iš knygos „Vilko pėdos: gyvenimo proza ir poezija“

Darbštaus, kuklaus, talentingo, iš Utenos apylinkių kilusio rašytojo Romaldo Zabulionio kūryba išsiskiria teksto savitumu, gilia pirmapradės gamtos, augmenijos ir žemės pajauta. Jo apsakymams ir novelėms būdingas gilinimasis į personažų charakterius, sudėtingų situacijų narpliojimas, tiesos paieškos. Dažnas jo herojus, nepaisant klystkelių ir nuopuolių, sugeba pakilti ir toliau siekti savo svajonės. „Indrajos“ skaitytojus kviečiame į pažintį su trečiosios šio rašytojo knygos „Vilko pėdos: gyvenimo proza ir poezija“ kūriniais „Katamaranas“ ir „Seneliukas“.

Katamaranas

Pavasaris. Dirvonai, pievos, krūmai jau nusidažė šviežia žaluma. Tik dar ne visur pakeitusios spalvą vėjo plaikstomos šiurena parudusios pernykštės paežerės viksvos. Senoji tėvo valtis kėpso dugnu į viršų, rodydama ne vieną skylę ir gerokai patrešusias lentas – taigi šiemet lopoma bei tepama karšta derva nebus. Aukštoko ūgio paauglys Marius, kuriam greitai bus penkiolika ir svajojantis, kad

bus jūreivis, pasikasęs suveltų plaukų čiupriną pėdina prieš kalną namų link. Galvoje liūdna mintis, kad šiemet neturint eldijos meškerioti teks nuo kranto. Tėvas laisvesnį nuo darbo laiką vis statybai skiria, paspausdamas vaikus ridenti akmenis į pamatų duobes bei žvyrą su cementu maišyti. Laiko

naujos valties padarymui tikrai neras. Ką daryti? Kol kas nieko gero nesugalvodamas jis nuo etažerės pasiima žurnalą ,,Mokslas ir gyvenimas” ir gal trečiame puslapyje pamato laivo katamarano paveiksliuką. Paskaito, ką apie tai rašo ir žurnalą grąžina į lentyną. Kai jau baigė nuvyti mintis apie visokias valtis bei laivus, įskaitant ir povandeninius, makaulėje po truputį pradėjo ryškėti naujo projekto vaizdiniai. Griebęs pašalyje stovėjusį dviratį už ragų, numynė kelių kilometrų kelią iki senelių sodybos. Atlėkęs ant atšlaimo numeta metalinį žirgelį ir skubina į klėtį. Praveria retai rakinamas duris ir mato, kad tas juodas daiktas su baltu dideliu kryžiumi ant antvožo tebėra. Prieš porą metų senelis pasimirė ir dabar tik pro debesies kraštą stebi, ką jo anūkas prie klėties išdarinėja. Velionis buvo palaidotas naujame gražiame karste kaip pridera, o tas, jo pirktas iš

vietinio stalioriaus, savo juoda spalva atrodė labai jau kraupiai. Senasis šio kiemo gaspadorius buvo stropus ir atsakingas. Sulaukęs garbaus amžiaus nusprendė paskutinei kelionei viskuo pasirūpinti pats, kad kiti dėl jo mirties mažiau klapato turėtų. Tačiau jo kūną artimieji palaidojo, kaip patarė to meto papročiai. Vietinio staliaus sumeistrautą grabą visi primiršo. Po metų bobutė prašė Mariaus tą

liūdną tamsų daiktą, stovintį atremtą klėties kampe, sudeginti, bet anūkas nelabai skubinosi. Tik šiandien bobutei sumurmėjęs, kad reikia vykdyti jos valią, dviračiu karučiu parugėmis, retai naudojamu keliuku, nusibogino tą grabą į paupio alksnyną. Beje, tuo pačiu vežimėliu jiedu su seneliu susiveždavo panuovuolių šieną į daržinės šalinę. Antru reisu atsitempė porą karčių ir krūvelę lentgalių.Viską stropiai užmaskavo. Palankstė žilvyčių šakas bei apmetė pavasarinio vandens potvynio suneštomis sąnašomis, kurios jau pradžiūvusios kabojo ant palinkusių virš upės medžių drūtgalių. Sumaumojęs bobutės duotą riekę duonos su kumpio bryzu Marius smagiai numynė dviratį miestelio link, kur prie pamatų griovio labai jau nekantriai dairėsi tėvas. Po poros dienų jis grįžo į paupio lankas ir ėmėsi darbo. Užsikūręs sausų šakų lauželį, sename kibire išlydė

atsineštą avino galvos didumo juodos smalos gabalą. Apvožęs karstą ir antvožą pakamšė prakedentos senos kanapinės virvės pluoštu lentų suleidimo vietas ir jas užliejo verdančios smalos kisieliumi. Laukdamas, kol sukietės smala, susimatavo anksčiau atsigabentus lentgalius ir juos pradėjo pjaustyti vienodo ilgio atraižom. Vieno pagalio gale styrojo surūdijusi vinis. Marius, ieškodamas replių, užsuko už nugaros ranką ir kyštelėjo plaštaką į neseniai virusios smalos kibirą. Nutvilkė baisus skausmas. Gerai, kad šaltas upės vanduo tik už poros žingsnių. Bet tik ištrauki ranką iš vandens ir vėl pragaro kaitra tvinksintys skausmai. Žaibiškas plaštakos perkėlimas iš karštos dervos į vėsų vandenį išgelbėjo Mariaus pirštus nuo gilaus nudegimo, bet vis tiek ant paraudusios ir aplipusios derva odos išsipūtė keliolika mažų ir didesnių pūslių. Nudeginta plaštaka gijo lėtai, labai trukdė lipni ir sunkiai nuvaloma derva. Tik po poros savaičių būsimas jūreivis, ant gyjančios rankos užsimovęs tėvo odinę pirštinę, grįžo prie savo laivo meistravimo. Paguldė karstą ir jo antvožą lygiagrečiai, paliko tarp jų vieno sieksnio atstumą ir lentomis vinių pagalba juos sujungė. Virš dviejų korpusų atsirado iš lentų sukalta maža aikštelė ir ji buvo pavadinta, kaip pridera laivui, – deniu. Karsto ir antvožo korpusai atsidūrė po denio grindimis ir per trejetą dienų Mariaus kūrinys tapo ne toks ir kraupus. Aikštelės priekyje įtvirtino nukirsto alksnio kamieną su viršuje prikaltu skersiniu burei pririšti. Kol kas tas alksninis darinys labiau panašėjo į seną kapinių kryžių negu į burlaivio stiebą. Artėjo valanda šią plaukiojimo priemonę išbandyti. Marius, paskyręs save šio laivo kapitonu, nutarė tai padaryti rytojaus dieną, nes radijas pranašavo audringą orą, o burei juk reikia vėjo. Ankstoka. Dvelkia lengvas ryto vėjas. Čeža dviračio padangos. Liauna mergaitė, nešina kauptuku, artėja prie runkelių lauko. Nuo staigaus stabdymo čiūžteli ratas. Mergaitė krūpteli ir traukiasi į šalikelę. Naujai iškeptam kapitonui drąsos šiandien su kaupu. – Indre, sėsk ant dviračio rėmo ir važiuojam naujo laivo parplukdyti į ežerą. Jeigu bus palankus vėjas tai ir burę išskleisim, – smakru parodė į susuktą ryšulį ant dviračio bagažinės. – Nepabėgs tie runkeliai, juk dar visai neseniai išdygo. Ne vieną dieną prie jų teks nugarą lankstyti. Po kelių valandų vėl čia tave atvešiu. Kalbindamas gundė klasiokę Marius. Indrė nieko neatsakė, bet matėsi, kad runkelių laukui šiandien ilgesiu netrykšta. Sportbačiu kiek paraičiojusi pakelės akmenėlį, slepia kauptuką į žilvyčių guotą ir sėda ant vyriško dviračio rėmo. Šelmis vėjas šiaušia palaidus merginos plaukus, kurie kutena Mariaus nosį ir akis. Berniokas mina dviratį nesustodamas. Nebodamas raudoniu degančių skruostų rodo draugei, koks jis yra stiprus ir ištvermingas. Pagaliau paupio lanka. Švelniai kvepia žaliamarškinio pavasario gėlės. Upės slėnyje vėjas mažai jaučiamas, kad jis nerimsta matosi tik iš siūbuojančių ievų viršūnių ir iš ten byrančio balto žiedlapių sniego. Marių nusmelkia šaltukas, kai pamato ant jo sumeistrautos laivės tupintį stamboką juodą, be jokios šviesesnės dėmelės, šunį. Šuns akys nieko gero nežadėjo… Kol Marius pastato dviratį ir dairosi lazdos nuvyti neprašytą sargą, tas be jokio garso, nesujudindamas nė vieno lapelio, dingsta krūmų dilgėlyne. Su palengvėjimu atsidusęs jaunas jūreivis pradeda ruošti laivą nuleidimui į vandenį ir keistą šunį pamiršta. Atrodo, kad to juodo padaro Indrė nepastebėjo. Jiedu nesunkiai nustumia Mariaus kūrinį į upės posūkio sietuvėlę. Laivas stabilus ir, vaikštant po miniatiūrinį denį, mažai svyra į šonus. Nors Marius abejojo, ką jis sumeistravo: laivą ar paprasčiausią plaustą, bet ant kairio šono pritvirtino lentelę su užrašu „Katamaranas BANGA“. Dviratį pačiame priekyje atremia į stiebą; netilpo – vienas ratas pakibo virš vandens todėl tenka dar ir pririšti. Upės vaga vingiuoja tarp tirštai priaugusių alksnių ir ievų krūmų. Kai kur augesnių pasvirusių medžių viršūnės šakomis sveikinasi su kito kranto broliais ir sesėmis. Apie bures ir vėją šioje vietoje nėra kalbos. Iki atviresnių, platesnių vandenų slenka nešami srovės. Plaukimą dažnai paspartina Mariaus rankose gražiai nužievinta ilga eglinė kartelė, kuria atsispyrus į dugno žvirgždą galima laivą stumtelėti į priekį arba, pamačius šiekšto ar akmens kuprą, pristabdyti.

Pagaliau medžių guotai nuo krantų atitolo. Marius nuo stiebo skersinio atrišo burę, pagamintą iš mamos senos kraitinės lovatiesės. Pamatęs neregėtą laivą vėjas linksmai suūkė ir, pažaidęs su jaunuolių plaukais,

įtempė burės virves. Katamaranas tįstelėjo pirmyn ir pradėjo tolygiai slysti vandens keliu. Rami kelionė truko neilgai. Laimingas šypsenas gesino vis stiprėjantis vėjas ir grėsmingo juodo debesies griausmų dundesys. Jau nelabai toli ežeras. „Reikėtų nuimti improvizuotą burę, nes įplaukus į platų vandenį nežinia kas bus,“ – pagalvojo kapitonas. Atrišant paskutinį virvagalį vėjas nepagailėjo nei kraitinės marškos, nei virvės, nei sužeistos būsimo jūreivio letenos. Bandant išlaikyti įsisiautėjusių gūsių blaškomą burę aplink ranką apsinarpliojusi virvė atšviežino neseniai užsitraukusias žaizdas. Išsilaisvinęs audeklas pakilo virš paežerės pievų, supleveno kampu padarydamas atia ir dingo jau visai priartėjusios audros pilkumoje. Ežero vanduo šį sykį nenorėjo jungtis su atitekėjusiu upe. Juodos bangos, užsirišusios baltas skareles, griuvo iš ežero platybių į upės žiotis. Vanduo nesustojo kilti ir jau pradėjo lipti iš krantų. Plaustas neramiai blaškėsi sukūriuojančioje stichijoje. Mariaus kartelė retai besiekė dugną. Stabilizuoti laivą darėsi vis sunkiau. Menkai tepadėjo iš traktoriaus vikšro ir virvės padarytas inkaras. Santaka tik už keliolikos sieksnių, ir kapitonas nebuvo garantuotas ar jo laivas nesuirs atviruose įsisiautėjusio vandens plotuose. Indrė, įsikibusi šiurkščių nendrių stiebų, padėjo plaustui laikytis šalia kranto. Vos tik Marius spėjo virve apjuosti storesnę gluosnio šaką ir kažkiek stipriau prisišvartuoti, užgrojo baisi griausmų kanonada. Žaibų botagai čaižė ežero vandenį. Retkarčiais jų žalsvoje šviesoje tarsi išnirdavo santakos dugnas, su vaiduokliškais, juodais skenduolių medžių šiekštais, su maurų kaltūnu apaugusiais akmenimis ir retais gelsvo smėlio lopiniais. Įsisiautėjęs vėjas lenkė nendrių viršūnes ir leido joms praustis vis didėjančių bangų keterose. Lyg atsisveikindamas su šaknimis pradėjo svirti ir traškėti gluosnis, prie kurio buvo pririštas plaustas. Kelias minutes medis galynėjosi su vėju, bet pralaimėjo ir gulė skersai upę. Palikti plaustą ir šokti į krantą jau buvo pavojinga. Už siauro, dabar jau apsemto, krūmokšnių guoto gili senvagė apžėlusi maurais… Mariaus įsivaizdavimu, joje veisėsi ilgos skiauterėtos žuvys. Taigi pralaukti vėtros siautėjimą liko laive. Klūpodama Indrė vis nepaleido nendrių kuokšto, o kapitonas stovėjo įsmeigęs kartelę į liūno augmenijos šaknyną. Abu iš visų jėgų bandė išlaikyti plaustą arčiau kranto ir nepapulti į žaibų čaižomą ežerą. Santakos vanduo putojo ir suko nulaužtas šakas gaudančius verpetus.

Buvo aišku, kad tos ribos dabar perplaukti negalima. Pažeidus ją – kraupi nežinomybė. Apimta nevilties Indrė šnabždėjo: – Nendrės, mano sesės, padėkit išsilaikyti… Mes labai bijom, kad juoda ežero gelmė netaptų mūsų kapu. Mariaus širdis stingo dėl Indrės. Jautėsi labai kaltu, kad pakvietė mergaitę tokiai šiurpiai kelionei. Pabalusios lūpos bandė vapėti sunkiai prisimenamą poterį… Turbūt kažkas išgirdo jų prašymus. Prieš srovę upe iš gilumos pakilusi lėta banga kilstelėjo išverstą gluosnį, atkabino jo viršūnę nuo kito kranto ir medis, pasisukdamas pasroviui, patikimai laivą – plaustą – katamaraną priglaudė prie nendrėmis apžėlusio kranto. Gluosnis toliau nejudėjo, nes po vandeniu jo šakas pačiupo šiekštai, o dalis šaknų dar buvo neatitrūkę ir patikimai prilaikė. Po keliolikos minučių vėtra pradėjo rimti, griaustinio būgno muzika nutolo, žaibai jau neapšviesdavo povandeninio pasaulio dugno. Atsistojusi Indrė pasikūkčiodama verkė, kapitonas, negrabiai ją apkabinęs, bandė guosti. Permirkusi ir prilipusi prie kūno suknelė, jokio kito rūbo… Šalta… Bet stovint dviese susiglaudus drebulys kažkur pradingsta… Audros debesys nuslinko į rytus ir liūtimi nusipraususi saulė vėl paskleidė šilumą. Kol išsilaisvino iš šakų ir nendrių raizgalynės bei nuplaukė į nedidelį atabradą šalia alksnyno, pradžiūvo abiejų lengvi vasariniai apdarai. Paežerių, panuovuolių takais tai pavažiuodami, tai pėsčiomis jie atsirado prie ryte palikto kauptuko. Ilgai stovėjo ir tylėjo… Naktį sapne aplankęs senelis davė suprasti, kad Marius tikrai gerai padarė nepažeisdamas ribos pažymėtos putom audringam vandeny. O meistrauti laivo iš grabo tikrai negalima, nes jis skirtas kelionei iš kur niekada negrįžtama… Ir nemažai juodos spalvos ženklų jam buvo siųsta, ateityje juos skaityti Marius turi atidžiau.

Kitą vakarą virš miško kylant dideliam, kaip šėmas jautis, debesiui Indrė išskubėjo paežerėn. Atėjusi prie katamarano persižegnojo ir, už- metusi ant jo sausų alksnių šakų bei sudžiūvusių žolių, atsineštais degtukais užkūrė laužą. Jos sąžinė tylėjo, kad kapitonui gali būti skaudu. Marius ruošėsi kelionei į didelį miestą, kur jo jau laukė sutartas darbas per vasarą. Reikėjo pinigų naujiems drabužiams, nes turimus išaugo. Jei pasiseks gerai užsidirbti, tai ir naujam dviračiui. Sėsdamas į tėvo brolio automobilį virš ežero pamatė dangumi sparčiai plaukiantį debesėlį, labai panašų į jo katamaraną. Suspaudė širdį, lyg atsisveikinant su kažkuo labai brangiu, ir labai surimtėjęs Marius visą kelionę tylėjo. Tik daug vėliau jis suprato, kad tada padange negrįžtamai išplaukė jo vaikystės laivas. Ir kas gi jiems tada audros metu padėjo? (Tiktai po keleto dienų Mariaus galvoje, beje, pilnoje fantazijų, nusišypsojo šių vandenų dvasia – Indraja.)

Po dešimties metų Marius nusistebėjo, kad upė labai susiaurėjusi. Ežerą spaudė stipriai padrūtėję medžiai, nendrynų pakraščiais jau augo juodalksniai, o atabradą bandė okupuoti meldai. Pagalvojo, kad reikės atsinešti dalgį – būtų gerai neleisti užželti maudyklei. Tvarkingai pasidėjęs jūreiviškus marškinėlius ant palinkusio gluosnio kamieno, jis nepastebėjo užu žolių kupsto padėtų basučių bei sulankstytos suknelės. Vos girdimai supliuškeno vanduo. Iš ežero, nors ir turėdama moteriškų apvalumų, brido liekna, panaši į nendrę, mergina. Paleidusi į laisvę surištus plaukus (kurių galėjo pavydėti pati Indraja) ji sustingo, pastebėjusi vyriškį. Abiejų akys plačiai atsivėrė ir trumpas žvilgsnių kontaktas jų sielose spėjo pasėti tai, kas augs ir niekad nepasimirš…

Seneliukas

Pavasarėjo. Neseniai grįžau iš tarnybos kariuomenėje, o jau su pasimėgavimu sukioju sunkvežimio vairą. Dirbu. Iš ekskavatoriaus kaušo šlumštelėjo paskutinė porcija žvyro. Motoras įtemptai urzgė besukdamas ratus, nugalint įkalnę, iš- važiuojant iš paupio karjero. Pagaliau sunkiai pakrautas savivartis, tempdamas prikabintą priekabą, iš- lingavo į asfaltuotą kelią. Per keletą minučių spausdamas gazo pedalą ir aukštindamas pavaras, priverčiau mano vairuojamą ZILĄ (sunkvežimio markė) įsibėgėti. Pradėjo šniokšti priešpriešinis vėjas, pro šalį ūžtelėdavo paliekami medžiai, trumpai ūktelėdavo telefono linijų stulpai. Netoli dar nuriedėjau, o jau pro šalį praplaukė balta Svėdasų bažnyčia, parduotuvė, turgelis, medinukų namų eilutės. Vėl abipus plento laukų erdvės, maži miškeliai, krūmynų salos. Atitolus nuo miestelio apie dešimtį kilometrų, kitoje kelio pusėje, pastebėjau senyvą žmogelį, bandantį stabdyti automobilius, važiuojančius į Svėdasų pusę. Labai jau nedrąsiai jisai tas mašinas stabdė. Stovėjo prie pat griovio krašto, neaukštai kėlė kumštine pirštine apmautą ranką, drebino neskustą smakrą, bandydamas išspausti šypseną. Tą vaizdą aiškiai mačiau todėl, kad buvau prisivijęs labai lėtai ropojantį traktorių ir praleidinėjau važiuojančius iš priekio. Pagalvojau, kad reikėtų tą senuką pavežti, betgi aš ne į tą pusę… Linguodamas ant pasostės spyruoklių „prajojau“ Kamajų miestelį ir dar po pusvalandžio jau išverčiau krovinį Rokiškio betono gaminių įmonėje. Rokiškio geležinkelio stotis. Čia stabtelėjau norėdamas stoties bufete ką nors užkrimsti. Viešpatie!.. Kokios skanios išpampusios sardelės. Valgai jas su bulvių koše pasidažydamas į aštrias garstyčias ir pasisotinti negali. Nors ką gi reiškia jaunam dvi dešrelės, du ar trys šaukštai garnyro, šaukštelis aitraus pagardo. Bet kas gi čia, nors nuo to laiko metų ne viena dešimtis laiko upe nuplaukė, o mano senus žandikaulius spazmai tampo ir ryklėje seilių prisirinko… Vėl burzginu motorą. Tik kirtus bėgius mano ZILĄ stabdo žvitri mergaičiukė. Sustoju. Įsėda ir, žvilgtelėjusi į mano patamsintais stiklais akinius, prunkšteli, kad net seilių lašeliai ant jos rankinės tykšta. Nieko sau, galvoju. Tačiau šnekint nesiryžtu, per daug jaunai atrodo. Kamajuose ji vėl prunkšteli ir šalia autobusų stotelės palieka savivarčio kabiną. Susimąstau, kokio velnio jaunos ir brandesnės mergos šaiposi iš mano akinių. Gal, kad nešioju ir apsiniaukusiomis, lietingomis dienomis bei vakarais. Negaliu gi kiekvienai aiš- kinti, kad aš su jais geriau matau ir man jie reikalingi, o ne dėl kažkokio mandrumo. Tada dar nežinojau, kad po ketverių metų viena žavi tamsiaplaukė mintyse, o gal pusbalsiu, dėl tų pačių akinių mane pavadins krokodilu bei taps mana žmona… Po ratais vėl vyniojasi asfalto juosta. Pro galinio vaizdo veidrodėlį matau, kaip mano draugas Pranas, su savo ZISU artėdamas prie manęs, laukia, kol aš pagausiu žioplį, o jau tada beliks stebeilytis į jo priekabos uodegą. „Nieko tau, broleli, neišdegs“, – pagalvoju, užimdamas kelio vidurį ir iki dugno nuspausdamas akceleratoriaus pedalą. Tolumoje pamatau keistai palinkusią figūrą – kažkuo panašią į klaustuką. Taigi čia tas pats seneliukas, kurį mačiau reiso pradžioje, tik jau buvo porą kilometrų priartėjęs Svėdasų link. Suabejojau – stoti ar ne. Šį kartą jisai rankos nebekėlė, tik pasitraukė arčiau griovio krašto. Prašniokščiau pro šalį, nors krūtinėje kažkas gnybtelėjo, kad galbūt dabar aš elgiuosi negerai… Taip mes su Pranu, lipdami vienas kitam ant kulnų, vėl atšvilpėm į karjerą. Vėl paupio žvyro graužas kėbule ir priekaboj, vėl artėjantis prie miestelio seneliukas, vėl betono cechas… Grįždamas važiuoju lėčiau, nes šiandien jau paskutinis reisas ir virpu noru paimti pavėžėti mintyse įstrigusį, ilgą kelią minantį pėsčiomis, žmogelį. Deja, seneliukas jau buvo pasiekęs miestelį, tik man pravažiuojant, iš po akis užgriuvusių žilų antakių, padovanojo kažkokį liūdną priekaištingą žvilgsnį. Tada nežinojau, kad šis seneliukas, jo žvilgsnis ir mano tos dienos elgesys giliai įsirėš į atmintį ir paliks neretai atsirandantį perštėjimą sąžinėje visam mano laikui… Nuo tų dienų, praėjus apie trims dešimtims metų, jau seniai nebedirbau sunkvežimio vairuotojo darbo, tik neretai vairuodavau asmeniniais ar darbo reikalais lengvą automobilį. Kai kada sustodavau, paveždavau pakeleivį, bet dažnokai prašvilpdavau ir pro šalį. Tada beveik visada atmintyje išnirdavo seneliuko figūra – kažkuo panaši į klaustuką… Neretą sykį primindama darbus ir poelgius, kuriuos galėjau padaryti, bet nepadariau… O šiandien mane sustabdė senutė, gal greičiau senė – labai jau nesimpatiškai atrodanti, apsimūturiavusi daugybe nenusakomos išvaizdos rūbų, skleidžiančių neaiškų ir toli gražu ne migdolų kvapą, gal greičiau katinų… Tylomis važiuojam tolyn nuo Kauno. Neprivažiavus Prienų, keleivė įsakomu tonu pareiškia: – Prašau pasukti į kelią kairėje. – Man ne pakeliui. Be to, labai skubu, – paprieštarauju, norėdamas greičiau išlaipinti labai jau nesimpatišką moteriškę. – Tai kam įsisodinai, jei nenorėjai pavėžėti? Kitas būtų sustojęs ir be problemų iki namų pristatęs, – pareiškia netikėtą pretenziją senė, kažkaip panašėjanti į raganą… Norėtųsi nusispjauti, bet nėra kaip ir kur, tai tik apmaudžiai prikandu lūpą, rodydamas posūkį į kairę. Nedaug pariedėjus nauja komandą: – Suk į dešinę. Žiūriu, ant kelrodės parašyta „Purvininkai 1 km“. Nieko nesakau, atsidūstu ir suku. Kaimo gatvelėje purvyno ligi ašių, taigi pavadinimas pilnai atitinka tikrovę. Vėl garsi komanda: – Sustok. Pagaliau gerai įvaldžiusi manipuliacijos meną keleivė apleidžia automobilio saloną. Bet vietoj ačiū, taip žiebia dureles, kad man išgąstis nusiraito iki pakinklių ir tenka pažiūrėti ar sveiki langų stiklai… Na ir iš kurgi tokia sveikata gerokai padžiūvusiame kūne? Bet kas gi atsitiko? Manoji auto nebevažiuoja, tik ratai muilina šlapią molį. Išsiterlioju batus ir kelnes, tačiau visos pastangos bergždžios. Nei iš vietos… Pradėjęs dairytis pagalbos, pastebiu porą vyrų, senokai skustuvą mačiusiais veidais. Jie rūko, pasirėmę ant tvoros, ir jokios pagalbos nesiūlo. Tenka prašyti. Tie neskuba, tik reikšmingai pasikaso pagurklius. Ištiesiu penkinę. Atsiranda virvė, pakinkytas į vežimą arklys ir po kelių minučių galiu tęsti kelionę, tik mano ir automobiliuko vaizdas lyg mes grįžtume iš autokroso varžybų… Taigi ir šį atsitikimą nors ir rečiau atsimenu, bet šypsausi. O seneliukas mintyse mane rečiau belanko po to, kai aš, nors nežinodamas, ar Jis dar gyvas, sukalbėjau poterį ir, tik miglotai suprasdamas už ką, nuoširdžiai padėkojau. Beje, šiąnakt man užmiegant Seneliukas, savo figūra labai panašus į klaustuką, pirmą kartą nusišypsojo…