Utenos rajono savivaldybės Leliūnų socialinės globos namuose gyvena 28 gyventojai. Ne kiekvienas iš jų nors per šventes turi kur sugrįžti, ne visus aplanko artimieji ir giminės, tad šios įstaigos darbuotojai jau maždaug prieš mėnesį pasistengė, kad kalėdinė dvasia pasibelstų į kiekvieno širdį iš anksto. Įvairūs papuošimai, žaliaskarė ir neseniai aplankęs ankstyvas Kalėdų Senelis primena, kad didžiausia metų šventė – nebe už kalnų. Ir vėl visi, kaip viena didelė šeima, susės prie stalo bendrai maldai, dalysis kalėdaičiu.
Puošiasi patys
Baigiantis metams Leliūnų socialinės globos namų direktorė Irma Grižienė prisiminė nuveiktus darbus, kuriais gali didžiuotis visi čia dirbantys ir gyvenantys, – keitėsi ne tik aplinka, bet ir įstaigos vidus. Vadovė vardijo, kad įstaiga įsigijo automobilį, skirtą vežioti asmenims su negalia, atnaujino salę, sutvarkė sanitarinius mazgus, pasikeitė ir sodas – įrengtas basų kojų takas, pakeliamosios lysvės, pastatytas šiltnamis. Čia gyvenantys dar gana stiprūs fiziškai žmonės šiltuoju metų laiku noriai ravi daržą ar puoselėja gėlynus. „Turime ir triušį, kuris yra tikras mūsų gyventojų džiaugsmas. Kiekvienais metais kažkuo atsinaujiname. Daug dėmesio skiriame įvairiems terapijos užsiėmimams. Žmonėms labai naudinga tiek judesio terapija, tiek kaniterapija: juk kiekvienas anksčiau kažką augino, tad jie dalijasi savo prisiminimais. Gyvūnėliai slaugomiems ligoniams suteikia labai gerų emocijų“, – pasakojo I. Grižienė.
Ruoštis artėjančioms šventėms, anot pašnekovės, pradedama jau lapkričio mėnesį: atidarius dirbtuvėles prasideda tikras Kalėdų laukimas. „Gaminame žaisliukus ir jais dabiname savo įstaigą. Dalyvavome ir pirmosios šalies ponios Dianos Nausėdienės organizuojamoje tradicinėje kalėdinių žaisliukų kūrimo akcijoje. Pagaminę nykštukų salėje rengiamės puošti eglę, kuri per šventes suburs mūsų bendruomenę“, – pasakojo direktorė.
Kūčių dieną įstaigos gyventojai, susirinkę bendrai maldai, dalijasi prisiminimais, kurie kiekvienam yra labai svarbūs. Virtuvėlėje darbuotojų paruošiamas Kūčių stalas būna įvairus – netrūksta lietuviškų tradicinių patiekalų, meduolių, pyragų.
Kiekvieną mėnesį, anot vadovės, gyventojai išreiškia norą kažką patys pasigaminti: šaltuoju metų laiku kepa pyragus, vasarą lauke pasičirškina mėsytės, o štai visai neseniai susibūrė draugėn skusti, tarkuoti bulvių ir virti cepelinų.
„Metai prabėga labai greitai, tad švenčių laukimas mūsų įstaigoje yra malonus ir šiltas. Tarpušventis mūsų gyventojams irgi yra ypatingas – jiems dalijamos dovanėlės, kurias skiria visa Leliūnų seniūnijos bendruomenė“, – teigė vadovė ir pridūrė, kad gyventojams svarbiausia ne dovanėlės, jiems labai svarbu, kad kažkas iš artimųjų ateitų ir aplankytų. Retas kuris turi galimybę išvažiuoti pas giminaičius.
„Jeigu daliai žmonių nesiseka patiems gaminti žaisliukus dėl sutrikusios smulkiosios motorikos, jie pasėdi kartu, pabendrauja, pasidžiaugia. Žinoma, jiems svarbiausias švenčių momentas – artimųjų laukimas ir jų atvykimas. Artimiausi žmonės, kaimynai, giminaičiai aplanko beveik visus gyventojus, išskyrus vieną. Jo neaplanko niekas“, – apgailestavo I. Grižienė.
Nepamiršta aplankyti
Pašnekovė pasakojo, kad prireikia laiko, kol nauji gyventojai adaptuojasi įstaigoje. „Namų ilgesys išlieka visą laiką. Su jais daug kalbamės individualiai, jie noriai dalijasi prisiminimais. Štai vienas mūsų gyventojas paprašė nuvežti jį aplankyti sūnaus, kiti pageidauja nuvažiuoti į kapines. Daugelis gyventojų nebeturi kur nuvykti, nes nebėra nei namų, nei artimųjų“, – sakė ji.
Direktorė pasidžiaugė, kad gyventojai kalėdinių dovanėlių sulaukia ne tik iš šios įstaigos, Leliūnų seniūnijos bendruomenės, bet ir motoklubo „Ugnies ratas“. Motociklininkai kasmet atveža įstaigos buičiai reikalingų priemonių, higienos reikmenų, šiltų drabužių gyventojams.
Ankstesniais metais su kalėdinėmis dovanomis atvykdavo ir sodybą Utenos rajone turintis diplomatas, buvęs užsienio reikalų ministras Vygaudas Ušackas, tačiau pandemija daug ką pakoregavo – vienus garbius svečius pakeitė kiti. I. Grižienė sakė esanti dėkinga keramikui Vytautui Valiušiui, padovanojusiam per pusšimtį molinių dubenėlių, kurie šiemet papuoš Kūčių stalą. Neabejingi čia gyvenantiems ir leliūniškiai, kurie atveža moliūgų, obuolių ar lietuviško medaus.
Prisiminė vaikystę
Metus Leliūnuose gyvenanti Vanda Babachina pasakojo, kad prisidėti prie pasiruošimo šventėms ji galinti menkai. „Laukiame švenčių, kaip ir visi. Gaminome žaisliukus. Man visa tai labai malonu prisiminti“, – džiaugėsi anksčiau Vyžuonose gyvenusi senjorė. Moteris guodėsi, kad gyventi pas anūkę jai buvę išties sunku. Anūkei išėjus į darbą senolei tekdavo vienai būti namuose. 71 metų sulaukusi močiutė buvo tvirtai nusprendusi, kad jai reikia nuolatinės priežiūros, tad pasirinko Leliūnų socialinės globos namus. Per šventes niekur važiuoti nesirengianti V. Babachina pasidžiaugė, kad šiemet Kalėdas pasitiks ten, kur gyvena ir kiti panašaus likimo žmonės.
Kitame kambaryje lovoje įsitaisiusi Danutė Eleonora Šaltenytė atvyko iš Pakalnių (Leliūnų sen.) ir čia gyvena taip pat maždaug metus. Moteris dalijosi prisiminimais, kaip prieš Kūčias kartu su savo mama kepdavo šližikus ir bandeles, vadinamas babkomis. „Kai prie stalo susėsdavo visa šeima, dalydavomės babką lygiomis dalimis. Puošdavome ir savo namus, jų aplinką. Kai buvau jauna, puošdavau mažą eglutę kambaryje, mamytė padėdavo dovanėlių, o lemputes ant eglutės uždegdavome tik tada, kai susėsdavome prie Kūčių stalo“, – brangiais prisiminimais dalijosi gyventoja.
Autorės nuotr.