Neseniai Utenos „Saulės“ gimnazijoje buvo atidaryta tautodailininkės mokytojos Reginos Eidžiulienės paroda, kurioje – akį traukiantys gamtovaizdžiai, ryškios spalvos. Tačiau visada labai įdomu, kas slepiasi už meno kūrinio, ką mąsto žmogus, nusprendęs save atskleisti spalvomis, formomis. Parodos autorė sutiko pakalbėti apie savo kūrybą, apie įdomų pedagoginį darbą, ir dažnai aplankančius sapnus.
Kaip pristatytumėte save tiems, kurie nebuvo parodos atidaryme?
Esu Regina Eidžiulienė, buvusi šios gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja. Pedagoginį darbą teko dirbti 25-erius metus Rapolo Šaltenio progimnazijoje, katalikiškoje „Saulės” bei dabartinėje „Saulės” gimnazijose. Esu tikra aukštaitė „iš pa Utenas”: šiame rajone gimiau, baigiau mokyklą, dirbau ir šiuo metu gyvenu Ąžuolijos kaime. Todėl nesistebėkite, kad kalbu tarmiškai – tai man labai patinka, tai dalis manęs. Su vyru Vytautu užauginome dukrą ir sūnų, džiaugiamės anūkais.
Menas irgi yra dalis manęs, be jo neįsivaizduoju gyvenimo. Patinka įvairios meno sritys. Net dirbdama mokykloje su mokiniais pastačiau keletą spektaklių, inscenizavau literatūros kūrinių. Būdama studente tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute padėjau leisti sienlaikraštį, teko apipavidalinti įvairius stendus. Buvo kilę minčių studijuoti taikomąją dailę. Tačiau apsisprendimui padarė įtaką mokytoja, kuri dėstė literatūrą paskutinėje mokyklos klasėje. Sutikti žmonės dažnai lemia mūsų likimus. Pedagoginis darbas visada patiko, mylėjau mokinius. Ir dabar dar dažnai sapnuoju vedamas pamokas.
Kada pradėjote tapyti ir kodėl?
Kai liga sustabdė pedagoginį darbą, buvo labai skaudu, sunku… Teko atrasti save iš naujo, o gal tiesiog prisiminti jaunystės svajones. Buvo karšta vasaros diena, su šuneliu vaikščiojau pamiške, prisirinkau daug įvairių lauko gėlių. Grįžusi namo susiradau gerokai sudžiūvusias akvarelines spalvas ir pradėjau piešti. Supratau, kad atradau tokią veiklą, kuri mane gydo dvasiškai, suteikia noro matyti grožį. Menas visada gydo žmogų. Sutikau daug gerų žmonių, kurie mane padrąsino, jie pirmose mano teplionėse pamatė prasmę. Pirmoji didžiausia personalinė mano darbų paroda buvo surengta „Saulės” gimnazijoje. Paskui prasidėjo kitos parodos, konkursai, kelionės, įvairios pažintys bei plenerai.
Iš kur semiatės įkvėpimo savo kūrybai?
Įkvėpimo savo darbams semiuosi daugiausia iš gamtos. Gyvenu labai gražioje vietoje. Stebiu aplinką. Pamatytas keistai užaugęs medis, raibuliuojantis ežeras, besileidžianti saulė, įvairiaspalvis medžio lapas, rasos lašelis ant žolės, gražus gėlės žiedas – visa tai gali įkvėpti tapyti.
Kaip gimsta paveikslo idėja, sumanymas? Gal papasakotumėte kokio nors paveikslo atsiradimo istoriją?
Tapymui reikia nusiteikimo arba, kaip pasakytų menininkai, įkvėpimo. Man reikia saulės, džiugios muzikos, geros savijautos. Dažnai paveikslą vaizduotėje nešioju kelias dienas ar savaites, o nutapau per vieną ar dvi dienas. Kartais per labai trumpą laiką pavyksta sukurti net kelis darbus, o būna ir taip, kad ne vieną mėnesį paprasčiausiai tik svajoju. Patinka tapyti ciklus, tada jau dirbu kelias savaites iš eilės.
Menininkai gyvena truputį kitaip. Jie prisimena ne tik praeitį, bet kartais nukeliauja į ateitį. Taip buvo ne kartą ir man, mat turiu keistą intuiciją. Prieš pusantrų metų, rudenį, vis kirbėjo mintis nutapyti kelią, vedantį per mišką, tiltelį. Kai tapiau, vis mąstydavau, ar šiuo keliu ateinama ar nueinama. Tačiau tąkart labiau susimąsčiau apie išėjimą. Po mėnesio mano mama iškeliavo Anapilin…
Kas svarbiausia kuriant paveikslą – idėja, spalva, kompozicija..?
Tapant svarbu viskas: ir idėja, ir kompozicija, ir spalva, ir technika. Man, savamokslei, labai padėjo tai suprasti tapytojų pleneras. Jo metu susipažinau su kitomis tautodailininkėmis, dalinomės patirtimi, aptarėme darbus. Šiuolaikinės technologijos, albumai, knygos, parodos – viskas gali padėti tobulėti. Mokytis yra labai įdomu, o ypač naujų tapymo technikų. Šiuo metu mokausi akrilinio liejimo – tai veikla, kuri turi labai daug įvairių galimybių.
Ar kurdama paveikslą galvojate apie žmones, kurie į jį žiūrės?
Kurdama dažnai galvoju apie žmones, kuriems mano darbas patiktų, kartais sulaukiu užsakymų. Esu pozityvus žmogus, mėgstu ryškias, gražias, šiltas spalvas. Savo kryptį pavadinčiau emociniu realizmu. Man rūpi stebinčiam žmogui sužadinti gerus bei šiltus jausmus.
Ką laikote savo svarbiausiu pasiekimu mene?
Didžiausiu pasiekimu įvardinčiau ne nutapytus paveikslus, bet atrastą būdą įprasminti save. Skubančioje kasdienybėje nedaug laiko lieka sau, savo dvasiniam tobulėjimui. Tapyba padeda nusiraminti, užmiršti bereikšmes problemas, džiaugtis savimi – kūrėju. Manau, kiekvieno žmogaus prasmingiausia paskirtis yra kurti grožį. Aš vis dar tikiu, jog menas išgelbės pasaulį. Paklausite: nuo ko? Manau, nuo susvetimėjimo, abejingumo, žiaurumo, gobšumo, bejėgiškumo…
Nuotr. iš R. Eidžiulienės asmeninio archyvo
