Žydrūnas Urbonas: „Visada žinojau, kad sutiksiu žmogų, dėl kurio daug padarysiu“

„Utenos diena“ tęsia publikacijų ciklą „Politikas iš arti“, suteikiantį skaitytojams galimybę artimiau susipažinti su Utenos rajono savivaldybės tarybos nariais. Atskleidžiame nematomą politikų pusę – kaip pasikeičia jų gyvenimas nusirengus kostiumą, ką jie veikia po darbo, kokių turi pomėgių, kur leidžia atostogas ir pan. Šįkart kalbėjomės su „Juventus“ klubo prezidentu ir komandos vyr. treneriu Žydrūnu Urbonu (43 m.).

Trumpai pristatykite save skaitytojams…

Gimiau Zarasuose, čia gyvenau beveik septynerius metus, lankiau vaikų darželį. Į Uteną atsikraustėme, kai tėtis gavo šiame mieste darbą. Iš pradžių lankiau mokyklą-vaikų darželį „Eglutė“, paskui – tuometę 6-ąją vidurinę (dabar – Aukštakalnio progimnazija – „Utenos diena“). Mano prosenelė kilusi iš visai šalia Utenos esančio Šabaldauskų kaimo, todėl galiu drąsiai save vadinti šakniniu uteniškiu (šypsojosi).
Vidurinėje mokykloje mokiausi iki septintos klasės, vėliau mane užbūrė krepšinis – išvykau į Panevėžio internatinę sporto mokyklą, kurią lankiau taip pat septynerius metus. Gana neblogai mokiausi, buvau priskirtas prie moksliukų.
Truputį skaudu, kad neturiu tikrų klasės draugų. Apskritai kalbant, tai, kas vyksta mūsų švietimo sistemoje, yra labai ydinga ir neteisinga. Nėra bendruomeniškumo, nes vaikai augdami pakeičia tris–keturias ugdymo įstaigas. Aš į šią situaciją pakliuvau atsitiktinai, o dabar tai daroma tyčia.

Anksti atitrūkote nuo tėvų. Kaip manote, tai pliusas ar minusas?

Į Panevėžį išvykau dar nesulaukęs dvylikos metų. Gyvenau mokyklos bendrabutyje, savaitgaliais kartais parvažiuodavau į namus. Berniukai buvo atskirti nuo mergaičių, kad nekiltų hormonų audrų (šypsojosi), bet jų visgi nepavykdavo išvengti.
Kalbant apie minusus, viskas labai priklauso nuo to, koks vaikas išvažiuoja. Aš sugebėjau atsilaikyti prieš blogio pagundas. Įsivaizduokit – visą paauglystę tu vienas dideliame mieste, kur gaujos, alkoholis, narkotikai… Galų gale mokslai – pats turi save motyvuoti, stumti į priekį. Apie 70 procentų tos sporto mokyklos auklėtinių slystelėjo – apleido mokslus, susidraugavo su alkoholiu, susituokė nesulaukę pilnametystės. Esu dėkingas tėvams, kurių auklėjimas man neleido suklupti.
Ankstyvo savarankiško gyvenimo pliusas tas, kad, jei išvengi negatyvių atakų, tampi stipresnis, ramiai eini per gyvenimą, drąsiai žvelgi į bet kokią situaciją. Išnyko baimė – nebijau nieko imtis.

Minėjote, kad gerai mokėtės, tačiau visuomenėje kartais pasigirsta nuomonių, jog sportininkai nėra gabūs mokslams…
Mano aplinkoje retas krepšininkas nėra baigęs aukštosios mokyklos. Yra atlikta tyrimų, kurie įrodo, kad krepšinis – ne ta sporto šaka, kurios atstovai nepasižymi aukštu intelektu. Jeigu žmogus nėra intelektualus, jis negali žaisti krepšinio. Tai yra faktas. Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad aukštojo išsilavinimo neturintis žmogus yra neišprusęs, neįdomus, bet visgi aukštasis mokslas – tam tikra pridėtinė vertė.
Aš nė neabejoju, kad, jeigu mane anksti būtų užklupusios traumos, būčiau stačia galva nėręs į mokslus. Man ypač gerai sekėsi tikslieji mokslai, labai patiko istorija, biologija (Ž. Urbonas baigė dabartinį Lietuvos sporto universitetą – „Utenos diena“).

Kuo svajojote tapti vaikystėje?
Mane glumina šiuolaikinis požiūris. Visi visur rėkia, kad Lietuvai reikia lyderių, bet mes auginame vidutiniokus, integruojame vaikus, kurie trukdo gabesniems mokytis geriau. Visus suniveliuojame, paskui klausiame, kur mūsų lyderiai, kas gali vesti šalį… Mane tapti krepšininku paskatino būtent lyderis, autoritetas – Arvydas Sabonis. Net mano močiutė, kuri retai žiūrėdavo televizorių, sakydavo: „Tai jau būsi kaip Sabonis…“ Smagu, kad jis, užuot sau ramiai gyvenęs Ispanijoje, atiduoda duoklę savo šaliai dirbdamas Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu. Manau, kad šio žmogaus išskirtinumą lemia jo talentas, paprastumas. Nors A. Sabonis kalba nedaug, bet jo žodžiai svarūs.
Jaunystėje žavėjausi krepšininku Maiklu Džordanu, dabar mano autoritetai – nebe krepšinio žmonės. Pavyzdžiui, šviesios atminties Justinas Marcinkevičius, Leonidas Donskis.
Buvau aukštas, sportiškas, mėgau futbolą, plaukimą. Septynerius metus lankiau plaukimo treniruotes. Labai gerai pamenu ašaras, kurios liejosi vieno iš Aušros gatvėje esančių daugiabučių namų bute, kur iki šiol gyvena mano tėvai. Visi: aš, šešeriais metais už mane vyresnė sesuo Ramunė ir mūsų tėvai – žliumbėme, kai „Žalgiris“ finale pralaimėjo CSKA. Kai dabar matau verkiant pyktelėjusį vaiką, kuriam nepasisekė mokslo, sporto ar kitoje srityje, suprantu, kad su juo viskas bus gerai, jis pasieks tai, ko norės.
Lankyti krepšinio treniruotes pradėjau besimokydamas pirmoje ar antroje klasėje. Sportuoti mane pakvietė dabartinis Utenos daugiafunkcio sporto centro direktorius Alvydas Surgautas. Esu dėkingas jam, kad nepasielgė savanaudiškai ir neragino manęs pasilikti Utenoje. Matydamas, jog čia neužaugsiu taip, kaip galėčiau užaugti specializuotoje mokykloje, jis paskatino mane išvykti. Įstoti į Panevėžio internatinę sporto mokyklą buvo labai sunku – vyko didžiulė atranka: reikėjo atlikti testus, bėgti tris kilometrus… Aš taip norėjau įstoti, kad po bėgimo mane supykino – pusryčius grąžinau gamtai (šypsojosi). Kiek vėliau sužinojau, kad pasirodžiau nekaip, įstoti man padėjo tėtis, su alaus bačka nuvažiavęs pas trenerį ir paprašęs mane priimti. Treneris iki šiol nesigaili, kad mane pasirinko, mes pabendraujame.

Koks buvote vaikas?
Nebuvau labai ramus. Manau, ir nereikia, neįdomu tokiam būti. Kol už ausies nepagavo mama, su draugais pro langą mėtydavome kiaušinius. Atsiprašau tų žmonių, kuriems kliuvo (šypsojosi)… Jei mums nepatikdavo, pavyzdžiui, išgėręs žmogus, užsiimdavome jo auklėjimu, bet dažniausiai kentėdavo Aušros gatve važiuodavusios mašinos ir maršruto Nr. 4 autobusai. Mamos stebėdavosi, kur tie kiaušiniai dingsta (šypsojosi). Mano vaikystė – kiemas, kamuolys, fantastiškas laikas Utenoje, apibėgti visi parkai, kurie dabar išpuoselėti, išbraidytos visos pievos, upeliai… Utena man labai sava, čia gera.

O kaip gimtieji Zarasai?..
Abu mano kaimai Zarasų rajone, tėvai kilę iš šio krašto. Natūralu, kad yra sentimentų… Esu tikras aukštaitis, Utenos apskrities žmogus.
Augau prie ežero. Močiutė pražilo, nes mes visai dienai išeidavom, žvejodavom. Ji neprisišaukdavo mūsų grėbti šieno (šypsojosi).

Koks buvo Jūsų pirmas darbas, už kurį gavote atlygį?
Būdamas vaiku rinkdavau kolorado vabalus. Senelis gana dosniai atsilygindavo – už vieną didelį vabalą mokėdavo po pusę kapeikos. Pirmiausia vabalus suskaičiuodavome, paskui sudegindavome. Man, vaikui, tas deginimo procesas nelabai patikdavo, atsimenu, vėliau rasdavom apdegusių vabalų tame pačiame bulvių lauke. Užsidirbęs pinigų, aišku, bėgdavau pirkti saldainių.
Vaikystėje išmokau dalgiu pjauti žolę, kitas senelis dosniai mokėdavo už iš tvarto išmėžtą mėšlą.

Kas sunkiau – žaisti krepšinį ar vadovauti komandai?
Be abejo, vadovauti. Tai nesulyginami dalykai. Anksčiau, kai pats žaisdavau, to neįvertindavau. Šarūno Jasikevičiaus žodžiais tariant, mums, žaidėjams, gerų trenerių nėra – visi blogi. Niekada nedirbau vien vyr. trenerio darbo – yra ir klubo reikalų: reikia sudaryti biudžetą, surinkti sezonui pinigų… Einu visuomenines Utenos „Juventus“ klubo prezidento pareigas, tad man tenka nešti sunkią naštą. Žinoma, padeda klubo direktorius, visi kiti, bet, normalu, atstovavimas komandai atima nemažai energijos. Nors ant pečių nešu du akmenis, jaučiu atsakomybės svorį, bet nesiskundžiu – pats pasirinkau tokį kelią, kuriuo keliauti ir sunku, ir įdomu. Sakoma, savam krašte pranašu nebūsi, tačiau kol kas man einasi neblogai, kaip suprantu, pateisinu lūkesčius, džiuginu žmones. Tai man svarbiausia. Kai formuojant „Juventus“ biudžetą vienas naujas rėmėjas manęs paklausė, kodėl aš tą darau, supratau, jog nuo mano atsakymo priklausys, gausime pinigų ar ne. Atsakiau jam, kad man patinka suteikti aplinkiniams džiaugsmo. Jeigu jo suteikiu, tampu tūkstantį kartų laimingesnis. To jausmo negali atstoti jokie pinigai. Aš niekada nežaidžiau komandose, kurios siūlė man daugiau pinigų. Ėjau ten, kur manęs norėjo, laukė, mane vertino.

Trumpai pristatykite savo šeimą, papasakokite, kaip susipažinote su žmona…
Žmona – mano bendraamžė. Kai mums buvo 16 metų, susipažinome tuo metu Utenoje populiariuose šokiuose „Kam per 30“. Ar tai meilė iš pirmo žvilgsnio? Visiškai… Už žmoną atsakyti negaliu, bet man ji sako, kad irgi įsimylėjo iškart (šypsojosi). Mes gana seniai kartu. Aš be galo tai vertinu. Džiaugiuosi, kad mano asmeninis gyvenimas susiklostė būtent taip – iki šiol esame neišskiriami. Susituokėme 2000 metais. Tai tokia vertybė, kurią sunku su kažkuo palyginti… Nebent su vaiko gimimu. Aš visada žinojau, kad sutiksiu žmogų, dėl kurio daug ką padarysiu. Santykiai nėra kažkokia mistika, likimas. Jei nori gerų santykių, turi įdėti daug pastangų. Man keista stebėti, kaip greitai poros pasuka skirtingais keliais. Jokiu būdu neteisiu ir nekaltinu išsiskyrusių žmonių, gyvenime visko nutinka, tik noriu pasakyti, kad santykiai – atsakomybė, tam tikras darbas. Mudu su žmona labai stengiamės juos puoselėti. Esu laimingas… Manau, pasukti lengviausiu keliu ir ištarti VISO GERO – per pigu.
Turime du vaikus – šešiolikmetį Rojų ir dvylikametį Igną. Mūsų šeimoje labai daug sporto. Smagu, kad žmona sportinę atmosferą atskiedžia savo polinkiu į kultūrą, meną (Dalia Urbonienė – Utenos tradicinių amatų centro „Svirnas“ vadovė – „Utenos diena“). Rojui daug kas sekasi. Aš jį raginu eiti ne krepšinio, o mokslo keliu. Sportas – sunkus, sudėtingas darbas, vienetams pasiseka tapti profesionaliems, iš to pragyventi. Vyresnėlis piešia, dainuoja, groja… Iš sporto šakų jis pasirinko karatė. Rojus – stiprus, žino, kad negalima apsileisti. Mano manymu, tik stipriame kūne gali būti stipri siela.
Igno galva pramušta krepšiniu. Jis žino, kad bus krepšininkas. Kaip nutiks, aišku, parodys gyvenimas, bet aš jam linkiu įgyvendinti šią svajonę. Jam vos dvylika metų, viskas dar prieš akis.

Koks esate tėtis?
Griežtumą visu pajėgumu įjungiu tada, kai matau, kad bandoma nusižengti vienam iš dešimties Dievo įsakymų. Jeigu pamatau augant bent vieną blogio daigelį, stengiuosi jį tuoj pat nukirsti. Nesureikšminu materialių dalykų, todėl nepykstu dėl sudaužyto indo ar pamesto telefono.
Parėkavimas nieko nereiškia, svarbiausia – pavyzdys. Tėvas negali elgtis taip, kaip nori, kad nesielgtų jo vaikai…

Ką mėgstate veikti su šeima?
Mus žavi paprasti dalykai. Mėgstame vaikščioti miške, girioje, kur auga šimtamečių medžių, žvejoti. Stengiamės kartu pietauti, susiburti prie vieno stalo. Kuriame tradicijas, kad būtų gera. Vasarą nelekiame į turkijas, nesuprantu, ką ten veikti, kai taip karšta… Visada važiuojame į Nidą. Tobulos atostogos… Baltijos jūra – ideali: nei per šilta, nei per sūri. Mūsų kopų kvapas – fantastiškas. Būdami Nidoje drauge bėgame krosą, važinėjamės dviračiais. Tokie paprasti, smagūs dalykai suartina.
Kelis kartus teko su šeima vykti į užsienį. Važiavome šiauriau: Normandija, Anglija, Skandinavija…
Žaidžiau Graikijoje, todėl žinau, ką reiškia gyventi ten, kur vyrauja 40 laipsnių karščio.

Kokią pasaulio vietą norite aplankyti?
Norisi aplankyti pagrindines Lietuvos pelkes, keletą įdomesnių dvarų, kokį įspūdingą kalną ar piliakalnį. Man gėda važiuoti į užsienį gerai nepažinus savo krašto…
Europą esu išmaišęs skersai išilgai. Neįdomu, kad nuvykęs į Prahą, Lisaboną ar Stokholmą randi tą patį – Europos šalių sostinės labai supanašėjusios. Man įdomesnė gamta – Norvegijos fiordai, Atlanto vandenynas, atoslūgiai, potvyniai… Būtų įdomu nuvykti į Japoniją tiek dėl šios šalies gamtos, tiek dėl žmonių. Esu girdėjęs labai daug gerų atsiliepimų, skaitęs apie Japonijos gyventojų mentalitetą, kultūrą, pagarbą vieno kitam. Taip pat norėčiau aplankyti Antarktidą, pamatyti ledynus.

Jei vieną dieną Jūsų gyvenime neliktų krepšinio, kuo užsiimtumėte?
Man patinka bendrauti su žmonėmis, psichologija, dvasiniai dalykai. Močiutė kadaise tempė mane į kunigystę (šypsojosi). Buvęs Antalieptės kunigas Algirdas Dauknys, kuris burdavo jaunimą, buvo pakvietęs mane kartu su katalikišku jaunimu ir keliais Aukštaitijos kunigais žaisti draugiškas rungtynes prieš kunigų seminariją.
Mano močiutė buvo labai religinga, ji – viena iš Degučių bažnyčios, kuri tarybiniais laikais buvo paversta kultūros namais, atstatymo iniciatorių. Vaikystėje visi kiekvieną sekmadienį eidavome į bažnyčią. Žinau, jog tėtis šiek tiek prieštaravo močiutės norui, kad aš, vienintelis jo sūnus, tapčiau kunigu.

Be kokio daikto neįsivaizduojate savo gyvenimo?
Jei tektų važiuoti į negyvenamą salą, pasiimčiau su savimi knygą. Dažniausiai skaitau vakarais. Nesu iš tų, kurie perskaitę pirmą puslapį užmiega. Jeigu knyga įtraukia, galiu ją perskaityti per naktį. Bėgant laikui mano skonis keitėsi. Dabar labiau traukia filosofija, gyvenimo prasmės paieškos. Vaikystėje, suprantama, skaitydavau Marko Tveno knygas, vėliau – romanus. Šiuo metu skaitau rusų rašytojos Antarovos „Du gyvenimus“. Tai knyga apie gyvenimo prasmę, dvasinius dalykus. Noriu augti ir tobulėti dvasiškai.

Kokia muzika Jums patinka?
Pirmiausia, gera. Iš Lietuvos atlikėjų patinka tie, kurie yra geri, pripažinti. Pavyzdžiui, Andrius Mamontovas, Egidijus Dragūnas, Stasys Povilaitis. Iš užsienio – PINK, Lenis Kravicas. Mane žavi poprokas, teigiamai veikia džiazas. Po sudėtingų rungtynių atsipalaiduoju klausydamas meditacinės muzikos. Manau, mes turime labai nedaug laiko, kad švaistytume jį prastai muzikai, knygoms ir kt.

Ką labiausiai mėgstate valgyti?
Kadangi augau sporto internate, kur maitindavo paprastai, maistui nesu išrankus. Tuo metu į maistą žiūrėjau kaip į energiją, žinojau, kad privalau suvalgyti tą nuo žemės atšokantį kotletą (šypsojosi).
Be abejo, mėgstu skanų maistą. Man labai patinka žmonos salotos – lapinės daržovės su įvairiomis sėklomis, tunu, kiaušiniu ar vištiena, trupučiu aliejaus… Nors salotos lengvas maistas, bet jos suteikia energijos. Nesu visiškas sveikuolis – mėgstu pasilepinti fantastiškais ir nepakartojamais mamos cepelinais ar uošvienės balandėliais. Vasarą mano širdyje – šaltibarščiai.

Ar namuose turite augintinių?
Sulaukęs 40 metų pagaliau turiu nuosavus namus. Iki tol gyvendavome nuomotuose būstuose. Keturis dešimtmečius, galima sakyti, praleidau traukinio vagone – krausčiausi, važinėjau.
Visada norėjau vilkšunio arba belgų aviganio, nes, mano nuomone, šuo turi būti panašus į šunį. Bet sesers, kuri gyvena Kuktiškėse, mišrūnė atsivedė septynis ar aštuonis šuniukus, tad nusprendžiau pasielgti humaniškai – priglaudžiau dvi kalytes. Kodėl dvi? Todėl, kad suvokėme, jog negalėsime šuniui skirti daug laiko, nes visi esame labai užimti, o vienam keturkojui būtų liūdna. Be to, reikėjo padėti sesei. Esame labai laimingi, kad Lokė ir Bruknė draugauja tarpusavyje. Jos turi Sibiro haskio, Labradoro retriverio ir kažkokio kuktiškėno kraujo (šypsojosi). Rytais su žmona bėgame kartu su kalytėmis krosą. Fantastika. Taip pat turime labai mielą katiną, kurį aš vadinu kašaru. Jis nė karto niekam nėra įdrėskęs. Sūnui labai patinka biologija, todėl namuose auginame ir gekonus (driežus – „Utenos diena“), krevetes, žuvytes, maldininkus. Pas mus gausu ir augalų – tikras botanikos sodas (šypsojosi).

Žydrūno Urbono asmeninio archyvo nuotr.

Nėra pranešimų, kad būtų rodomas

Naujienos iš interneto

Rekomenduojami video

Aktualijos

Featured

Ignalinos naujienos

Įvairenybės

Jaunimas

Kaimas