Kai visuotinai aptarinėjami vėjų gūsių padariniai, norisi pasamprotauti apie džiaugsmingesnius prisiminimus. Orų prognozuotojams pranašaujant vėjus, Užpaliuose, kaip ir daugumoje respublikos vietų, įvyko Žolinės šventė, kurios pagrindiniu akcentu tapo projektas „Kerdžius – etninės kultūros kūrėjas ir edukatorius“. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Utenos rajono savivaldybė. Projekto pavadinimas sufleruoja, kad ši šventė buvo kiek kitokio turinio nei įprasta. Užpalėnų organizacinė komanda – Utenos kultūros centro Užpalių skyrius, Užpalių seniūnija ir klubas „Ašvienių fanai“ – nebijo iššūkių ir leidžiasi į kūrybines paieškas. Miestelio žmonėms, kitaip nei miestų gyventojams, kerdžiaus veikla žinoma nuo XIX a., tereikėjo prisiminti ją. Pastaruoju metu sunku pasakyti, ar žodis „kerdžius“ dar vartojamas kasdienėje kalboje. Mokykloje aptarėme Vinco Krėvės personažą Skerdžių, kuris yra piemenų vado kerdžiaus prototipas. Svarbaus žmogaus kaimo bendruomenėje būta, jam patikėdavo ne tik gyvuliukus, bet ir vaikus nuo 5 metų. Darbas trukdavo nuo saulės patekėjimo iki laidos. Dabar jokia įstaiga tiek ilgai nedirba. Ir renginys netruko taip ilgai. Šventėje siekta menine kalba išsakyti kerdžiaus veiklas. „Žados joties“ programa su žirgais atliepė bendravimą su gyvuliais, išdainuotas gyvenimiškas godas – „Folk Trio“ kūriniai. Mokant vaikus išsisukti švilpynę, pasigaminti birbynę, susirasti maisto ir kitų išlikimo galimybių, mažieji, be abejonės, ir žaidė. Žolinės šventėje vaikų kolektyvas „Avilys“ vedė ratelius, Utenos jaunieji maltiečiai – žaidimus, VšĮ „Robotikos akademija“ ir MB „Pilna gryčia“ mokė dėlioti dėliones iš kasdienių dalykų: kaladėlių, vaisių, uogų. Tautodailininkas Albinas Šileika priminė piemenėlio svarbiausio atributo – peiliuko – panaudojimo galimybes. Iš Galūkiemo (Rokiškio r.) atvažiavusi Daiva Mickūnienė nestokodama patarimų vaišino žolelių arbata. Lankydamiesi edukaciniuose užsiėmimuose, galima sakyti, išėjome visą išlikimo kursą, kas pravertė į mūsų namus pasibeldus vėjams.

Kasdieniame gyvenime nuolat balansuojame ties konkurencine riba. Kaip nesusipykti su draugu, per šokį ir vaidybą patarė „No Shoes“ teatras. Dalį žiūrovų teatro aktoriai sumaniai įtraukė į spektaklį, papildydami pasirodymą masinėmis scenomis. Lyg vyšnia ant torto po spektaklių mažiausiųjų laukė startai su dirbtiniais arkliukais ir jau tradicinė EWA rėmėjų dovana – traktorių lenktynės vaikams iki 6 metų. Šį kartą su traktoriumi namo išvažiavo penkiametė mergaitė. Kerdžius traktoriaus tikrai neturėjo, bet manoma, kad gebėjo bendrauti su dvasiomis ir apsaugodamas, o gal ir pamokydamas vaikus, kad nenuklystų į pelkes, prikalbėdavo jiems būtų ir nebūtų dalykų. Panašiai kaip šventėje stebint iliuzionisto Antono Lavrentjevo programą. Lyg ir viskas aišku, bet galiausiai lieki apgautas. Gerokai lengviau, be jokių fokusų šventę užbaigė basakojo Adrijaus Almino dainos. Prisimindami širdžiai mielas senąsias dainas ir maestro Vytautą Kernagį kartu dainavome, lingavome, o kas namo neskubėjo – dar ir nusifotografavo. Keturioliktoji Žolinės šventė Užpaliuose baigėsi. Organizacinei komandai – vėl naujas iššūkis, konkurencija su savimi, ką naujo ir pamiršto seno pristatyti žiūrovui kitais metais. Juokaujame, kitų metų akcentai jau aiškūs. Kalbėsime apie siūlą, o kaip ir ką, telieka šį kartą paslaptis. Juolab kad idėja dar tik generuojama, sunku nuspėti, kur ji nuvingiuos. Tereikia išlaukti, gal tas siūlas nuves iki elektros laidų, kurių dabar labai daug visur prikritę. Reikia sunerti, surišti, sumazgyti, kad tvirtai atlaikytų ne tik kūrybines paieškas, bet ir nepalankius vėjus. Adolfo Sinkevičiaus nuotr.