Ilgametis BBC korespondentas Rusijoje Steve’as Rosenbergas Rusijos užsienio reikalų ministro Sergejaus Lavrovo paklausė, ar šis pripažįsta, kad Rusija vykdo hibridinį karą prieš Europos valstybes. S. Lavrovas atsakė apversdamas klausimą – jo teigimu, būtent tai, kad Ukrainai tiekiami ginklai, kuriais atakuojami objektai Rusijoje, yra „karas, kurį Europa kariauja prieš mus“.

„Valdai“ diskusijų klubo minkštoji galia

Šis pokalbis vyko rugsėjo pabaigoje Maskvoje vykusio 23-iojo kasmetinio „Valdai“ diskusijų klubo susitikimo kontekste. Tai nuo 2004 m. veikiantis forumas, suburiantis Rusijos ir užsienio politikus, ekspertus, akademikus bei žurnalistus, o pagrindiniu jo akcentu kasmet tampa ilga Rusijos prezidento Vladimiro Putino kalba ir diskusija su susirinkusiais dalyviais.

Nors „Valdai“ save pristato kaip tarptautinio dialogo erdvę, jis dažnai dezinformacijos tyrėjų vertinamas ir kaip Rusijos minkštosios galios priemonė, leidžianti Kremliui tiesiogiai skleisti savo užsienio politikos naratyvus tarptautinei auditorijai.

Šių metų susitikime S. Lavrovas ir V. Putinas dar kartą kartojo pagrindinę Kremliaus liniją – Rusija esą nėra karo pradininkė – tik reaguoja į Vakarų agresiją. Šis pasakojimas remiasi realiais faktais, tokiais kaip NATO plėtra ar Vakarų parama Ukrainai. Bet svarbu suprasti, kad tai yra tik priemonė validuoti pradėtą karą per selektyvų pavienių istorijų lipdymą siekiant palankiausio realybės vaizdinio.

Rusijos kariniai veiksmai pristatomi kaip atsakas į tariamą Vakarų provokaciją

V. Putinas šių metų diskusijoje dar kartą pakartojo vieną svarbiausių Kremliaus argumentų apie karo prieš Ukrainą pradžią – Rusija esą nenorėjo konflikto ir nebuvo ta pusė, kuri jį pradėjo. Jo aiškinimu, NATO siekė šalį įtraukti į savo karinę erdvę ir taip kūrė tiesioginę grėsmę Rusijai. Tokia argumentų seka plataus masto invaziją pateikia kaip neišvengiamą Vakarų provokacijos kulminaciją, o ne Rusijos priimtą sprendimą užpulti kaimyninę šalį. O NATO plėtra iš platesnio geopolitinio konteksto paverčiama argumentu, leidžiančiu Rusijos invaziją pateikti kaip gynybinį atsaką.

Tiesa ta, kad po Šaltojo karo NATO iš tiesų plėtėsi į Vidurio ir Rytų Europą, o 2008 m. Bukarešto viršūnių susitikime buvo numatyta, kad Ukraina ir Sakartvelas ateityje taps aljanso narėmis. Tačiau iki 2022 m. Ukraina NATO nare netapo, o vasario 24 d., kai Rusijos kariuomenė pradėjo plataus masto invaziją, NATO Ukrainoje neturėjo kovinių pajėgų, nuo kurių Rusijai būtų reikėję gintis.

Ukrainos kaip marionetinės valstybės pateikimas

„Valdai“ klubo diskusijoje V. Putinas teigė, kad Ukraina yra valdoma iš išorės ir naudojama kolektyvinių Vakarų agresijai prieš Rusiją vykdyti, o patį karą jis pavadino Vakarų agresija, vykdoma per „Ukrainos nacionalistinį režimą“.

Tiesa, kad Vakarų valstybių parama Ukrainai yra kritiškai svarbi, nes be jų finansinės, karinės ir politinės paramos šalies galimybės tęsti karą būtų gerokai mažesnės. Tačiau didelė išorinė pagalba toli gražu nėra tas pats, kas valstybės valdymas iš išorės. Būtent šioje vietoje Kremliaus pasakojime sąmoningai dingsta Ukrainos savarankiškai priimti politiniai sprendimai ir visuomenės pasirinkimai.

Ukrainos europietiška kryptis neatsirado tik dėl Vakarų spaudimo ar po 2022 m. karo pradžios. Dar 2004 m. Oranžinė revoliucija atvedė į valdžią provakarietišką prezidentą ir sustiprino šalies europinę politinę kryptį. O 2013 m. Ukrainos valdžios sprendimas sustabdyti pasirengimą pasirašyti Asociacijos susitarimą su ES išprovokavo masinius proeuropietiškus Euromaidano protestus. Tai rodo, kad artėjimas prie Vakarų turėjo aiškų vidaus politinį ir visuomeninį pagrindą pačioje Ukrainoje, o ne buvo vien iš išorės primesta kryptis.

Parama Ukrainai pateikiama kaip aktyvus Vakarų įsitraukimas į karą

Būtent šią logiką aiškiai atskleidė ir S. Lavrovo atsakymas BBC žurnalistui. Jo argumente Europos valstybės tiekia ginklus Ukrainai, Ukraina juos naudoja prieš Rusiją, todėl pati Europa kariauja su Rusija.

V. Putinas ginklų tiekimą kitoms valstybėms pavadino įprastu kariniu techniniu bendradarbiavimu, kuris savaime Rusijai nekelia susirūpinimo. Tačiau Vakarų žvalgybinę ir techninę pagalbą Ukrainos smūgiams Rusijos teritorijoje jis jau įvardijo kaip Vakarų šalių įsitraukimą į karą prieš Rusiją. Taigi svarus Vakarų įsitraukimas remiant Ukrainos gynybą Kremliaus komunikacijoje išplečiamas iki platesnio teiginio, kad Vakarai patys kariauja prieš Rusiją.

Tiesa ta, kad NATO nuo pat plataus masto karo pradžios pabrėžia skirtumą tarp paramos Ukrainai ir tiesioginio dalyvavimo kare. 2022 m. tuometis NATO generalinis sekretorius Jensas Stoltenbergas ne kartą teigė, kad aljansas remia Ukrainos teisę į savigyną, tačiau nėra konflikto šalis ir nesiųs NATO karių į Ukrainą. NATO taip pat aiškina, kad būtent kovinių pajėgų dislokavimas Ukrainoje reikštų tiesioginį NATO ir Rusijos karinį susidūrimą, kurio aljansas siekia išvengti.

Atsakomybė už eskalaciją perkeliama kitai pusei

Grįžkime į pradžioje minėtą interviu. S. Rosenbergui pratęsus klausimą ir priminus apie pačios Rusijos naudojamą brutalią jėgą Ukrainoje, S. Lavrovas jos neneigė, tačiau ją aiškino kaip būtinybę pašalinti, Rusijos vertinimu, tiesioginę Vakarų remiamos Ukrainos keliamą grėsmę.

V. Putinas diskusijos metu panašią logiką taikė kalbėdamas apie NATO plėtrą, ekonomines sankcijas, Ukrainos atakas Rusijos teritorijoje ir galimą karinę konfrontaciją. Kalbėdamas apie hipotetinį Kaliningrado puolimą jis pabrėžė, kad Rusija niekam negrasina, tačiau agresijos atveju būtų priversta atsakyti visomis turimomis priemonėmis. Ukrainos smūgius Rusijos naftos perdirbimo infrastruktūrai V. Putinas taip pat pateikė kaip veiksmą, į kurį Rusija atsakė tuo pačiu. Taip nuosekliai formuojamas vaizdinys, kuriame pirmieji visada veikia Vakarai ar Ukraina, o Rusija tik reaguoja.

Vienos valstybės veiksmai gali sukelti kitos reakciją, tačiau svarbu, nuo kurio momento pradedama pasakoti įvykių grandinė. Ukrainos smūgiai Rusijos teritorijoje vyksta jau Rusijos pradėto plataus masto karo metu, o Vakarų sankcijos daugiausia buvo įvestos kaip atsakas į 2022 m. invaziją. Todėl konkretus Rusijos veiksmas gali būti atsakas į prieš tai buvusį Ukrainos ar Vakarų veiksmą, tačiau pasirinkus tik šį artimiausią įvykį iš pasakojimo pašalinamas platesnis karo kontekstas.

Faktai be konteksto tampa manipuliacijos įrankiu

Būtent dėl to Kremliaus komunikacijai nebūtina išgalvoti visų faktų. Daug efektyviau pasitelkti realius įvykius, pasirinkti palankiausią jų kontekstą ir iš jų sudėlioti tokią priežastinę seką, kuri leidžia Rusijos veiksmus Ukrainoje pristatyti kaip atsaką ar gynybą.

Todėl vertinant Rusijos pasakojimą apie tariamą Vakarų agresiją ar pačios pradėtą karą prieš Ukrainą neužtenka patikrinti, ar atskiras jame minimas faktas yra teisingas. Ne mažiau svarbu klausti, kokioje įvykių grandinės vietoje jis pateikiamas ir ar iš jo iš tiesų galima padaryti tokią išvadą, kokią siūlo Kremlius.