Arvydas Martinaitis: „Man didžiausias mokytojas – gyvenimas“

Balninkuose (Molėtų r.) dailininkų plenere dalyvavęs kaunietis tapytojas Arvydas Martinaitis yra kilęs iš garsios Martinaičių dailininkų šeimos. Jo senelis Jonas buvo populiarus tarpukario laikų karikatūristas, vienas iš lietuviškojo komikso pirmtakų. Tėvas Antanas – įvairiapusio talento menininkas, impulsyvus ir išskirtinai produktyvus dramatiškos lemties tapytojas ir poetas. Pristatęs darbus tapytojas savo kūrybą apibūdino kaip ekspresyvią, daugialypę, su daugybe spalvų ir atspalvių.

Gerbiamas Arvydai, kas Jus pastūmėjo pradėti kurti?

Galbūt įtakos tam turėjo genetika: mano senelis ir tėvas buvo žymūs Lietuvos dailininkai. Kol tėtis buvo gyvas, aš galbūt mažiau domėjausi tapyba, o po jo mirties viskas pasikeitė. Pradėjau ieškoti sąlyčio taškų su jo kūryba. Šią trauką pajutau itin stipriai ir išgyvenau jautriai.

Kadangi tam reikėjo žinių, įstojau į tuometį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą ir įgijau restauravimo specialybę. Nors man labai patiko restauravimas, tačiau ramybės nedavė galvoje nuolat kirbėjęs noras studijuoti tapybą. Todėl pasirinkau Dailės akademiją, kur baigiau ir magistrantūros studijas.

Šiandien man tapyba – gyvenimo būdas, neįsivaizduoju kitokio gyvenimo be jos.

Ar reikia daug laiko, kad gimtų kūrinys?

Labai skirtingai. Plenere Balninkuose dalyvaudamas stengiausi tai atlikti greičiau, nes pleneras neleidžia ilgiau prie vieno kūrinio sėdėti. O šiaip neretai vis sugrįžtu prie vieno ar kito paveikslo. Keli mano paveikslai buvo pertapyti net po penkerių metų. Mėgstu didelius paveikslus, faktūras, spalvų derinimus.

Kokį tapybos stilių dažniausiai renkatės? O gal pasirinkimas tęsiasi iki šiol nuo tos akimirkos, kai į rankas paėmėte teptuką?

Ekspresionizmas man labai artimas buvo. Ir dabar su juo nesiskiriu. Štai visai neseniai gimė paveikslas, atspindintis šiandieną: moteris su kauke. Tai žurnalo „Žmonės“ redaktorė, kurios nuotraukos paprašiau. Ji atsiuntė, nors nė nepagalvojo, kad aš ją nutapysiu. Manė, jog tiesiog juokauju. Jai tai buvo labai malonus netikėtumas.

Kalbate apie ekspresionizmą. Galbūt sekate Vyžuonėlių dvare augusios ir ekspresionizmo raitele vadinamos Marianos Veriovkinos pėdomis?

Aš manau, kad ne. Šiai tapytojai jaučiu didžiulę pagarbą, tačiau man kitokie dalykai yra daugiau prie širdies, išplaukiantys iš giliau. Žinoma, kaip ir kiekvienas tapytojas, turime skirtingus savo autoritetus, mokomės iš jų. Tačiau man didžiausias mokytojas yra gyvenimas. Viską pasiekiu per darbą, ieškojimus, eksperimentavimus.

Dirbate Kauno kolegijoje Menų fakultete. Ar bandote jaunajai kartai įskiepyti savo, kaip menininko, gebėjimus, požiūrį į meną ir t. t.?

Labai stengiuosi įskiepyti norą tapyti, tačiau daugiau dirbu su būsimais dizaineriais, keramikais, tekstilininkais, baldų restauratoriais. Visuomet studentams leidžiu išbandyti viską, kas susiję su tapyba, raginu sąžiningai atlikti visas užduotis, kad žinios ir praktika pasiliktų visam gyvenimui.

Vytauto Ridiko nuotr. ir video

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Sponsored Video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas