universitetas, pradėjęs ruošti būsimus medikus.

Apie kvalifikuotą medicininę pagalbą Utenos krašto gyventojams iki XIX amžiaus pradžios žinių liko nedaug. Žmonės daugiausiai gyveno kaimuose. Susirgę gydydavosi žolelėmis, antpilais, tepalais, užkerėjimais ir kt. Gydymas mūsų krašte savo būdais ir metodais nedaug skyrėsi nuo liaudies medicinos Senovės Egipte. Pagalbos dažnai buvo kreipiamasi į žiniuones, užkalbėtojas, kurios įvairiais ritualais išvarinėdavo „piktąsias dvasias“. Šias paslaugas galima vertinti įvairiai – žmonės tiesiog naudojosi per ilgus amžius sukaupta patirtimi. Paprastai kaime buvo vienas kitas labiau išprusęs gyventojas – gal armijoje mediku tarnavęs, ar iš dvarininkų nusižiūrėjęs, kaip gydomi ligoniai. Atsitikus bėdai, žmonės pas juos ir bėgdavo, klausdavo jų patarimo. O bėdų netrūkdavo – ar vaikelis susirgo, ar kažkas susižeidė, ar skausmai kankino. O kur dar tais laikais siautusios maro, šiltinės, raupų ir kitokios epidemijos. Kaimuose visi pažinojo pribuvėjas, kurios pagelbėdavo gimdymų metu. Tik vėliau, kai gydytojas nebebuvo tokia reta profesija, o gyventojai įgavo bent kiek sanitarinių žinių, padėtis palengva ėmė keistis.

Vyžuonų dvaro absolventai ir gydytojai iš kitų šalių

Pirmosios žinios apie medikų-cirulninkų (barzdaskutys, nuo rus. цирюльник) ir felčerių ruošimą Vyžuonų dvare mus pasiekia iš 1834 metų parapijiečių sąrašo. Dvaro plėtrai didelės įtakos turėjo Eduardas Meistavičius. gerokai apleistą dvarą nupirkęs iš grafo Pliaterio-Zybergo. Valdant E. Meistavičiui buvo išplėstas pieno ūkis, pastatyta plytinė, spirito varykla, teigiamai jį apibūdino ir tuometinis Vyžuonų klebonas Aleksandras Mileika. Jis 1937 metais, panaudojęs JAV gyvenusios sesers palikimą, suremontavo bažnyčią, pastatė dviaukštę modernią kleboniją ir kitus trobesius. Turėdamas komercinių sugebėjimų, klebonas įsteigė ūkininkų sąjungos bankelį-kooperatyvą. Aprašydamas klebono veiklą Algirdas Vyžintas pažymi, kad verslininkiškoji jo pusė sukėlė kai kurių vyžuoniškių nepasitenkinimą, o gal ir pavydą. Tikėtina, kad šių žymių vyžuoniškių darbai paskatino ir medicinos plėtrą Vyžuonų krašte.

Mažesnėse apylinkėse felčeriai buvo ypač gerbiami ir meiliai vadinami daktarėliais. Dažnai gydytojai priimdavo pagalbininkais jaunuolius, kurie, padirbėję šalia daktaro 3–5 metus, bandydavo ir patys patarti ar pagelbėti žmonėms. Taip jie tapdavo liaudies daktarais – cirulninkais. Norėjusieji gauti cirulninko vardą, turėjo nemažai paplušėti. Jie buvo kelių lygių – cirulninkai-pirtininkai ir cirulninkai-chirurgai. Pastarieji savo lygį pasiekdavo po 10–12 metų darbo praktikos šalia gydytojo, išlaikę anatomijos, patologijos, chirurgijos ir farmakologijos egzaminus. Napaisant įgytos patirties, cirulninkai negalėjo pasiekti kvalifikuotų daktarų lygio, tačiau galėdavo gydyti opas, valyti bei siūti paviršines ir gilesnes žaizdas, gydyti pūlinius, odos ir venerines ligas, atstatyti lūžusius kaulus bei sąnarius, valyti vidurius, nuleisti kraują, statyti taures, traukti dantis, mokėdavo pasigaminti kelių rūšių miltelių bei balzamų, reikalingų gydymui.

Iki XIX amžiaus pradžios buvo steigiamos špitolės – ligoninių pirmtakės. Jomis naudodavosi beturčiai, pagyvenę, neįgalūs žmonės ir ligoniai. Tokie namai, kurie vėliau tapo prieglauda, buvo prie Aleksandro Balcevičiaus dvaro. Vėliau senelių prieglaudomis ėmė rūpintis savivaldybės. Šalyje didelė dalis špitolių pamažu išsivystė į tikras ligonines. Dažnai jos kūrėsi prie vyrų ir moterų vienuolynų. Gydytojai vieni nespėdavo atlikti visų darbų, buvo reikalinga pagalba – medicinos slaugės, kurios anksčiau buvo vadinamos gailestingosiomis seselėmis. Tą pavadinimą jos gavo vienuolynuose. Prieš baudžiavos panaikinimą įsteigtos žydų, kalėjimų, karo ir net kelios ligoninės valstiečiams baudžiauninkams. Anksčiau šeimos buvo gausesnės, jose augdavo po 5–10 vaikų. Sunkiausia buvo kaimo vargdieniams, tačiau nuo ligų vaikai mirdavo ir turtingų dvarininkų šeimose.

Tarp pirmųjų žinomų medikų dažnai minimas Jokūbas Šimkevičius (1775–1818). Gimęs Raseiniuose, 1802 metais baigęs medicinos mokslus Vilniaus universitete, jis kartu su kitais bendraminčiais įkūrė ir ypač sustiprino pirmąją Rytų Europoje medicinos draugiją, siekiančią skleisti medicinos naujoves tarp gydytojų. Trumpos stažuotės Paryžiuje metu J. Šimkevičius įgijo mokslų daktaro laipsnį ir teisę vadintis imperatoriaus leibmediku. Grįžęs iš Paryžiaus, dirbo Vilniuje, Gailestingųjų seserų ligoninėje, tapo jos vyriausiuoju gydytoju, buvo gerai žinomas Vilniaus gydytojas praktikas. J. Šimkevičius taip pat buvo pirmųjų modernių teorinės ir praktinės chirurgijos (1806 m.) bei vaikų ligų (1810 m.) vadovėlių autorius, kaulų lūžių chirurginio gydymo, vaikų chirurgijos, ortodontijos pradininkas tiek Lietuvoje, tiek tuometėje Rusijos imperijoje. Deja, J. Šimkevičius sirgo plaučių džiova ir 1817 metais jo sveikata smarkiai pablogėjo. 1818 metų gegužę jis nusprendė palikti miestą, vildamasis, kad kaimo oras ir natūralus maistas gali kiek pagelbėti, ir išvyko į paveldėtą dvarelį Taukeliuose, netoli Daugailių. Čia vienatvėje praleido paskutines savo gyvenimo dienas. J. Šimkevičius mirė 1818 metų lapkričio 6 dieną, būdamas 43-ejų. Palaidotas, vykdant jo valią, po beržais dvaro kapinaitėse prie Taukelių koplyčios. Beveik visą savo gydytojo triūsu uždirbtą turtą J. Šimkevičius testamentu paskyrė švietimo reikalams: amatų mokyklai Vilniuje steigti, muzikos mokyklai išlaikyti, nusenusiems Vilniaus muzikantams remti, valstiečių vaikams mokyti. Prisimindamas savo sunkią kelio į mokslo aukštumas pradžią, įsteigė tris stipendijas universiteto studentams, kilusiems iš bajorų, miestiečių ir valstiečių. Utenos ligoninės direktoriaus Herardo Lazdausko iniciatyva 1979 metais jam pastatytas paminklinis stogastulpis, kurio autorius žymusis tautodailininkas Stasys Karanauskas.

Prof. Arvydo Pacevičiaus sudarytoje knygoje „Pamirštoji mecenatystė. 1792–1832“ rašoma, kad gydytojas iš Molėtų Moišė Gutmanas 1817 metais dovanojo Vilniaus universiteto bibliotekai „Naująjį Testamentą“ sirų kalba. Tai buvo pirmasis gydytojas Molėtuose, paminėtas spaudoje.

Kitas žymesnis medicinos atstovas, pora metų dirbęs ir gyvenęs Utenoje – Vilniaus universiteto absolventas Fridrikas Hechelis (1795–1831), vėliau tapęs Krokuvos universiteto profesoriumi ir fakulteto dekanu. Jasonių dvarelyje yra gimęs ir gyvenęs didelis kultūros veikėjas, diplomuotas gydytojas, kolekcionierius Jonas Kazimieras Vilčinskis (1806–1855). Uteniškis kraštotyrininkas Alfonsas Streikus, peržiūrinėdamas 1829 metų Vyžuonų parapijos žmonių sąrašus, tarp Vyžuonų dvaro tarnautojų rado ir daktarą Vincentą Traškovskį, felčerį Tomą Voiničių ir tris patarnaujančius berniukus. 1838 metais V. Traškovskis gyveno Utenos parapijoje, Ignapolio palivarke. Žinoma, kad 1834–1849 metais Vyžuonose dirbo gydytojas Vincentas Mizgieras. Gydytojas turėjo mokinių. Vienas iš jų – Kazimieras Musteikis, 1845 metais jau pats tapęs felčeriu. Felčeriais taip pat dirbo Jonas Ivanauskas ir Tomas Narbutis. Apie 1860 metus Utenoje dirbo medikas-chirurgas V. Gabševičius (gali būti tik felčeris). 1886–1887 metų parapijiečių sąraše įrašytas 39-erių felčeris Jonas Pakalnis. Daugailiuose medicinos felčeriu daug metų dirbo Felicijonas Meškauskas, šią profesiją įgijęs tarnaudamas carinėje armijoje. Žinoma, kad jau 1879 metais Utenoje gyveno ir dirbo gydytojas Otonas Šreiberis (1847–1900). Manoma, kad šis gydytojas buvo pakviestas silpnos sveikatos dvarininko A. Balcevičiaus, kuriam buvo reikalinga nuolatinė priežiūra. Atvykęs iš Varšuvos į Uteną, O. Šreiberis čia išdirbo 20 metų. Tai – pirmas žinomas gydytojas, palikęs ryškesnį pėdsaką Utenos medicinos istorijoje. Rusijos medikų žinyno duomenimis, kartu su O. Šreiberiu nepilnus dvejus metus dirbo gydytojas psichiatras Ivanas Dementjevičius Ščerbakas, per Pirmąjį pasaulinį karą evakavęsis į Tolimuosius Rytus, Nikolsk Usurijską, kur darbavosi psichiatrijos ligoninėje.

1905 metais į Uteną atvyko vokietis gydytojas Eduardas Šneideris, bet ir jis ilgai neužsibuvo, nes 1907 metų sąrašuose E. Šneiderio nebėra, bet atsiranda gydytojo Antano Vadopalo (1872–1919), apie kurį dar kalbėsime plačiau, pavardė. 1913 metų žinyne prie A. Vadopalo prirašytas felčeris Stanislovas Borkovskis, o 1914 metais Utenoje minimas dar vienas bendrosios praktikos gydytojas žydas Isakas Kantorius. 1915 metais jau nebėra nei S. Barkovskio, nei I. Kantoriaus, bet minimas gydytojas Jaronimas Ralys (kituose šaltiniuose Ralys priskiriamas prie Vyžuonų mokyklos auklėtinių). 1914 metais į Utenos medikų sąrašus įtrauktos dvi dantų gydytojos – Meira Kogan ir Olga Semionovna Kisel.

Taigi, Utenoje, be lietuvių, įvairiu metu darbavosi įvairių tautybių gydytojai – lenkai, žydai, vokiečiai, rusai. Deja, visi šie gydytojai ilgai neužsibūdavo, išskyrus O. Šreiberio atvejį. Dalis, ypač kaimo gyventojų, vis dar retai kreipdavosi į gydytojus, o ir gydymo kainos ne visiems buvo prieinamos.

Pirmoji vaistinė ir ligonbučiai

XX amžiaus pradžioje daugelyje carinės Rusijos sričių siautė epidemijos, sukėlusios skaudžių pasekmių. Dėl medicininio neišprusimo nemažai žmonių mirdavo. Vakarų Europos šalys ėmė nebepriimti grūdų iš Rusijos, todėl reikėjo padėtį keisti. Tik 1843 metais, sudarius Kauno gubernijos viešosios globos valdybą, didesniuose miesteliuose pradėtos statyti ligoninės. Buvo pastatytos 7 ligoninės po 20 lovų. Artimiausios ligoninės įkurtos Ukmergėje ir Novoaleksandrovske (dab. Zarasuose). Nuo 1851 metų pradėtos steigti mažesnės ligoninės, tada vadintos ligonbučiais.

1869 metų caro įsakymu Lietuvos apskrityse į kiekvieną miestelį buvo nurodyta paskirti po vieną gydytoją, felčerį ir akušerę. 1887 metais išleistas naujas caro įsakymas, pavadintas „Kaimo medicina“, galiojęs iki 1915 metų. Pagal šį įsakymą Kauno gubernijos apskrityse turėjo būti įsteigti 9 kaimo ligonbučiai, 4 priėmimo punktai, turintys po 2 stacionarias lovas bei 8 felčerių punktai. Pirmame rašytiniame šaltinyje, kuriame paminėti Utenos sveikatos apsaugos objektai – 1893 metais išleistoje G. Afanasjevo knygoje „Kauno gubernija“ – rašoma, kad felčerių punktas buvo ir Utenoje.

Archyvuose minima, kad pirmoji Utenos vaistinė įsteigta 1847 metais dviejų galų mediniame pastate, kuriame buvo 13 langų ir 3 krosnys. Tačiau 1853 metų Utenos parapijos sąraše vaistininko dar nėra. 1869 metais tarp Utenos parapijos žmonių įrašytas 30 metų daktaras Kazimieras Stankevičius. Manoma, kad jis su šeima Utenoje apsigyveno 1855 metais. Po kelerių metų jis jau gydytojavo Ukmergėje. Vaistininku tuo metu dirbo jo brolis Apolinaras Stankevičius.

1879 metais Uteną nusiaubė gaisras, kurio metu sudegė apie du trečdaliai medinių miestelio pastatų, tarp jų ir vaistinė bei bažnyčia. Bažnyčią nuspręsta atstatyti iš raudonų Ramoškėnuose degtų plytų, o iš likusių nuo bažnyčios statybos plytų provizoriaus A. Stankevičiaus iniciatyva dabartinėje Kęstučio gatvėje buvo pastatyta nauja vadinamojo „plytų stiliaus“ vaistinė, o pati gatvė tuomet gavo Vaistinės pavadinimą.

A. Stankevičiaus duktė Petronėlė Stankevičiūtė 1880 metais ištekėjo už provizoriaus Vitoldo Lukoševičiaus, kilusio iš Budreikių dvarelio. Taip V. Lukoševičius paveldėjo uošvio vaistinę, kurioje darbavosi iki 1935 metų.

Lukoševičių šeima gyveno kitoje vaistinės namo pusėje. V. Lukoševičius su dukterimis Felicija ir Elena dalyvavo miesto kultūriniame gyvenime, labdaros vakaruose, dainavo chore, lankėsi paskaitose, bendravo su Utenos krašto bajorais, vykdavo pas juos į svečius. Po V. Lukoševičiaus mirties vaistinėje darbą tęsė jo duktė Felicija Lukoševičiūtė kuri su kaimynystėje gyvenusia Stefanija Šimelyte įsidukrino dvi našlaites seseris ir jas išaugino. Stefanija rūpinosi Tefesfora, o Felicija globojo Bronę. 1941 metais Felicija buvo ištremta į Sibirą, jai leista grįžti į Lietuvą tik po Stalino mirties. Grįžusi įsidarbino vaistinėje padėjėja, tačiau Sibire praradusi sveikatą, dirbti jau nebegalėjo. Mirė 1969 metais senelių prieglaudoje, palaidota šalia tėvo kapo Budreikiuose.

Sovietmečiu vaistinės pastate gyveno ne vien vaistininkų šeimos, nes buvo pristatyta namo dalis, joje įrengti butai, į kuriuos įsikėlė nauji gyventojai. Pastatas iš esmės rekonstruotas ir paaukštintas, iš senojo fasado teliko priekinė sužalota pastato siena ir cilindriniais skliautais dengti rūsiai.

Šiuo metu tai gyvenamasis namas su butais. Pastate veikia optikos salonas.

Naujas etapas Utenoje – ligoninės steigimas

Naujas, ryškus etapas, paspartinęs medicinos ir sveikatos apsaugos raidą Utenos krašte, sietinas su jau anksčiau minėto gydytojo A. Vadopalo atvykimu iš Naujamiesčio prie Panevėžio į Uteną 1906 metais. Manoma, kad straipsnelį „Ligonių gydymas senovėje“ (skaitykite jo fragmentą) daktaras parašė jau gyvendamas Utenoje. Tuo metu čia buvo užregistruota 5 150 gyventojų, tačiau miestas neturėjo gydytojo.

1907 metais buvo padėtas kertinis akmuo Utenos ligoninės statyboje. Sklypą statybai dovanojo Utenos dvarininkas A. Balcevičius. Užuominas, kad Utenoje brendo ligoninės projektas, matome ir iš trumpos žinutės, publikuojamos gruodžio 18 dienos 1906 metų „Vilniaus žiniose“, kur teigiama: „Utena, (Ukmergės pavietas). Čia ant p. Balcevičiaus žemės bus išmūrytas ligonbutis. Ligonių tilps iki dešimties. Ligonbučio name gyvens ir gydytojas“.

Tačiau jau po kelių mėnesių šis projektas buvo pakeistas į gerokai didesnį trijų korpusų ligoninės komplekso projektą – išsiplėsta iki 40 vietų, planuota įrengti operacinius kambarius, vonias, vaterklozetus. Tam įtaką neabejotinai padarė Kauno, o vėliau ir Vilniaus gubernatorius Piotras Veriovkinas, to meto spaudoje vaizduojamas kaip liberalių pažiūrų žmogus, santūriai sprendžiantis tautinio nesutarimo klausimus. P. Veriovkinui ir jo žmonai Sofijai modernios ligoninės statyba nebuvo naujiena – jie Kaune jau buvo įsteigę Raudonojo Kryžiaus ligoninę.

Iškilmingas Utenos ligoninės atidarymas įvyko 1909 metų rugsėjį. Ligoninės pastatas – plytų stiliaus, eksterjerą puošė neoromantiniai-neogotikiniai bokšteliai. Šalia pastatytas mūrinukas gydytojui, atokiau – dar vienas pastatas sergantiesiems užkrečiamomis ligomis.

Pirmojo pasaulinio karo pradžioje, 1915 metais, Utenos ligoninės personalas drauge su inventoriumi buvo evakuotas į Rževą, Tvėrės gubernijoje, ligoninės vedėjas gydytojas A. Vadopalas mobilizuotas į carinę armiją ir paskirtas pulko vyr. gydytoju, o Utenoje jau šeimininkavo kaizerinės Vokietijos kariai.

Vokiečių karo medikas Iveras Henningsenas laiške šeimai rašė: „Trečią valandą popiet atvykome į Utenos miestelį, didelį ir gražų kaip Haderslevas. Radome ligoninę su dideliu priestatu gydytojams, jis pasirodė tinkamas. Turėjome progos pamatyti modernią rusų ligoninę, visiškai tuščią, neseniai apleistą. Gydytojų pastate viskas naujai išdažyta, grindys išklotos linoleumu. Gražu ir šiuolaikiška, tik apleista. Ant žemės voliojasi popieriai ir laiškai, virtuvėje – maisto likučiai. Pasiimti tik reikalingiausi daiktai. Pačioje ligoninėje, dydžio sulig mūsiške, taip pat buvo didelė laboratorija…“

1915 metais vokiečiai ligoninę uždarė. Vietiniai ligoniai buvo iškelti, ligoninėje imta gydyti ir operuoti tik mūšiuose sužeistus karius. Ne visiems pavykdavo pasveikti. Mirusieji ligoninėje ar pargabenti iš mūšio lauko nebegyvi kariai buvo laidojami netoli ligoninės įrengtose kapinėse. Siautė epidemijos. Medicininė pagalba labai pablogėjo. 1918 metais A. Vadopalas grįžo į Uteną ir ėmė kovoti prieš čia siautusią dėmėtosios šiltinės epidemiją, kuria pats užsikrėtė ir 1919 metų birželio 7 dieną mirė. Uteniškių mylimas ir gerbiamas gydytojas palaidotas senosiose Utenos kapinėse.

Šiuo metu perstatytoje ligoninėje įsikūrusi Šv. Klaros palaikomosios slaugos ligoninė.

1.Vienas paskutiniųjų cirulninkų iš Juknėnų kaimo Pranas Kunčius su žmona Ona.

2. Jasonių dvarelyje gimęs ir gyvenęs didelis kultūros veikėjas, diplomuotas gydytojas, kolekcionierius Jonas Kazimieras Vilčinskis (1806–1855)

3. Utenos ligoninės atidaryme 1909 metais dalyvavo: klebonas Antanas Švatelis, geležinkelio stoties viršininkas Jurkevičius, žydų rabinas Benjaminas Aizenštatas, stačiatikių dvasininkas Aleksandras Kukuškinas, gydytojas Antanas Vadopalas, statybos inžinierius Sroka, kunigas Jonas Švagždys, mokyklos vedėjas Andrejus Markulis. Į kairę nuo Sofijos Veriovkinos (su balta skrybėle) stovi Piotras Veriovkinas.

4. Utenos ligoninė Pirmojo pasaulinio karo metais

5. Utenos ligoninė – karo lauko ligoninė, 1915 m.

6. Utenos ligoninė 1922 m.

7. Piotras Veriovkinas su žmona Sofija

9. Senoji Utenos vaistinė

10. Vitoldas Lukoševičius su dukra Felicija

11. Vokiečių karininkai prie vaistinės pastato Utenoje, apie 1916 m.

12. Taip atrodė vaistų receptas, 1912 m.

13. Gydytojo Otono Šreiberio antspaudas, išsaugotas Lietuvos mokslų akademijos bibliotekoje

14. Stogastulpis Jokūbui Šimkevičiui Taukeliuose, Daugailių sen.

***

Antano Vadopalo straipsnelio „Ligonių gydymas senovėje“ ištrauka

Liūdnas buvo ligonių padėjimas senovės laikuose. Trūkdavo daktarų, aptiekos būdavo blogai įtaisytos, ligonbūčių nebūdavo, o gydymo moksle viešpatavo daugiau burtų, negu atsakančių žinių apie žmogaus kūno sudėjimą. Visas gydymo mokslas remdavosi ant papročių, ant to, kas patariama būdavo nuo amžių, ką patardavo daryti kaimynai ir kaimynkos.

Ir ką tiktai tuomet nepripažindavo už vaistą? Todėl netiktai augalus ir gyvulius, bet ir šliaužlius, žmogaus kūno daleles ir kt. skaitydavo vaistu. Kaip vaistą patariama būdavo ryti arba valgyti įvairius vabalus, kirminus, paukščius ir kitus daiktus, iššaukiančius širdies pasipiktinimą, kai tai: sliekus, driežus, skruzdėles, žalčius, varles, vorus, vėžius ir mažiausius paukštelius.

Tuomet žmonės gyveno labai nehigijeniškai; neatkreipdavo atidžios į tai, ką šiandien, lygiai ėsant, męs skaitome svarbiausiu daiktu. Nesirųpindavo apie švarumą, miesto gatvės atsižymėdavo didele netvarka, o apygardose niekas nesirūpindavo apie išdžiovinimą balių ir linmarkų. Butai budavo maži ir ankšti, menkai apšviesti iš priežasties mažų ir niekuomet neatidaromų langelių. Ankštose trobelėse lindėdavo net po keletą šeimynų.

Tokiu būdu daugelyje apygardų siausdavo užsikrečiamos ligos, išraudamos tūkstančius aukų. Pavojingiausia liga būdavo raupsai. Sergantieji šia liga būdavo laikomi atskyriuose namuose ir įsakydavo jiems gyventi visai atskyrium. Jiems, teisybė, leista būdavo išeiti elgetauti, bet jiems nevalia būdavo prisiartinti prie žmonių. Prikabindavo jiems prie kojų skambaliuką, kuris duodavo žinoti apie jų prisiartinimą, o tuomet mielaširdingi žmonės dėdavo ant kelio aukas ir patįs kuo greičiausiai bėgdavo tolyn. Dar baisesne liga buvo maras, kuris pasirodė Europoje apie 1530 metus, iš kurio priežasties gyventojų skaitlius kai kurių miestų susimažino ant pusės.

Keturioliktajame amžiuje jau pradėta įkurti ligonbučiai. Nors jie tuomet buvo labai reikalingi, vienok jie neatsakydavo savo tikslui. Ligonbučio salės būdavo prikimštos, o iš priežasties vietų stokos ne sykį vienoj lovoj gulėdavo po du ligoniu su įvairiomis ligomis. Tuomet dar nežinoma buvo, kad ligomis galima užsikrėsti, taip pat nežinoma buvo, kad švarumas, ligonių atskyrimas yra pusė vaisto, o dažnai ir visu vaistu.

Tuomet nelaidodavo tuojaus numirusių, užtat likusieji gyvais susirgdavo dažnai ligomis, kokiomis prieš tai dar nebuvo sirgę.

Paskui užstojo laikai, kuomet laidymas kraujo būdavo už geriausi gydymo būdą, apsaugantį nuo ligos. Dabartiniai daktarai taip nebegaišina žmogaus kraujo, nes kraujas yra žmogaus kūno pajėgų šaltiniu.

Išmintingesni gydymo pamatai pasirodė tiktai pabaigoje 18-to amžiaus, t. y. kuomet atsirado gamtos mokslas. Senovės daktarai buvo paprastais žyniais be jokio medicinos mokslo; su didelio orumu jie prieidavo prie ligonio lovos, bet patys netikėdavo į veiksmę savo vaistų ir gydydavo taip, kaip papuldavo. Dabartiniai ligonbučiai nepanašūs į senovės ligonbučius. Geriausia jų ypatybė yra pavyzdingas švarumas, sveikas valgis ir geri vaistai.

Senovės aptiekoriai neturėdavo jokio mokslo ir negalima būdavo jų atskirti nuo paprastų prekėjų, pardavinėjančių įvairias šakneles. Turėdavo jie vaistų nuo žinomų ligų, o taipogi ir cikvaro šaknelių, imbiero, pipirų, kiminų, gvazdikų, anižų, vaškinių žvakių, cukraus ir liukrecijos. Darydavo įvairius mišinius su imbieru, vartojamus dėl širdies nušveitimo, su karčiomis žolelėmis dėl aplengvinimo gromuliavimo ir t. t. taip būdavo pabaigoj 15 amžiaus.

Truputį geriau išrodydavo aptiekos 16-ame amžiuje. Svarbiausiais jų padargais buvo milžiniška piesta, vartojama sutrinimui įvairių vaistų, sunkūs moliniai indai ir dėžutės su įvairiais vaistais, ant kurių būdavo nupaišyti įvairūs juokingo pavidalo paveikslėliai, idant prajuokinti ligonį tokiu būdu.

Šešioliktajame amžiuje labai vartojami sekanti vaistai: sirupai (sunkos) iš baltųjų rožių, cikorijų, rabarbaro. Nuo 17 amžiaus pardavinėjama jau daugelis atsakančiųjų vaistų nuo įvairių žmonių ligų.

Iš aukščiau paminėto matome, kaip mažai tesirūpindavo senovės žiniose apie sveikatos užlaikymą ir šiandien liaudis, ypatingai padėčiai, mažai tesupranta, kaip reikia atsakančiai gydyties. Jeigu kas čia suserga, tai užsiganėdijame ta nuomone, kad jeigu bus išgijama, tai išgis, o jeigu neišgis, tai jau tokia Dievo valia! Teisybė, kad ne sykį ir geriausias daktaras negali išgelbėti, bet daugelyje atsitikimų, ypatingai pradžioje ligos daktaro patarmė dažnai būna labai naudinga. Juk šiandien beveik nėr stokos daktarų, kurie noriai aukoja savo triūsą kiekvienam reikalaujančiam. Daugelyje net ir mažesnių miestų ir miestelių yra ligonbūčiai, kame už mažą užmokestį, arba net veltui galima gauti daktaro patarmė.

Kiekviena liga išpradžių yra lengviau gydoma, negu vėliau. Patardamas čia nesikreipti prie žynių ir kitokių apgavikų ir išnaudotojų, kam nors susirgus, turiu paminėti dar apie knygutę p. Sveiklinskio po antgalviu „Būdai gydymo kai-kurių ligų“, išleistą 1895 m. Tilžėje. Man rodėsi, kad kiekvienas sodietis, pirkdamas šitą knugutę nesitikėjo rasęs joje tokias kvailinančias žmones patarmes.

Ant 47 puslapio tarp patarmių apie gydymą nuo užturėjimo šlapumo randame sekančias:

a) Sutrinti kelis sliekus, iezmaišyti vyne, perkoszti ir duoti gerti.

b) Su ožio iszmatoms iszplaktoms trinti bambą ir jose sumirkius skarą tverti.

Ant 48 puslapio: „Nuo gangrenos“. Imti šviežių jaučio išmatų, paprastos druskos, po lygią dalį, išplakti gerai vyne, išvirinti, uždėti tirštai ant skaros ir tverti prie užkrėstos vietos; laikyti per ištisą dieną (24 val.) Tokia tešla sustabdo ugnį. Paskui gali gydyti kaip paprastą votį.

Ant 50 puslapio: Nuo kirminų –

a) Gyvus vėžius sumušti (žalius, nevirtus) pridėti tulžies kokio nors galvijo ar alijošiaus, sumaišyti ir dėti ant pilvo.

b) Patepus bambą su tikru degutu (skystu) kirminai turu išeiti.

Man rodos, kad užtenka privestų pavyzdžių, kad pasitikrinti ant kiek yra naudinga žmonėms šita knygutė. Netgi, kad paminėta knygutė būtų naudinga žmonėms jieškantiesiems žinių, kaip save gydyti nuo nekurių ligų, reikėtų ją pertaisyti ir išmesti daug dar netinkančių patarmių apart paminėtų.

D-ras A. V.