Utenos seniūnijai priklausantis Medenių kaimas, nuo miesto nutolęs septynis kilometrus, glaudžiasi prie kelio, vedančio į Tauragnus. Ankstyviausia su Medeniais susijusi istorinė data, kurią pavyko rasti, yra 1671 m. Per 1863 m. sukilimą Pušynėlės vienkiemyje sukilėliai susikovė su kazokais, o pokario negandos, kaip ir daugelyje to meto Lietuvos kaimų, buvo skaudžios. Medeniuose gimė chemikas, žurnalistas, visuomenės veikėjas Andrius Randamonis-Rondomanskis (1889–1943 m.). Kaimas gali pasigirti Algirdo Žuko senienų muziejumi, medžio drožėjais Rimantu Jonu Semėnu ir šviesios atminties Antanu Būga. Senuosius Medenių gyventojus dar ir šiandien buria akmeninis 1926 m. statytas pavasarininkų kryžius.

Plačios buvusio „kampininko“ valdos

Dirbdamas Biliakiemio kolūkyje A. Žukas gyveno Utenoje, Vyturių mikrorajone, žmonai „Utenos trikotažo” skirtame bute, juokaudamas save vadino „kampininku”. „Kolūkio pirmininkus vadino karaliukais”, – atviravo A. Žukas. Anais, tarybiniais laikais, anot pašnekovo, kolūkių vadovai, prieš prisiimdami naujas atsakingas pareigas, būdavo įpratę iškelti sąlygą – namas, jei ne mieste, tai bent jau centrinėje kolūkio gyvenvietėje. Todėl tai, kad stambaus Biliakiemio kolūkio pirmininkas gyvena kukliame miesto bute, atrodė mažų mažiausiai keista.
Sodybų tuštėjimo metais, kai žmonės ne tik būdavo prievarta keliami į gyvenvietes, bet ir patys kėlėsi į miestus, kolūkis nupirkdavo iš tokių gyventojų sodybas. Taip atsitiko ir su Adelės bei Kazio Raslanų namais, kuriuos 1989 m. A. Žukas perpirko iš Biliakiemio kolūkio. Didelė ir gili kūdra bei aplink ją stovintys įvairios paskirties pastatai visiškai pakeitė senąjį vietovės vaizdą. Iš senųjų statinių teliko gyvenamasis namas. A. Žukas, mėgstantis senovinius pastatus, gailėjosi, kad teko nugriauti labai seną ir jau nebeatstatomą klojimą.
Sodybos šeimininkas turi sukaupęs nemažai senovinių kaimo buities rakandų, įrankių, transporto priemonių, kitų daiktų. Yra ir prisiminimus keliančių artefaktų, kaip antai jo tėvo medinis lovys, skirtas mėsai sūdyti, ar gimdytojo naudota „lineika”.
Kita dalis kolekcijos – iš sovietmečio. Čia galima pamatyti ir Lenino metalinių atvaizdų, ir Tarybų Sąjungos vadovų portretinių nuotraukų, prie sienos stovi Biliakiemio kolūkio iškabos, ant spintelės ilsisi Utenos rajono komunistų partijos pirmojo sekretoriaus Vytauto Tvarijono valdiškas telefonas, kuriuo jis galėjo išsikviesti tik šešis asmenis, sienas dengia ne viena A. Žuko fotografija, menanti laikus, kai jis buvo kolūkio pirmininku.
Paskutinė kolekcijos dalis – sovietinė technika. A. Žukas papasakojo, kad žigulys atkeliavo iš Latvijos, moskvičių įsigijo iš tėvų kaimyno Remeikių kaime (Anykščių r.), motociklas dniepras, pirktas Pačkėnuose „iš žmogaus”, nuvažiavęs tik 14 tūkst. kilometrų, o zaporožietis atkeliavo iš Utenos. Senutės nivos rida siekia jau 600 tūkst. kilometrų ir savininkui ji gana brangi: su šiuo automobiliu daugybę kartų apvažiuoti platūs tuometinio Biliakiemio kolūkio laukai. Beje, anot pašnekovo, jo tėvų už pajus įsigytas zilas vis dar važiuoja, o iš Utenos ligoninės atkeliavusiu viliuku A. Žukas ne tik malkauja, bet ir važinėja po miesto centrą, taip priversdamas atsisukti miestiečius.

Neleido kryžiams numirti

Buvusiame A. ir K. Raslanų name kabo keli kunigo Petro Markevičiaus paveikslai, kuriuos jis padovanojo A. Žukui. Didžiajame kambaryje prie plataus stalo, pasak pašnekovo, kasmet per Kryžiaus dienas tebesusirenka pagiedoti moterėlės. Ir neatsitiktinai, nes lauke stovi du kryžiai. Vienas jų anksčiau sergėjo senuosius Kriaučionių namus, kur vėliau nupuvo, o K. Raslanas, nenorėjęs, kad krikščionių tikėjimo simbolis mėtytųsi, parsivežė jį ir pastatė savo sodyboje.
Kitas kryžius, kuris buvo išmestas kaip metalo laužas, atkeliavo nuo Skiemonių bažnyčios (Anykščių r.) varpinės. Jam akmeninį pagrindą sumūrijo pats A. Žukas. Kryžių, prikeltą antram gyvenimui, 2006 m. pašventino tuometinis Ramygalos Šv. Jono Krikštytojo parapijos (Panevėžio r.) klebonas Edmundas Rinkevičius.

Partizanas su kardu

Kaimo senbuvis Petras Leipus gimė 1935 m. sausio 31 d. Medeniuose, gausioje aštuonių vaikų šeimoje. Kadangi gyveno kaimo pakraštyje, prie miškelio, pas juos užeidavo partizanai, kurie sodyboje turėjo įsirengę bunkerį. Kitas bunkeris buvo kiek tolėliau, pamiškėje. P. Leipus atsiminė labai drąsų partizaną Straižį, kuris vaikščiodavo prisijuosęs kardą. Jo labai ieškojo stribai. Straižys vėliau buvo išduotas savo gimtuosiuose Nemeikščiuose ir po ilgo atsišaudymo nusišovė.
Pasak P. Leipaus, neilgai išdirbęs mokytojas Vytautas Baltušis partizanų buvo prikalbintas išeiti į mišką, kur tapo jų vadu. Anot pašnekovo, žuvo kažkur prie Juknėnų (Daugailių sen.).
P. Leipus teigė savo akimis matęs, kaip po oro mūšio į Tauragno ežerą nukrito lėktuvas. Matė ir rusų bei vokiečių kareivių gurguoles traukiant per kaimą.

Neleido niekinti kūnų

P. Leipus iš žmonių girdėjo, kad 12 ar 13 vokiečių kareivių rusai sušaudė pakelės žvyrduobėje. Rusų tankistas pervažiavo nužudytųjų kūnus, o tamsaus gymio karininkas jį labai už tai barė: „Šiandien tu per juos važiuoji, o rytoj per mus gali važiuoti!”
Jau atgavus nepriklausomybę imta ieškoti šių kareivių kūnų. Pasak P. Leipaus, nors jis gerai žinojo, kur buvo tas kapas, laikui bėgant aukštas kauburys susilygino su žeme ir pašnekovui po daugelio metų teko geležiniu smaigu ieškoti kaulų po žeme. Iškasti palaikai buvo išvežti. Anot senolio, buvo kalbama, kad tai – latvių savisaugos bataliono kariai.

Mokykla – pono namuose

P. Leipus atskleidė, kad netoliese, Pušynėlės vienkiemyje esančioje pradinėje mokykloje, baigė keturis skyrius (mokytojas Vladas Trimonis). Mokyklos pastatas, didelis namas, anot pašnekovo, priklausė Martynui Vielučiui, kurį, turėjusį daug žemės, vietiniai žmonės vadindavo ponu (pas jį į talkas eidavo ir kalbinto senolio tėvai). Viename namo gale gyveno jis pats, o kitame buvo įkurta mokykla, į kurią ėjo vaikai ne tik iš Medenių, bet ir iš Katlėrių bei kitų aplinkinių kaimų. Ponas buvo senas žmogus, todėl girdėdamas vaikų erzelį greitai prarasdavo kantrybę. Atidaręs namų galus jungiančias duris rėkdavo ant vaikų: „Ar jūs nenutilsit?” Sykį, prisiminė P. Leipus, net naščiais vaikus apkūlė, bet tai padėjo tik trumpam.

Sunykęs pabėgusio pono dvaras

P. Leipus atsiminė, kad Vijeikių dvarelį (šiuo metu ši Vijeikių kaimo dalis priklauso Medeniams) valdė ponas Masiulis, kuris vėliau „užbazarijo” langus ir pabėgo. Šalia dvaro augo nedidelis sodas, prie kurio kurį laiką stovėjo pamuštas Antrojo pasaulinio karo vokiečių tankas.
Pasak P. Leipaus, laikui bėgant be šeimininko likęs medinis dvaras ir jo molinis tvartas ėmė nykti. Senolis atsiminė, kad avelės pro išplėštus langus landžiojo.
A. Žukas pasakojo, kad iš pradžių dvare buvo įsikūrę pirmieji kaimo kolūkiai, tačiau ilgainiui pastatas sunyko. Tvartas ištarnavo kiek ilgiau – ten dar buvo laikomi kolūkio veršiukai. Kitapus kelio buvo labai prasta medinė ferma, kuri vėliau irgi nugriuvo.

Pardavėja – aktyvi saviveiklininkė

Būsima P. Leipaus žmona Liongina, jauna agronomė, į Medenius atvyko 1961 m. Pagal specialybę išdirbusi tik 5–6 metus, ji pakeitė profesiją ir, tapusi pardavėja, prie krautuvės prekystalio praleido 23 metus. Kolūkio sandėlyje įsteigti „Ąžuolo” kooperatyvui priklausančią parduotuvę sumanė ir pastangas tai įgyvendinti dėjo siuvėjas Juozas Gruodis. Jis ir L. Leipuvienę įkalbėjo tapti naujosios parduotuvės pardavėja.
Pašnekovė atviravo 30 metų šokusi ir dainavusi tuomečiuose Biliakiemio kultūros namuose, 40 metų giedojusi Utenos Kristaus Žengimo į dangų bažnyčios chore. Buvusi pardavėja, kilusi iš Kackonių kaimo Švenčionių rajone, prisiminė, kad nors jos šeima ir gyveno skurdžiai, mama, turėjusi labai gerą balsą, dažnai susėsdavo su dukromis padainuoti.

Buhalterės kėdę iškeitė į bibliotekininkės

Vida Leipuvienė (Lapėnaitė), gimusi ir augusi gretimame Alių kaime, į Medenius atvyko baigusi tuometinį Vilniaus žemės ūkio buhalterinį technikumą. Tiesa, baigė tik du kursus, bet tai nesutrukdė merginai ketverius metus išdirbti buhaltere. Vis dėlto V. Leipuvienė nusprendė tapti bibliotekininke (neakivaizdžiai baigė tuometinę Vilniaus kultūros mokyklą) ir šias pareigas ėjo daugiau kaip 20 metų. Anot pašnekovės, pirmoji Medenių biblioteka buvo pas Juozą Raslaną, paskui jos pačios namuose, dar vėliau – didžiausioje kaimo „gryčioje” – Kriaučionių sodyboje. Pirmąja bibliotekininke dirbo Rūta Dilytė, ją pakeitė Liusė Dagytė, o paskutinė bibliotekai vadovavo V. Leipuvienė. Anot pašnekovės, Kriaučionių namuose kaimo gyventojai turėjo laisvą didelę salę saviveiklai. Ten vykdavo šokiai, vaidinimai ir kiti renginiai. Čia atkėlus biblioteką ir erdvę užpildžius knygų lentynoms, saviveiklininkai persikėlė į Biliakiemį. Tai, pasak V. Leipuvienės, lėmė ir Medenių kolūkio prijungimas prie Biliakiemio.

Sausi popieriai gyvo medžio neužgožė

Aštuoniasdešimtmetis tautodailininkas R. J. Semėnas pasakojo, kad drožinėti pradėjo dar būdamas vaiku. Pašnekovas švilpynes, paukščiukus drožinėjo jau ganydamas kolūkio karves. Taip pat gamindavo rogutes. Tačiau bene labiausiai tarp aplinkinių žmonių išgarsėjo kurdamas rankšluostines, kurios tuo metu buvo labai populiarios, o jas jaunasis drožėjas dalydavo veltui.
Baigęs Spitrėnų septynmetę mokyklą, paskui ir Utenos 1-ąją vidurinę, R. J. Semėnas norėjo tapti staliumi, tačiau apsisprendė stoti į tuometinį Kauno Stepo Žuko taikomosios dailės technikumą. Deja, neužtekus stojamųjų balų, teko ne tik pasukti į kitą miestą, bet ir pasirinkti kitą specialybę. 1962 m. būsimas tautodailininkas įstojo mokytis buhalterio specialybės į tuometį Vilniaus žemės ūkio buhalterinės apskaitos technikumą. Paklaustas, kodėl pasirinko visiškai priešingą menui profesiją, R. J. Semėnas pasakojo, kad kartą pasislėpti nuo lietaus užbėgo į tuo metu Noliškio dvare veikusią kontorą. Buhalterės vaikiną pavaišino karšta arbata. Jam patiko aplinka, kurioje moterys dirbo, todėl ir nusprendė tapti buhalteriu.
Technikume, anot R. J. Semėno, dar Spitrėnuose ne tik kūrusio eilėraščius, bet ir buvusio mokyklos sienlaikraščio redaktoriumi, jis buvo aktyvus: rašė eilėraščius, miniatiūras, pjeses, pagal kurias studentai vaidindavo.
1964–1999 m. Medeniuose, Kloviniuose bei Biliakiemyje buhalteriu, vėliau ir ekonomistu dirbęs R. J. Semėnas drožti ėmė tik išėjęs į pensiją, 1999-aisiais. Pirmaisiais jo darbais tapo Užgavėnių kaukės. Anot tautodailininko, tuo metu niekas kaukių iš medžio Utenos rajone nedrožė – gamino iš skudurų, popieriaus. Užgavėnių kaukės 2011 m. įvertintos tautodailininkų konkurse „Aukso vainikas”, paskirtas Utenos regiono II vietos diplomas. 2013 m. „Aukso vainiko” regioniniame ture už medžio skulptūras R. J. Semėnas apdovanotas III vietos diplomu.
Be Užgavėnių kaukių, R. J. Semėnas ėmė drožti įvairius kaimo gyventojus: šokėjus, muzikantus, duonos kepėjus, rūpintojėlius ir kt. Tautodailininkas itin pamėgo drožti angelus, kurių, jo paties skaičiavimais, yra sukūręs apie 200. „Utenos dienos” pašnekovas yra išdrožęs ir aštuonis Lietuvos didžiuosius kunigaikščius, bent septynis koplytstulpius, Biliakiemio Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčiai padovanojo šv. Aloyzo skulptūrą, kurią 2014 m. pašventino kunigas Povilas Klezys.
Turbūt pats monumentaliausias R. J. Semėno kūrinys – keturių metrų aukščio šv. Jono skulptūra – stovi pas jo svainį Joną Kazlauską. Kiek kuklesnio aukščio (2,5 m) rūpintojėlio ir angelo skulptūros puošia kitų giminaičių – Alvydo Sukarevičiaus ir Danguolės Jazbutienės – sodybas.
Pirmuosius savo darbus, pasak R. J. Semėno, jis eksponavo Biliakiemio kultūros namuose, vėliau, padedant Utenos rajono savivaldybės administracijos Kultūros skyriaus vyr. specialistei Zitai Mackevičienei, jie keliavo per parodas ne tik Lietuvoje (Ignalina, Visaginas, Rokiškis, Alanta, Utena, Vilnius), bet ir Lenkijoje, Ukrainoje.
2014 m. R. J. Semėnas gavo tautodailininko pažymėjimą ir buvo įvertintas už sakralinę kūrybą, tapo Šv. Kazimiero ordino nariu.
Lietuvos vardą tautodailininko dirbiniais garsina dovanų į užsienį juos išsivežę R. J. Semėno giminaičiai. Jo darbų galima rasti Norvegijoje, Italijoje, Belgijoje, Didžiojoje Britanijoje, Čekijoje.
Po neseniai atlikto namų vidaus remonto R. J. Semėnas, daugiausia naudojantis nuosavo miško medieną, prisipažino vėl ketinantis pradėti drožti iš drebulės, alksnio, ąžuolo bei rankai mieliausios liepos medienos.

Laikrodis „pajuto” kūrėjo mirtį

Dar vienas Medenių menininkas – 2015 m. amžinybėn išėjęs Antanas Būga. Jo sodybą puošia skulptūra su Vilniaus katedra ir jos bokštu, skirta šio svarbaus statinio grąžinimui Lietuvos tikinčiųjų bendruomenei 1988 m. atminti, stogastulpis, žymintis Popiežiaus Jono Pauliaus II vizitą Lietuvoje 1993 m. Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečio proga 2009 m. drožėjas kaimą papuošė dar vienu stogastulpiu. Menininko namai tiek išorėje, tiek viduje išgražinti jo paties rankų darbo dirbiniais.
Pasak A. Būgos žmonos Nijolės, jos vyras rimtai pradėjo drožti tik tapęs pensininku. Vienas pirmųjų jo darbų, anot sutuoktinės, buvo sudėtingu augaliniu ornamentu puoštas sieninis laikrodis, kurio eskizą kūrėjas nusibraižė ant cigarečių pakelio popierėlio vienoje Daugpilio parduotuvėje.
Anot N. Būgienės, sutuoktinio širdis staigiai ir netikėtai nustojo plakti ant vienos parduotuvės Utenoje suoliuko. Sustojo širdis, sustojo ir laikrodis. „Ir pasakykite, kad Dievo nėra…” – sakė pašnekovė.

Senąjį kaimą vienijantis kryžius

Kalbinti senieji Medenių gyventojai sakė, kad jiems pavasarininkų akmeninis kryžius, pastatytas 1926 m., yra itin svarbus. Jis stovi kaimo gale, pakelėje, važiuojant į Pušynėlę, tarp Kriaučionių sodybos ir buvusių kolūkio fermų. Kai tarybiniais metais Utenos valdžia norėjo kryžių nuversti, anot R. J. Semėno žmonos Aldonos Semėnienės, gyventojai „mūru stojo”. Ji prisiminė iš gretimo Katlėrių kaimo kilusį kunigą Petrą Tarulį, kuris eidamas iš Utenos į gimtąjį kaimą visada prie kryžiaus pasimelsdavo. „Kiekvienas praeidamas nusiima kepurę”, – citavo A. Semėnienė jau mirusį dvasininką.
2006 m. medeniškiai minėjo kryžiaus pastatymo 80-metį, po dešimties metų – 90-metį. Po pamaldų Biliakiemio bažnyčioje visi dalyviai susirenka prie kryžiaus į agapę (tradiciškas susitikimas ir pasivaišinimas po šv. Mišių). Dalyvaujant parapijos dvasininkui, Utenos seniūnijos seniūnui, Medenių seniūnaičiui gausus būrys kaimo gyventojų ir buvusių medeniškių gieda, deklamuoja eilėraščius, vaišinasi, o svarbiausia, anot A. Semėnienės, kad susitinka su kadaise išvykusiais kraštiečiais.

Aut. nuotr.