Policija, Valstybinė mokesčių inspekcija, žiniasklaida – atrodo, visi nuolat perspėja gyventojus saugotis finansinių sukčių. Ir taip, kaip saugosi namuose rakindami duris, žmonės turėtų saugotis ir internetinėje bei socialinių medijų erdvėse. Vis dar gajūs ir telefoniniai sukčiai, kurie paveikdami psichologiškai manipuliuodami sugeba išvilioti didžiules pinigų sumas (dažnai tai būna viso gyvenimo santaupos). Šį kartą apie kovą su tokiais sukčiais ir pasikalbėjome su Utenos kredito unijos administracijos vadovu Andriumi Mackoniu.

Gerbiamas Andriau, trumpai papasakokite uteniškiams – kas yra kredito unija ir kaip ji kūrėsi.

Kredito unija – tai kooperatiniais pagrindais veikianti finansų įstaiga, kurioje klientai yra kartu ir savininkai: kiekvienas narys turi lygią balso teisę nepriklausomai nuo to, kiek pajų įsigijęs. Kitaip nei komerciniai bankai, kredito unija dirba ne akcininkų, o savo narių bendruomenės naudai – čia sukaupti pinigai lieka regione ir dirba vietos žmonių labui.

Utenos kredito unija įkurta 2002 metais, o finansines paslaugas uteniškiams teikia nuo 2003-iųjų pradžios. Per daugiau nei du dešimtmečius išaugome iki daugiau nei 2 500 klientų bendruomenės. Tai didžiąja dalimi uteniškiai ir aplinkinių rajonų gyventojai. Teikiame visas pagrindines finansines paslaugas: priimame indėlius (ir paprastai mokame daugiau nei komerciniai bankai), suteikiame paskolas net tada, kai bankai atsisako arba kelia pernelyg aukštus reikalavimus, aptarnaujame atsiskaitomąsias sąskaitas, mokėjimo korteles, siūlome internetinę bankininkystę ir mobiliąją programėlę.

Mūsų stiprybė – žmogiškumas ir artumas. Esame įkurti uteniškių iniciatyva ir skirti uteniškiams – tai ne tik šūkis, bet ir struktūrinė realybė. Bet kuris komercinis bankas ar iš kitur valdoma kredito unija, nusprendę, kad turėti skyrių Utenoje nebeapsimoka, gali jį uždaryti per kelis mėnesius, ir tokių precedentų Utenoje jau yra buvę. Mes to padaryti negalime, nes mums nėra kur trauktis: esame įkurti šios bendruomenės ir čia liksime. Utenos kredito unija – uteniškiams.

Įvairaus plauko sukčiai įvairiais būdais stengiasi vilioti iš žmonių pinigus. Su kokiomis schemomis esate susidūrę savo darbe?

Sukčiai nuolat tobulina savo metodus, todėl jų veiksmams atsispirti darosi vis sunkiau. Vienas skaudžiausių atvejų – mūsų klientės, kuriai paskambinę sukčiai apsimetė teisėsaugos pareigūnais. Jie įtikino moterį, kad per jos sąskaitą esą plaunami pinigai ir dėl to lėšos turi būti „patikrintos ekspertizėje“. Klientė išgrynino 9 000 eurų ir atidavė juos nusikaltėliams. Be to, perdavė ir mokėjimo kortelę bei prisijungimo prie internetinės bankininkystės duomenis ir taip prarado dar 5 000 eurų, kuriuos sukčiai išsigrynino naudodamiesi bankomatais. Šio atvejo sustabdyti nepavyko dėl vienos priežasties: moteris buvo iš anksto primokyta nesakyti tiesos nei mūsų darbuotojams, nei artimiesiems. Tai – būdingas sukčiams metodas, vadinamas socialine inžinerija: auka izoliuojama nuo bet kokios pagalbos, kad niekas negalėtų laiku suabejoti ar sutrukdyti.

Kitas atvejis – vyresnio amžiaus moteris reguliariai ateidavo ir bandydavo pervesti pinigus tai „draugei Italijoje“, tai „giminaičiui Ispanijoje“. Tačiau paklausta, kas tie žmonės, negalėdavo nieko konkretaus papasakoti. Tokius pavedimus atsisakome vykdyti – net jei klientė pyksta ar nesupranta mūsų motyvų. Nujaučiame, kad kažkas manipuliuoja jos pasitikėjimu, o mūsų pareiga – apsaugoti klientą net nuo jo paties sprendimų, kai matome aiškius pavojaus ženklus.

Trečias atvejis – kriptovaliutų investicijų sukčiavimas. Atlikdami retrospektyvią kliento operacijų analizę, pastebėjome nebūdingą mokėjimą ir paprašėme kliento paaiškinti ją. Atsakymo laukėme kelis mėnesius – klientas suprato praradęs pinigus, tačiau vengė tai pripažinti ir mums atsakinėjo išsisukinėdamas. Tai labai dažnas reiškinys: žmonės jaučia gėdą, bijo būti palaikyti naiviais, todėl tyli. Deja, kuo ilgiau delsiama, tuo mažesnė tikimybė pinigus atgauti. 

Ar turite istorijų, kai žmonėms pavyko išsaugoti santaupas, nors jau buvo patikėję sukčiais?

Minėtos vyresnio amžiaus moters, kuri reguliariai bandydavo pervesti pinigus nežinomiems asmenims užsienyje, istorija – tai atvejis, kai mūsų darbuotojų budrumas ir ryžtas atsisakyti vykdyti pavedimą, tikėtina, apsaugojo klientę nuo didelių nuostolių. Nors moteris mūsų sprendimus ne visada supranta, mes žinome, kad tai darome jos labui. Paprastai pakanka vieno paprasto klausimo – „O kaip pažįstate šį žmogų?“ – kad situacija paaiškėtų.

Kitas atvejis buvo klasikinis romantinis sukčiavimas. Moteris paėmė 5 000 eurų greitąjį kreditą, persivedė lėšas pas mus ir atėjo norėdama visus pinigus skubiai pervesti į Didžiąją Britaniją. Pasakojo, kad kažkoks žmogus labai nori su ja susitikti, verkia iš ilgesio, bet negali atvykti, nes neturi pinigų bilietams. Mūsų darbuotojai situaciją atpažino iškart. Moteris ant mūsų labai pyko, kai atsisakėme vykdyti pavedimą, tačiau galiausiai pavyko ją įtikinti padaryti vienintelį protingą sprendimą: grąžinti pinigus greitojo kredito bendrovei, užuot atidavus juos sukčiams. Gėda ir pyktis praėjo, o 5 000 eurų skolos taip greitai nebūtų „praėję“.

Būtent dėl tokių atvejų kredito unijoje dirbantys žmonės yra pranašesni už automatizuotas sistemas: mes pažįstame savo klientus, matome jų finansinius įpročius ir galime pastebėti nukrypimą, kurį algoritmas gali ir praleisti.

Utenos regione kiekvieną mėnesį išviliojama tūkstančiai eurų – ką patartumėte uteniškiams, kaip apsisaugoti?

Svarbiausia taisyklė – jokia teisėta institucija, nei bankas, nei policija, nei teismas, niekada neprašys grynaisiais perduoti pinigų ar atskleisti bankininkystės slaptažodžių. Jei sulaukiate tokio skambučio ar žinutės – nekalbėkite toliau, padėkite ragelį ir paskambinkite tiesiogiai tai institucijai oficialiu numeriu.

Prieš bet kokį didesnį mokėjimą ar sprendimą, ypač jei jus skubina ir liepia niekam nesakyti, pasikalbėkite su artimaisiais arba tiesiog užsukite į kredito uniją – tai nieko nekainuoja, o tokio pokalbio kaina gali būti labai didelė. Sveika abejonė – tai ne naivumas, o atsarga.

Dažnai žmonės jaučia gėdą dėl to, kad buvo išvilioti jų pinigai, ir nedrįsta niekam nieko sakyti. Kaip iš tiesų reikėtų elgtis?

Gėdos jausti absoliučiai nereikia – sukčiai yra profesionalai, kurie kruopščiai pasirengia ir naudoja psichologinio spaudimo metodus, kuriais gali apgauti bet ką, nepaisant išsilavinimo ar amžiaus. Tylėjimas gina tik sukčius – ne auką.

Kuo greičiau apie sukčiavimą pranešama policijai ir finansų įstaigai, tuo didesnė tikimybė pinigus atgauti arba bent jau sustabdyti nusikaltėlių veiklą. Ypač svarbu kuo greičiau informuoti savo finansų įstaigą – kartais dar įmanoma sustabdyti pervedimą ar blokuoti sąskaitą, ir tai gali reikšti skirtumą tarp visko ir nieko.

Ar visuomet tik patys žmonės kalti, o gal jiems pinigus gali padėti apsaugoti finansinės institucijos?

Atsakomybė tikrai nėra vien kliento. Finansų įstaigos – taip pat ir mes, kredito unija – turi pareigą stebėti neįprastas operacijas ir reaguoti, net jei klientas to neprašo. Naudojame stebėsenos įrankius, apmokome darbuotojus atpažinti sukčiavimo požymius ir turime teisę sustabdyti pavedimą, jei kyla pagrįstų įtarimų.

Dažnai mūsų didžiausias pranašumas – ne technologijos, o žmonės. Mes praktiškai pažįstame kiekvieną savo klientą: žinome jo įprastą veiklą, reguliarius mokėjimus, finansines elgsenas. Algoritmai dirba su skaičiais bei šablonais ir dažnai sustabdo įprastas, neįtartinas operacijas, tačiau praleidžia tai, ką akyla darbuotojo akis pastebi iš karto. Būtent tas asmeninis pažinimas leido mums atpažinti ir sustabdyti ne vieną sukčiavimo atvejį, kurio programa nebūtų pastebėjusi.

Vis dėlto finansų įstaiga negali apsaugoti kliento, kuris sąmoningai slepia informaciją, todėl atvirumas su savo finansų įstaiga yra ne silpnumo ženklas, o protingas sprendimas. Mes esame jūsų pusėje.

Autoriaus nuotr.

Daugaus skaitykite čia.