Apniukusį, bet dar visai šiltą spalio 6-osios rytmetį, vėjui siaustant margaspalvius lapus, Utenos Dievo Apvaizdos seserų vienuolyno duris atvėrė sesuo Dominyka, prieš 14 metų į Uteną atvykusi iš Vilniaus. Miela jos šypsena spinduliavo ramybę ir gerumą. Valgomajame jaukiai spragsėjo židinys ir kvepėjo vaistažolėmis. Pats vienuolynas – tai trijų aukštų pastatas, esantis, kaip sakė sesuo Dominyka, nuostabioje vietoje, mat vienoje pusėje – miestas, o kitoje – gamta alsuojantis Vyžuonaičio ežeras. Tai namai, į kuriuos užeiti gali visi: nuo vaiko iki senelio. Žmonėms atviroje ir po rekonstrukcijos įvairioms veikloms pritaikytoje erdvėje, skirtingai nei galbūt įprasta manyti visuomenėje, virte verda gyvenimas. O puoduose kunkuliuoja obuolių džemas – rudeniu ir vaikystės prisiminimais dvelkiantis desertas, kurį, kaip ir daugybę kitų vienuolijos seserų rankomis darytų gaminių, už auką gali įsigyti kiekvienas ir ne tik pajusti puikų skonį, bet ir prisidėti prie gerumo, kuriuo dalijasi šiuo metu trys vienuolyne gyvenančios seserys.
Pasėta sėkla
„Šioje vietoje 17 metų gyveno seserys Mišelė Garas ir Dolorita Butkus“, – pasakojimą apie vienuolyno įsikūrimo eigą nuo, kaip pati sakė, priešistorės pradėjo sesuo Dominyka. Pasak pašnekovės, apie jas nepakalbėti kalbant apie patį vienuolyną tiesiog neįmanoma, nes tai ir buvo ta pradžių pradžia, „ta sėkla, kurią jos pasėjo“. Seserys Mišelė ir Dolorita, pranciškonės iš JAV, kurių šaknys buvo Lietuvoje, po nepriklausomybės atkūrimo atvyko į Uteną, kur vykdė didžiulį humanitarinį bei dvasinį darbą, o jų veiklą ir aplink save skleistą šviesą žmonės prisimena iki šiol. „Daugeliui žmonių tai buvo toks vau – vienuolės tokios atviros, bendraujančios, su humoru. Jos veždavo vaikus į piligrimines keliones, į teatrą, vaikai jas labai mylėjo. Dar sutinku žmonių, jau užaugusių tų vaikų, kurie apie seseris dalijasi labai šiltais prisiminimais“, – kalbėjo sesuo Dominyka. Pašnekovė atskleidė, kad apskritai Utenoje vienuolės darbuojasi jau daugiau kaip 100 metų, o ji pati svajoja kažkada parašyti knygą apie vienuolių misiją Utenoje nuo XX a. pradžios, kai jos dirbo su našlaičiais, seneliais, apleistaisiais, vadovavo našlaičių namams, o vienuolynas buvo prie Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios.
Daugiau apie tai skaitykite antradienio (2026 10 13) laikraštyje „Utenos diena“.