Ar visi prisimename savo vaikystės svajones – kuo norėjome tapti, ką norėjome veikti, kai užaugsime? Ar daug tų svajonių išsipildė? Gal dauguma tiesiog buvo nustumtos į tamsesnį kampą, kad netrikdytų savo nepasiekiamumu? O gal visgi yra Utenos (ir ne tik) miesto gatvėmis vaikštančių, kurių akys ir širdys šviečia gyvybe, nes ta pagrindinė ir didžiausia svajonė tapo neatsiejama gyvenimo dalimi? Susitikome pasikalbėti su Roberta Maceliene – baletmeistere-pedagoge, vaikų ir jaunimo šokių ir dainų ansamblio „Vieversa“ vadove, daugybės apdovanojimų ir titulų savininke. Visi tie pasiekimai tik dar labiau papuošia tikrąjį žmogų – nuoširdų, šiltą, jautrų, be galo reiklų sau ir kitiems, ambicingą, po beveik 50 darbo metų su vaikais vis dar jaunatviškai degančiomis akimis, kai pokalbis pakrypsta apie juos ir šokį, tapusį gyvenimo prasme ir nepailstančiu varikliu, vedančiu į priekį.
Dėdei padedant – į Klaipėdą
Pokalbį su R. Maceliene, gimusia ir augusia Linkuvos miestelyje, Pakruojo rajone, pradėjome nuo jos vaikystės, laiko, kai, anot pašnekovės, bandant „visas veiklas iš eilės“, ir užsimezgė jos meilė šokiui. „Buvau labai judri, aktyvi ir smalsi, išbandžiau visas sporto šakas“, – prisiminimais dalijosi Lietuvoje žinoma, Utenoje visą gyvenimą dirbanti choreografė, kuri, nors buvo neaukšto ūgio, puikiai žaidė ir krepšinį, ir rankinį, pasižymėjo gimnastikos srityje, tačiau vis dėlto labiausiai visada ją traukė menai. Besimokydama vidurinėje mokykloje, ji, kaip pati sakė, turėjo nuostabią klasės auklėtoją, dėsčiusią dailę bei skleidusią vaikams teatro subtilybes. „Buvo labai įdomu ir smagu, statydavome spektaklius, esu ir Pelenę vaidinusi. Mūsų mokytoja buvo nenuspėjama ir labai kūrybinga asmenybė, ji daug dirbo su jaunimu, pati režisuodavo, mes dekoracijas darydavome, kurdavome rūbus“, – pasakojo R. Macelienė ir prisiminė, kad jos mokykloje net tradicija tokia būdavo – 11 klasėje statyti spektaklį. Tuo pat metu būsimoji choreografė įsiliejo ir į šokių būrelį, kuriam vadovavo ta pati mokytoja. Pašnekovės atmintyje lyg pro rūką išnyra mokykloje vykusi atranka: „Atvyko jauni, gražūs žmonės, gal iš dabartinės Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos, jau tiksliai nebepamenu, ir rinkosi vaikus. Ir aš patekau. Vadinasi, tai, ko reikia šokiui, tikriausiai manyje buvo jau nuo gimimo. Nepaisant to, aš žinojau, kad manęs niekas neišleis, kad man išvažiuoti kažkur mokytis šokio buvo utopija“, – apie pirmuosius nelengvus žingsnelius specialybės link kalbėjo R. Macelienė. Pašnekovė papasakojo, kad mama, ją ir brolį auginusi viena (tėvai buvo išsiskyrę – aut. past.), dirbo buhaltere ir visada linkėjo savo dukrai „apčiuopiamos“ – teisininko ar mokytojo – profesijos, net „nesileisdama į kalbas apie jokius menus“. Tačiau šokis jau buvo mažosios Robertos širdyje – ta meilė ir trauka kirbėjo jos viduje, pamažu augdama į svajonę susieti savo gyvenimą su choreografija.
Visą straipsnį skaitykite ketvirtadienio (2026.04.30) laikraštyje „Utenos diena„.
R. Macelienės asm. archyvo nuotr.