Kodėl rašau?..

Rašymas mano gyvenime atsirado dar tada, kai pati jo nevadinau rašymu. Mokykloje, per pamokas, kai mintys nuklysdavo nuo vadovėlių, sąsiuvinio kamputyje tyliai gimdavo ketureiliai. Jie buvo spontaniški, niekam nerodomi, neįpareigojantys – tarsi trumpas jausmo atodūsis. Jų nekaupiau, nes man atrodė, kad tai tik akimirkos nuotrupos, o ne kažkas, kas galėtų turėti tęsinį.

Kūrybiškumas, matyt, mano gyvenime buvo nuo pat pradžių. Mano tėtis pasižymėjo ypatingu gebėjimu akimirksniu sukurti juokingus, netikėtus tekstus žinomoms dainų melodijoms. Jis juos dainuodavo garsiai, su humoru ir lengvumu, tarsi primindamas, kad žodžiai gali ne tik skaudinti ar guosti, bet ir džiuginti. Šis spontaniškas, žaismingas santykis su kalba neabejotinai paliko pėdsaką ir manyje.

Esminis lūžis įvyko brandos egzaminų laikotarpiu. Likus visai nedaug laiko iki jų, netekau mamos. Tai buvo sukrečianti, iki pat šaknų supurčiusi patirtis. Lietuvių kalbos brandos egzamine pasirinkau laisvos temos rašinį ir rašiau jai – mamai. Tai buvo laiškas, išpažintis, bandymas žodžiais sutalpinti netektį, meilę, ilgesį ir skausmą. Rašinys buvo įvertintas aukščiausiu balu, tačiau svarbiausia – jis tapo pirmuoju aiškiu suvokimu, kad rašymas gali padėti išgyventi tai, kam kasdienėje kalboje pritrūksta žodžių.

Vėliau kūrybą užgožė studijos, atsakomybės ir gyvenimo tempas. Mintys vis dar rimuodavosi galvoje, bet ilgą laiką jos liko neišsakytos. Tik prieš pusantrų metų, pakeitusi darbo vietą, pajutau naują kūrybinį impulsą. Vadovavimas USG namų kolektyvui, bei nuoširdus rūpestis šiuose namuose globojamais gyventojais, pažadino manyje kūrybines mintis. Rašymas sugrįžo tyliai, bet užtikrintai – kaip natūrali būsena. Jį paskatino nuoširdi meilė darbui ir žmonėms, su kuriais kasdien esu.

Šiandien savo eiles skaitau šventinių renginių metu USG namų gyventojams, kai pilnutėlė salė klausosi ne tik žodžių, bet ir pauzių tarp jų. Rašau ne tam, kad būčiau išgirsta – rašau tam, kad kitas žmogus atpažintų save. Mano kūryba gimsta iš šeimos perduoto santykio su žodžiu, iš netekties patirties, iš gyvenimo trapumo ir vidinės šviesos paieškų. Rašau todėl, kad kartais žodžiai tampa vieninteliu būdu išsaugoti ryšį.

Eilėraščiai:

PRASMĖ

Atpažinai kas čia nutiko –

Kam gelia širdį, pikta ar graudu?

Ar pajutai, kam šiandien gera,

iš dėkingumo nori šokt lig paryčių,

Kad tik išsaugotų ir neprarastų savo patirčių.

Kas mūsų sieloje gyvena,

Ką reikia saugoti, mylėti ir tausot?

Kam reikia rūpesčio, ar artimo pagalbos,

Kad sielos nesuveržt likimo pančiai?

Kaip tą išsaugoti, kad neištirpt lyg sniegas baltas.

Tai mes, tai aš, tai tu –

nereik dairytis į šalis, aplinkui…

Nereikia laukti atjautos,

ar supratimo iš kitų.

Tai kasdieninė rutina –

širdy jausmus taurius brandina,

Kad mes turėtume ką nusinešti į kitus metus!

Graži šalis, ir žmonės čia vieningi,

O kiek svarbių darbų padarome surėmę mes pečius!

Ir kiek skambių dainų čia sudainuota

Ir iš kartos į kartą jau seniai perduota,

Belieka tik išmokti brangint.

Išsaugokim vieni kitiems gerumą,

Tą tikrą, ir nesuvaidintą žmogiškumą.

Paklokim stiprų pagrindą nuo pamatų,

Kad jo užtektų kelioms kartoms anūkų bei vaikų.

Kad čia gyventi būt visiems ramu.

TOLERANCIJOS DIENAI

Kokiom spalvom mes piešiame gerumą,

Kokiais dažais prisodrinam gyvenimo spalvas,

Ir kaip suprantame mes atvirumą,

Kuris išsklaido gan sutirštintas spalvas.

Ar daug prireiktų laiko, noro ir kantrumo

Dėl gero jausmo, tyro tobulumo,

O gal užtenka tik tyliam pabūti?

Ir tolerancijos mokintis po truputį

Labai smagu ir gera, kai tyla aplinkui

Iškalbingesnė už simfonijos garsus,

Kai pagarba ir draugiškumas, graži mintis,

kūrybiškumas suvienija ilgam visus.

RUDUO

Tai tik ruduo, priimt belieka pilką žemės rūbą

Medžius spalvotus pakeičia gamta spalva niūria.

Nurimsta mintys, lyg vakaro šešėliai

Sustingsta šalčio pagauti mažyčiai medžių pumpurai.

Tai tik ruduo, po jo ateis žiema šarmota,

Ir jau tada laukai ir medžiai pasipuoš baltai.

O mes tada taip pasiilgę balto puraus sniego

Prie šilto židinio kalbėsimės susėdę vakarais.

Tai tik ruduo, ir ko gi jis visus mus moko?

Gal paprastumo, žemiškos vienybės, ramumos,

Sukaupt, surinkt ir vėl viskuo dalintis,

Stebėt ir pamatyti grožį, iš kiekvienos praeinančios dienos…

Tai tik ruduo, paukšteliai vos keli belikę,

Ir žvėrys miškuose būriuojasi tingiai.

Vorai voratinklius seniai tuščius paliko

Rudens tamsa visus apgaubia vakarais.

Tai tik ruduo, o mes visai dar nepailsę

Dar kupini drąsiausių užmojų, sumanymų, tikslų

Ir nesvarbu, kelintą rudenį skaičiuojam –

Svarbu, kokiais jausmais, emocijom alsuojam,

Kad širdyje daugiau šviesos, nei vėstančių naktų.

MAMOMS

Mamos širdis ir rankos švelnios

Ne vieną kartą glostė savo vaikelius,

Mamos glėby sušilo šaltos rankos

Sušilo mintys, pasiklydusios gyvenimo kely.

Kokia brangi mama šioj mūsų žemėj,

Brangi kiekvieno vaiko širdyje

Per amžius atmintį gyvena

Mamytės veidas, ir jos šypsena miela.

Mylėkime visa širdim mamas, močiutes, motinėles.

Branginkime. kol jos yra šalia.

Apgaubkime jas dėmesiu, šiltu žodžiu.

Kad joms netrūktų grįžtančio gerumo iš anūkų bei vaikų.

Ir kaip smagu kasmet minėt Mamyčių dieną,

Pasveikinti jas puokštėmis gėlių,

Paglostyti jai žilą galvą švelniai,

Ir tyliai pasakyti

Mama, aš tave myliu!

Mamoms, kurių nėra šalia ir nebebus,

Mintyse jauskim dėkingumą –

Už rūpestį, bemieges nakteles,

Per Dievą maldoje prašykime palaimos.

KALĖDINIS ŠURMULYS

Koks grožis!

Žiburėliai, eglės, išdabintos namo erdvėse,

Ir nuotaikos visų kitokios negu vakar.

Turbūt jus veikia šventinė dvasia,

Kuri lydės dar mus iki šv. Kalėdų…

Etapais einam į ateinančiusmetus,

Visaip džiaugsmus ir rūpesčius dėliojam,

Kiekvieną dieną žengiame tvirtus žingsnius

Į dabartį, į ateitį, rytojų…

Ir ką daryt, ko griebtis, kur nueiti,

Jeigu neliko noro, džiaugsmo net dalintis!

Tu neliūdėk, neverk, bet rask mažytę viltį,

Kuri kaip mat tave paguos, sušildys.

Surask draugus, kurie šalia ir trykšta noru

Gyventi, džiaugtis renginių, veiklų gausa,

Nuo jų minčių užgimsta dainos, eilės,

Nuo rankom jų megztų darbelių – pirštinių ir kojinių gausa.

Kiekvienas skyrius turi savo stilių

Ir vis kitaip pasipuošė erdves,

Gyvena skyriuose turtingi žmonės

Vertybė rankose jų ir širdyse.

Šiandieną šventė mums visiems,

Skambės kalėdinės dainelės, juokas ir plojimai,

Čia pildysis svajonės, čia šalia draugai –

Visi nuo šurmulio mes jausimės smagiai.

Linkiu paties tauriausio jausmo širdyse,

Šviesaus tikėjimo, gražaus jaukaus laukimo.

Linkiu brangiausių Senio Šalčio dovanų,

Pačių gražiausių žodžių ir palinkėjimų šiltų.

Tegul aplanko naujos viltys, įkvėpimas ir jausmai,

Kurie ilgai lydės visus metus ištikimai,

Tegul neišsipildę norai metų šių

Pavirsta Naujųjų Metų stebuklu!

PRABUDIMAS

Manoj širdy sutvisko ryškios šviesos,

Ir jos ryškėja dienomis ir naktimis.

Kažkas pažadino,

pabudino tą jausmą manyje,

Kurio kol kas aš atpažinti negaliu, deja.

Stebėsiu jį, nuo ko jisai didėja.

Gal oras, ar vanduo čia prisidėjo,

O gal svajonės išsipildė nejučia,

Kurios širdelėje manoj suspurda paslapčia.

Kas dieną aš stiebiuosi

lyg jaunas daigas,

Išsišakoti į visas puses aš ketinu.

Kol kas susiduriu,

oi patirtis karti,

Nepasiduosiu,

nes jau atsakymas visai arti.

Čia aš radau ir viltį ir paguodą,

Ir trauktis aš pusiaukelėje

nematau prasmės.

Kuomet žmogus suranda

savo tikrą pašaukimą,

Nėra jėgos, kuri užgožtų prabudimą.

Tik tu ir tavo nuausta tikrovė,

Lyg pamažu išdygusi tvirtovė.

Kurioj skaičiuosiu neužilgo viščiukus,

Nudirbtus darbus, ir gerus rezultatus.

ŽIEMUŽĖLĖ

Šiandien žiema visu grožiu mums moja,

Kviečia į lauką, grynu oru pakvėpuot.

Pažvelk į dangų, pakilk širdim oriai,

Ir padėkok už galimybes Dievui nuoširdžiai.

Šiandien šalna balta spalva nuklojo

Laukus, miškus, dirvonus rudus.

Ir kiek nedaug tai žiemužėlei reikia –

Vandens lašus paverst kietu ledu.

Šiandien šalnos užtrauktos lauko balos,

Nebegali atsigert vandens antinai.

Kokie dar žiemos laukia paslaptingi burtai?

Tik spėk jų grožiu pasimėgaut laisvai.

Šiandien languos – žiemos peizažas,

Mažyčiai sniego kristalai krenta tyliai,

Tai tik pradžia gamtos stebuklų,

Kuriuos ji dovanoja žiemą dosniai ir ramiai.