Vakar buvo minima Tarptautinė mokytojų diena. Turbūt kiekvienas prisimename savo pirmąjį mokytoją ir jam jaučiame didžiulę pagarbą. Taigi šį kartą – pokalbis su Kastyčiu Stankevičiumi – ilgamečiu Utenos Dauniškio gimnazijos fizinio ugdymo mokytoju metodininku, Utenos daugiafunkcio sporto centro treneriu, visuomenininku. Jis – ir Kūno kultūros mokytojų asociacijos vadovas, Europos judumo savaitės renginių, akcijų prieš rūkymą bei kitų sveikatingumo iniciatyvų organizatorius. Mokytojas miesto šventės metu buvo įvertintas „Sidabro kibirkštimi“, jo kandidatūra teikta šių metų geriausio rajono mokytojo vardui gauti.

Kastyti, iš kur esate kilęs?

Esu kilęs iš Švenčionių, ten baigiau Zigmo Žemaičio mokyklą. Tačiau šiandien drąsiai galiu sakyti, kad jau 30 metų esu uteniškis. Iš tėviškės mano kelias pirmiausia suko į Vilnių – ten viskas buvo susieta su karatė treniruotėmis. Visur ir visada mano gyvenime prioritetas buvo sportas. Šiame sporte buvau visas – norėjau kuo daugiau pažinti, išmokti kovinio meno, nes jis mane nenumaldomai traukė nuo pat mažens.

Turėjau tolimą giminaitį, kuris jau treniravosi. Tai buvo pati pradžia, maždaug 1990–1992 metai. Tuo metu apie šią savo veiklą mažai kam pasakodavau – buvau gana kuklus, net draugų rate nedaugelis žinojo, kad iš Švenčionių autobusu ir traukiniu per Švenčionėlius važinėju į treniruotes Vilniuje ir mokausi iš bendraminčių. Baigęs mokyklą išvažiavau gyventi ir sportuoti į sostinę. Žinoma, padėdavo tėvai. Man tuo metu tai prilygo pačioms rimčiausioms studijoms. Kadangi neįstojau į aviaciją, apie kurią svajojau, visiškai pasinėriau į sportą. Aplinkiniams buvo sunku suprasti, koks čia sportas ir ką gyvenime veiksiu, bet būtent per šį kelią atradau save.

Daugiau apie tai skaitykite antradienio (2026 10 06) laikraštyje „Utenos diena“.

Daugiau skaitykite čia.