Vakar, spalio 5-ą, buvo minima Tarptautinė mokytojų diena. Mokykloje praleisti metai daugeliui išlieka atmintyje ilgam. Net ir po daugybės metų dažnas prisimena savo mokytojus, jų pasakytus žodžius, padrąsinimus ar griežtą būdą, atminties kertelėse pasilieka ir mokykliniai nuotykiai, tuo metu išgyventos istorijos. Artėjant Mokytojų dienai Utenos gatvėse sutiktų praeivių paklausėme, kaip jie prisimena mokyklą, mokytojus ir mokyklinius nutikimus, kurie tarp daugybės gyvenimo įvykių vis dar yra išlikę atmintyje.

Audronė

Mokyklinius metus prisimenu kaip gerus laikus. Draugai, mokslai, jokių rūpesčių… Sovietmečiu buvo paprasčiau nei dabar. Iki šiol prisimenu savo auklėtoją. Ji buvo nuostabi mokytoja, supratinga, su ja būdavo galima pasikalbėti. Iki šių laikų mes dar susitinkame. Kas penkerius metus organizuojame klasės susitikimą, pasikviečiame ir auklėtoją. Aš mokiausi Anykščių rajone, Kavarsko vidurinėje mokykloje. Mano auklėtoja buvo Strazdienė.

Saivara

Žinoma, kad prisimenu savo mokytojus. Visokių buvo: ir gerų, ir blogų. Vieni davė gerų gyvenimo pamokų, kiti gal šiaip buvo nuoširdūs. Amžinąjį atilsį auklėtoja Bronė Saladžiuvienė buvo nuostabi. Ji buvo fizinio lavinimo mokytoja ir labai jaunatviška moteriškė. Nebijojo apsiimti auklėti mūsų klasės, kurioje buvo labai sunkių vaikų. Ji buvo vienintelė mokytoja, kuri sutiko būti mūsų klasės auklėtoja. Mokiausi Utenos 5-ojoje vidurinėje mokykloje, dabartinėje Vyturių progimnazijoje. Mokyklos direktorė buvo griežta. Bet vykdavo įdomūs užklasiniai renginiai, diskotekos, naujametiniai karnavalai. Dabar Mokytojų dienos šventė labiau švenčiama nei anksčiau. Tais laikais Rugsėjo 1-oji būdavo didesnė šventė nei Mokytojų diena. Buvo visko: ir gero, ir blogo. Man dabar gal truputį liūdna, kad mokiniai neturi tos užklasinės veiklos su klasiokais, nebėra ir tų diskotekų. Na, bet sovietiniai laikai irgi savų minusų turėjo.

Sigitas

Prisimenu mokyklinius laikus. Mokytojai kartais bausdavo. Sėdėdavome suole su klasioku, tai mus išskirdavo, paskui vėl kartu susėsdavome. Buvome neklaužados. Nelabai prisimenu vidurinės mokyklos mokytojus, atsimenu tik klasiokus. Iš politechnikumo prisimenu tik mokytoją Bražėną, Odetos Tumėnaitės-Bražėnienės vyrą. Mūsų grupės auklėtoja buvo Stasė Kubickienė. Ji buvo griežtoka. Mokiausi gerai – vidurkis penkiabalėje sistemoje buvo 4,3. Tik iš rusų kalbos turėjau trejetą, bet kai mane paėmė į rusų kariuomenę, šią kalbą greitai išmokau. Mokyklą atsimenu kaip gerus laikus, norėčiau sugrįžti atgal.

Urtė

Man į mokyklą eiti nepatiko. Labiau patiko, kai pradėjau dirbti, nes tuomet tapau nepriklausoma. Mokyklą baigiau prieš 13 metų. Tiems laikams nejaučiu jokios nostalgijos. Daugumą mokytojų prisimenu, bet susitinku juos retai. Su mokytojais viskas buvo gerai. Buvo griežtų mokytojų, bet tokių, kurių nenorėčiau prisiminti, nėra. Mes buvome nevieninga klasė, tai labai šiltų atsiminimų ir neturiu. Mano auklėtoja Utenos „Saulės“ gimnazijoje buvo Musteikienė. Nieko blogo negaliu apie ją pasakyti. Mano patirtis tokia.

Darius

Tiesą sakant, mokyklą prisimenu labai retai. Mokiausi Raseiniuose, dabar gyvenu Utenoje. Tai buvo seniai, daugiau nei prieš 40 metų. Atsimenu savo auklėtoją Kvetkauskienę, kuri auklėjo nuo 4 iki 8 klasės. Vardo jos neatsimenu, bet pravardė buvo Rožė. Ji buvo lietuvių kalbos mokytoja. Griežta buvo, bet puiki. Reikalaudavo, išmokė gramatikos, iki šiol atsimenu, kur kablelį reikia padėti, kad žodį „vėliava“ reikia su -ia rašyti. Tai va. Aš iki 8 klasės mokiausi, paskui išvažiavau į Kauną studijuoti miškininkystės. Į mokyklinius laikus sugrįžti nenorėčiau, labiau norėčiau grįžti į studijų laikus. Ten buvo gera kompanija, smagūs laikai, su draugais trindavomės Laisvės alėjoje. Auklėtojas buvo Valius Meškys, jis buvo gimnastas, darydavo salto. Aišku, mes jo neklausėme. Bet prisimenu, jis mus norėjo pakultūrinti, nusivežė mus, studentus, į Vilnių, operos ir baleto teatrą. Nepamenu, kokį spektaklį žiūrėjome, bet prisimenu, kad grįžome vėlai, ėjome pėsčiomis iki bendrabučio.

Violeta

Prisimenu mokyklinius laikus. Mokiausi Utenos 4-ojoje vidurinėje mokykloje, dabar tai Dauniškio gimnazija. Ko gero, mokykla – tai svarbiausias pagrindas žmogui ir jo tolesniam gyvenimui. Kai aš mokiausi, tvarka buvo visai kitokia nei šiais laikais. Mokiniai gerbė mokytojus, mokytojas buvo autoritetas. Žinoma, tais laikais buvo ir neigiamos patirties. Per pertraukas reikėdavo sustoti po du ir vaikščioti, kas šių dienų vaikams būtų nesuprantama. Šešerius metus mokiausi sovietinėje santvarkoje, kai turėjome garbinti Leniną, o paskui viskas keitėsi. Tos permainos įsimintinos ir buvo nelengvai priimamos. Aš iki tol nebuvau girdėjusi apie nepriklausomybę, mes buvome mokomi pagal sovietinę ideologiją ir kitokio gyvenimo neįsivaizdavome. Sunku buvo suprasti, kad mokytojas, kuris draudė kalbėti apie Bažnyčią, staiga tapo labai religingas ir tikintis. Gal jis ir buvo tikintis visą laiką, aš neteisiu, bet matyti tokį pasikeitimą buvo keista.

Labiausiai man įstrigo mokytojas Petras Panavas. Jis buvo ne tik lietuvių kalbos ir literatūros, bet ir gyvenimo mokytojas, lietuvybės, patriotizmo, meilės lietuviškam žodžiui, poezijai, literatūrai puoselėtojas. Taip pat atmintyje išlikęs ir fizikos mokytojas Žiulys – aukštos vidinės kultūros žmogus. Buvo ir griežta mokytoja, kurios pavardės nenoriu minėti, nes ir dabar ją kartais sutinku, ji mums dėstė rusų kalbą.

DOVILĖ

Aš mokyklą baigiau 1998 metais, tačiau labai daug visko atsimenu iš tų laikų. Man labiausiai įstrigo vienas dalykas. Labai gerai mokiausi ir man lotynų kalbos mokytoja liepė padeklamuoti eilėraštį. Aš tą eilėraštį padainavau, ir mokytoja man parašė 12. Dešimtbalėje sistemoje gavau 12. Tai buvo ilgas, septynių stulpelių eilėraštis. Kažkada buvau susitikusi tą mokytoją ir jai pasakiau, kad aš dar atsimenu tą 12-uką ir dar dabar galiu pasakyti lotynišką posakį.

Mes buvome pirmoji gimnazistų laida Utenos „Saulės“ gimnazijoje. Aš mokiausi penkias kalbas, lotynų kalba buvo privaloma.

Labiausiai atsimenu savo pirmąją mokytoją Genovaitę Skardžiuvienę. Ji buvo labai reikli, griežta, bet taip pat ir labai gera. Būdama penkerių aš jau mokėjau skaityti. Kai pradėjau eiti į mokyklą, man ten nebuvo ką veikti. Labai mėgau mokytis, todėl man visi mokytojai buvo geri. Vyresnėse klasėse mūsų auklėtoja buvo Dalia Pavasarienė, ji taip pat nuostabi. Su ja ir dabar susitinkame, pasikalbame, kartu pasidžiaugiame. Smagu prisiminti tas gyvenimo nuotrupas iš mokyklos laikų. Labai norėčiau grįžti į tuos laikus. Dabar mano dukra mokosi 10-oje klasėje toje pačioje Utenos „Saulės“ gimnazijoje. Nueinu į mokyklą. Nors aplinka pasikeitusi, koridoriai, kabinetai naujoviški, ten gera būti. Man patiko mokytis, įgijau du aukštuosius išsilavinimus ir dabar padedu mokytis dukrai, neblogai viską prisimenu. Jei dabar galėčiau pasveikinti savo mokytoją, pirmiausia sveikinimą skirčiau lotynų kalbos mokytojai Violetai už tą 12-uką. Bet šiaip pasveikinčiau visus buvusius savo mokytojus, nes jie visi man brangūs ir visi daug davė.