Nelabai mėgstu biografinių knygų, o gal nepate­ko į rankas tokia, kuri iš tikrųjų sužavėtų, tačiau esu tikra, kad jei būtų parašyta knyga, pasakojan­ti Veronikos Grumbinienės išgyvenimus ir prisimi­nimus, ji tikrai turėtų milijoninį tiražą. Moters gy­venime vyrauja kone visos spalvos, ir, svarbiausia, apie viską ji kalba nuoširdžiai bei atvirai. „Praklen­tai gražus vyras buvo…“ – apie akį jai išmušusį tar­dytoją sakė V. Grumbinienė. Itin pagarbiai ir išdi­džiai moteris kalbėjo ir apie vokiečius, pas kuriuos arkliu per visą Lietuvą nukeliavo bėgdama nuo, kaip pati sakė, „lapsardokų (nevalyvas, surambėjęs žmo­gus) ruskių“. Deja, taip ir nepateko į Vokietiją, nes li­kus dešimčiai kilometrų iki tikslo buvo perimta rusų kareivių. Ir tai toli gražu ne visi 1920 metų sausio 1 dieną Kirdeikių parapijoje gimusios V. Grumbinie­nės nuotykiai.

Daugiau apie tai skaitykite šeštadienio laikraštyje „Utenos diena“.