Daug ir įdomių žinių apie gimtąjį Meldutiškio kaimą pateikė Jonas Stundžia, šiuo metu gyvenantis Sudeikiuose. Jo naujieji namai buvo suręsti iš dvaro pastato (kad Meldutiškyje būta palivarko, priklausiusio Vilniaus vyskupijai, nurodoma Utenos krašto enciklopedijoje). Pašnekovas mena ne tik galingus ąžuolus, klevų alėją, reliktus iš dvaro, bet ir kaimo istoriją kuriančius vietinius gyventojus.

Pasidalytas dvaras

Kad Meldutiškyje buvęs dvaras, J. Stundžia sakė girdėjęs tokias kalbas. Ar Zemblos, ar Ganzoko. O Antanas Bagdžiūnas iš Šiaudiniškio, pravardžiuotas Petrėnu, meldutiškiečiui pasakojo, kad ant Ąžuolinės kalno esą pakastas auksas.

J. Stundžios motina, kaip šiek tiek raštinga (baigusi greičiausiai pradžios mokyklą ir dar dvejus metus mokiusis Antalieptės žemesniojoje žemės ūkio mokykloje), kai kaimą skirstė į vienkiemius, padėjo matininkui matuoti žemes. Kas kėlėsi toliau, gavo žemės daugiau, kas liko ulyčioje – mažiau. Pašnekovas žino, kad senelis Jurgis Stundžia turėjo nemažai žemės, tačiau iš kur ją gavo, pasakyti negalėjo. Sūnui, J. Stundžios tėvui, Kazimierui teko 12 hektarų, kitam sūnui Adolfui – 16, dukroms Monikai, Teofilei (Tapyliai) ir Onai po 3 ar 4. Dukrai Anelei žemės neteko, bet pasogos gavo kuliamąją mašiną. Dvarą pasidalijo broliai: Kazimierui liko didelis klojimas, du svirnai, padėjo jis broliui pasistatyti ir naują klojimą. Broliai išsiardė ir pasidalijo dvaro gyvenamąjį namą. Namus kiekvienas statėsi jau naujose vietose. Dar ir naujo medžio pridėjo, nes miško turėjo. Šios dalybos greičiausiai vyko karo išvakarėse, nes šiaudinį stogą tėvas dengė karo metu.

Vieną iš svirnų mažasis Jonukas gerai atsimena, nes su seserimi į senąją sodybvietę pakalnėje nueidavo, o senajame didžiuliame klojime buvo įrengtas tvartas. Beje, klojime buvo dideli, gal dviejų metrų aukščio, mediniai ratai su piršto ilgio dantračiais. Senelių sodyboje būta ir didžiulių ąžuolinių piestų.

Brolių nepasidalyta liko ties žemių riba stovinti pirtis, kuri be šeimininko laikui bėgant sugriuvo.

Neteisinga tremtinio dalia ir melioracijos buldozeris

Vietiniai vyrai, norėdami išsukti savo kailį iš tardytojų nagų, neteisingai liudijo prieš Kazimierą Stundžią. Neva šis yra partizanų, kurių pilnas Ožiagiris, vadas ir jis nieko nebijąs ir pan. Stambus, stiprus vyras išvežtas į Utenos kalėjimą buvo mušamas, laikytas 16 parų karceryje, vandenyje, kad prisipažintų. Neprisipažino, bet vis tiek buvo nuteistas 25 metams arba sušaudyt. Paskui nuosprendis buvo pakeistas į 20 metų katorgos. (Vis dėlto sūnus sako, kad būta kalbų, jog neblogai gyvenęs tėvas rėmęs miško brolius: išskrebųuž lašinius nupirkdavo ginklų ar šovinių…) 52 metų tėvas buvo ištremtas 1945-aisiais, kai sūnui tebuvo devyni mėnesiai. Tremtinio žmona liko viena su trimis vaikais. Kai atžalos išskrido į pasaulį, Veronika Stundžienė liko viena ir gyveno beveik iki melioracijos. Tiesa, kurį laiką pas ją gyveno dukra Bronė su šeima, tačiau, įkainavę namus melioracijai, po kiek laiko išsikraustė į Tauragnus. Nors motina ir nenorėjo palikti namų, vaikams prikalbinus persikraustė pas sūnų Joną į Ruklius, paskui į Sudeikius ir galiausiai į Tauragnus, kur, sulaukusi 94 metų, mirė pas dukrą Bronę Bileišienę.

K. Stundžia tremtyje mirė po trejų metų. Šeima dar gavo laišką, kad nieko nedirba, tik apie gyvenamąjį namą apsitvarko. Po kiek laiko ėmė grįžti siuntiniai. Gavo šeima ir tremtinio mirties liudijimą. Paskutinė jo kalėjimo vieta: Krasnojarsko kraštas, Dudinka. Ten kažkur greičiausiai ir palaidotas. Beje, kalėjimo neišvengė ir kiti kaimo vyrai, kurie liudijo prieš K. Stundžią.

Melioracijai ėmus klibinti kaimo žmones keltis į gyvenvietes, dauguma sutiko, tačiau būta ir tokių, kurie užsispyrė niekur neiti. Toks buvo Jonas Vaišnoras, Juozas Bilaišis (abu iš Bernotiškio). Pastarasis buvo pasistatęs naujus trobesius ir jam buvo gaila keltis, nors Tauragnuose jau buvo kažkokią gryčią nusipirkęs. „Saka, rūko vienodai ir verkia, nuėjęs už nama kampa. Supranti, sava rankom viskų darė. Dabar melioracija nugriaus, sustumdys, ir viskas. Kaip visų.“

Kazienės (K. Stundžios žmonos) namus kažkas išsivežė į Vilnių. Grįžęs iš sovietų armijos J. Stundžia iš tėviškės dar pasiėmė geresnės medžiagos iš ūkinių pastatų naujai statomam namui Sudeikiuose, o kur visa kita dingo, jis nežino. Dėdės Adolfo ūkį į Sėlą persikėlė jo žmona (A. Stundžia jau buvo miręs).

J. Stundžia atsimena dvarvietėje likus akmeninius pamatus, kuriuose jie, vaikai, žaisdavo. Vėliau melioracija viską sustumdė. Dvarvietėje būta ir didžiulių klevų alėjos. Ant kalno augo metro skersmens ąžuolai.

Velnio lašų išvogti gyvuliai

J. Stundžia pasakojo, kad į didžiulį kluoną, kurį paveldėjo pašnekovo tėvas, kolūkis suvarė iš žmonių surinktas karves. Neaišku, ar jas kas saugojo, tačiau „Lietuvos patriotai“ gyvulius kažkur išsivarė. Po kiek laiko jau kitas karves suvarė į Bivainio tvartą. Į sargybą pastatė fermos vedėją Julę Grašienę ir kolūkio buhalterę Marytę Rakauskienę (tuo metu jos dar buvo netekėjusios). O tuo tarpu netoli Meldutiškio apsistojo ar kareivių garnizonas, ar skrebai. Jiems vadovavo Tauragnų įgaliotinis Pernavas. Kareivos, besišlaistydami po apylinkes, rado samagono bravorąir nusitempę į Stundžių vyšnyną ėmėsi patys varyti velnio lašus. Pašnekovas, dar visai mažas vaikas, ant pečiaus gulėdamas girdėjo, kaip atėjusios karvių sargės jo motinai bėdavojosi: „Kazien, karves pavage… Kas mum dabar bus?“ O karves ir vėl išsivarė „Lietuvos patriotai“ – kareiviai (ar skrebai) buvo girti… Labiausiai dėl šios vagystės kentėjo sargės, kurias valdžios organai ilgai tampė.

Kiek vėliau: „Tadu jau buva sujungti kolūkiai. Su Gaideliais, Grašiais. Tadu suveže visi vežimus. Toks įstatymas buva. Važelius, roges, ratus, pakinktus ir visa kita! Ir pavaliai visų kluonų išsidalina – nieka nelika! A motinai net plūga nelika. Tai dėdė Adolfas kur tai rada sava drapokų arklinį septynių plunksnų, tai iš kažkur jį atsiėmė. Niekam nežinant ištųsė, ir viskas! Vieni nuo kitų vogė.“

Kaip piemuo važelį gaminosi

Užsimanė J. Stundžia roges pasigaminti, užsiminė S. Bagdžiūnui-Petrėnui. Tas apsiėmė jį su draugu Antanu Bagdžiūnu išmokyti. Liepė pusberniams iš miško kreivų medžių privežti. Pašnekovas dvejas roges ir pavažas pasigamino.

Pavažoms tikdavo ne bet koks medis. Mokytojas mokiniui liepdavo surasti juodų beržiokų ir pavasarį jam nuskusti žievę (galima ir juostomis). Kitą pavasarį jau galima jį kirsti. Tada reikia pasidaryti pavažų lenkimo formą – ragalinkstą. Pasisarmatijo keturiolikmetis šablono prašyti staliaus Vinco Bivainio, tad nuėjo į mišką, nusipjovė drebulę, jos gabale išsitašė ragalinkstą ir liepė motinai iškūrenti duonkepį pečių. Ištašytą pavažą lenkė ant medinio rato stebulės, tada užkalė juosta, kad išlaikytų lenktį, ir kišo į pečių. Pasidarė jaunuolis važelį, Šiaudiniškio kalvis Jonas Lumpickas jį apkaustė. Visi didžiavosi, kad piemuo pats važelį padirbino.

Beje, mokėjo Petrėnas ir anglis gaminti – užgesindavo jas pečiurkoje. „Stasy, reikia unglių.“ „Viedras bulbų – viedras unglių!“ Mat senbernis pats nesodindavo bulvių.

Už saują kapeikų nupirktas pasitikėjimas

J. Stundžia žino, kad Petras Stundžia prie caro yra gelžkelįtiesęs. Į pirtį atvežtas seniokas kaimynams pasakojęs, kad darbininkai nenorėję algos imti auksiniais pinigais, nes šie išsibarsto, todėl imdavo „kažkokiais carskais pinigais“.

P. Stundžios vienintelė dukra Teklė (Petryčia) buvo labai stipri – su vyrais imtynių eidavo: „Kolchoze su vyrais, kai kuldava, tai eidava imtynių. Visus paklodava! Ir vyrų buva takių stambių, kad ir Značiukiokai kas do!.. Tai, saka, pripilia pūrų (lietuviškas pūras – 67,2 l, mažasis pūras – 50,76 l – aut. past.) grūdų, paima ir užsimeta ant pečia.“

Netoli Kemešio girios vargingai, teturėdama hektarą žemės, gyveno Kunickienė, kuri puodus žiesdavo. Žmonės pirkdavo iš namų, nes Kunickienė arklio gaminiams nuvežti kur toliau neturėjo. Jos sūnus Bronius buvo labai nagingas: mokėjo laikrodžius paremontuoti ir apie radiją nusimanė (Kemešio Gimžauskas turėjo vėjo malūnėlį, elektrą gamindavo, tai pas jį nueidavo kažką pakrapštyti), surinkdavo dviračius, nudažydavo ir parduodavo Utenos turguje. Mokėjo ir langus, duris gaminti, ir pečius mūryti. Gabumą iš tėvo paveldėjo Tauragnuose gyvenantis sūnus Alfredas, langus, valtis dirbina, „iš dratelių lipdydavo marijas visokias“.

Sako, kad Juozapas Bivainis-Ileriokas pats smuiką pasigamino. Mokėjo kryžius dirbinti. Dirbo jis ar fermos vedėju, tad kai kūlė, pristatė saugoti, o kad visi buvo alkani, tai kažkas pavogė 50 kilogramų grūdų – Gaidelių mokykloje buvo parodomasis teismas, nuteisė Ilerioką, įkišo į kalėjimą. Jo žmonai Onai Bivainienei, Onos Stundžienės-Simanienės dukrai, prireikė pinigų, tad vežė į Vilnių parduoti avies skerdeną. Turguje prie pardavėjos priėjo dvi ponios ir sako: „Kam Jums čia smulkinti tą avį – mes visą ją paimsim!“ Moteris apsidžiaugė ir nunešė avieną į pirkėjų namus. Tos pasiėmė mėsą, o pardavėją dar ilgokai išlaikė už durų, kol išnešė saują rusiškų kapeikų. „O kur pinigai?..“ „Ko tu nori? Mes gi auksu sumokėjom tau!“ „Nei avies, nei pinigų“, – juokėsi pašnekovas.

Po kiek laiko iš kalėjimo grįžo ir Ileriokas. Nors ir buvo pasistatęs naują gryčią, vis tiek, atėjus melioracijai, nusprendė keltis į Tauragnus. Dirbo vietos kolūkyje.

Šiaudiniškyje gyveno seserys Lumpickaitės, nors viena vėliau išvažiavo į Vilnių, abi buvo geros siuvėjos – kailinius ir sermėgas taip pasiūdavo, kad greičiau drabužis suplyšdavo, negu siūlė iširdavo. Tame pačiame kaime gyvenęs, bet iš Meldutiškio kilęs Vincentas Bivainis buvo geras stalius: galėjo ne tik ratus ar važelį padaryti, bet ir pirtį pastatyti.

Pašnekovo pusbrolis Dominykas Stundžia išėjo į mišką, vieno susišaudymo metu kažkur Kuktiškių miške buvo sužeistas, išsitraukė granatą ir, kad nepaimtų gyvo, susisprogdino. O jo brolis Juozapas Stundžia buvo baigęs Panevėžio proftechninę mokyklą, kaip pats sakydavo – fiziūškę. Buvo gabus, dirbo Biliakiemyje. Niekas prie jo nesikabino, paso neturėjo, dar kolūkio pirmininkas Antanas Mikulėnas bandė jam dokumentus padėti gauti, bet meistras neturėjo kantrybės važinėti į saugumą dėl papildomų procedūrų. Vėliau J. Stundžia persikėlė pas seserį į pakaunę, ten kažką meistravo, ten ir pabaigė savo dienas.

Jono Stundžios asm. archyvo nuotr.

Daugiau skaitykite čia.