Baigiamajame šių metų Europos paveldo dienai skirtame renginyje Vyžuonose gausus būrys susirinkusiųjų galėjo prisiliesti prie istorijos ir muzikos paslapčių, paragauti šiltos arbatos ir pasidalinti prisiminimais. Istoriškai svarbiame pastate buvo galima sužinoti ne tik šio namo, kuriame gyveno knygnešys Antanas Radzevičius, istoriją, bet ir susipažinti su rūsio paslaptimis.
Kultūros paveldui skirtas renginys sukvietė tiek vyžuoniškius, tiek atvykusius iš svetur – visiems buvo labai svarbu prisiliesti prie istorijos ir gražios bendrystės.
Priminusi Europos paveldo dienos tradicijas Lietuvoje, Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vedėja Jūratė Brasiūnienė užsiminė, kad šių metų renginių tema kviečia sujungti dabartį su praeitimi, į kultūrinį paveldą pažvelgti ne kaip į senas apmusijusias sienas, o kaip į kultūrinį tiltą. „Už tų sienų slepiasi daug paslapčių. Kai mes nupučiame dulkes, prabyla senosios istorijos. Vėl praeitis tampa gyva“, – kalbėjo J. Brasiūnienė.
Pačiame Vyžuonų miestelio centre stovintis didelis mūrinis pastatas išsiskiria ne tik neįprasta architektūra, bet ir turtinga istorija. Renginyje dalyvavusi Utenos kraštotyros muziejaus vadovė Jolita Bučelienė, kuri anksčiau buvo Vyžuonų seniūnijos seniūnė, teigė, kad statinys, kurį pats savo rankomis projektavo ir pastatė knygnešys A. Radzevičius, visais laikais buvo itin reikšmingas Vyžuonų kraštui.
Apie tai, kad pastatas gali tarnauti žmonėms ir ateityje, užsiminė ir šio statinio paveldėtojas Alvydas Malinauskas. Jo teigimu, čia galėtų dažniau rinktis žmonės, galbūt galima būtų rengti parodas, susitikimus ar šiaip šiltus pasisėdėjimo vakarus prie puodelio kvapnios arbatos. „Po trečiadienio vakarą vykusio renginio įsitikinau, kad žmonių susidomėjimas yra“, – įsitikinęs A. Malinauskas. Jis taip pat pridūrė, jog vyžuoniškiai galėtų rimtai pasvarstyti ir apie muziejaus padalinio įrengimą Vyžuonose. Tam, anot jo, puikiai tiktų tuščios buvusios mokyklos patalpos: čia galėtų vietą rasti ir sukauptos istorinės vertybės (autentiški raštai, 1863 metų Vyžuonų žemėlapis ir t. t.).
Maždaug prieš du dešimtmečius šio pastato paveldėtoju tapo A. Malinauskas, kuris yra visuomenininkas, krašto tyrinėtojas, šaulys ir itin gerai pažįstamas vyžuoniškiams. Pasakodamas apie šį statinį įkūrusį ir jame gyvenusį savamokslį inžinierių ir visos apylinkės meistrą bei knygnešį A. Radzevičių, A. Malinauskas atskleidė, kad netoli tos vietos, kur vėliau iškilo šis miestelio pastatas, buvo labai daug gero molio, kuris buvo naudojamas plytų gamybai.
Darbštus ir nagingas meistras daug dirbo šiame krašte, taip pat Vyžuonų dvare pagamino plytas spirito varyklai, vykdavo į Tilžę, iš kur slapta parsiveždavo lietuviškų knygų, o jas laikydavo slėptuvėje – namo rūsyje, pirtyje ar klojime.
Mokėjęs skaityti, puikiai žinojęs senąsias tradicijas ir maldas A. Radzevičius vesdavosi savo brolio vaikus parodyti, kaip pagal akmenis galima nustatyti, kur pietūs, šiaurė ir pan.
Šeimos neturėjusio knygnešio namas po jo mirties atiteko jo sūnėnui, sesers vaikui, Antanui Saladžiui, kuris taip pat buvo išprusęs ir išsilavinęs to laikmečio žmogus, puikiai išmanęs visas etiketo taisykles ir mokėjęs tinkamai elgtis atvykus carui. Tuo laiku buvo populiarios ir arbatos gėrimo ceremonijos.
Saladžių šeimos giminaitis A. Malinauskas taip pat prisiminė, kad šio pastato sienos mena ir skausmingus istorinius faktus – čia karo metu glaudėsi namų netekusios vyžuoniškių šeimos, rūsyje veikė areštinė, kur žmonės buvo tardomi ir kankinami, pokario metais šio mūrinio pastato kieme buvo guldomi išniekinti partizanų kūnai.
Aistėjos Rudokienės nuotr.
