ProjektaiSavo kūrybos be žirgų neįsivaizduojanti Jolita Levčenkienė: „Jodinėjau pirmą ir paskutinį kartą“
2016 gruodžio 19, Pirmadienis 10:08

Savo kūrybos be žirgų neįsivaizduojanti Jolita Levčenkienė: „Jodinėjau pirmą ir paskutinį kartą“

Savo kūrybos be žirgų neįsivaizduojanti Jolita Levčenkienė: „Jodinėjau pirmą ir paskutinį kartą“
  • Deimantė KAZOKAITĖ
  • 18 foto
  • Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlų. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.

Utenoje gyvenanti tautodailininkė, kuriai prieš penkerius metus buvo suteiktas meno kūrėjo statusas, Jolita Levčenkienė (Gradauskaitė) pirmą personalinę parodą surengė 2007-aisiais. Šiandien menininkės, tapančios paveikslus ant drobės, mezgančios riešines, kuriančios keramikos dirbinius bei sutažo papuošalus, kraityje jų – kelios dešimtys. Šventiniam maratonui intensyviai besirengianti meno kūrėja, daugelyje savo darbų vaizduojanti, jos įsitikinimu, tobuliausią gyvūną (žirgą), „Utenos dienai" atskleidė, kad didžiausiu įvertinimu laiko ne padėkas ar apdovanojimus, o žmones, kurie žavisi jos kūryba.

Tepliodavo sienas

Iki penkerių metų gimtame Antalieptės (Zarasų r.) kaime augusi J. Levčenkienė 1991 m. baigė tuometinę Utenos 5-ąją vidurinę (dabar – Vyturių progimnazija), 1989 m. – dailės mokyklą. Paprašyta prisiminti vaikystės metus pašnekovė šypsodamasi sakė, kad buvo rami mergaitė, kuri susikaupusias emocijas išliedavo piešdama ant sienų. „Nors vaikystėje labai mėgdavau piešti, niekada negalvojau, jog šis užsiėmimas mano gyvenime užims tokią svarbią vietą. Kad nebetepliočiau namų sienų, tėvai nusprendė leisti mane į dailės mokyklą. Mokslai truko penkerius metus, – kalbėjo kūrėja. – Dailės mokyklos, kurią baigiau būdama šešiolikos, pamokos man, paauglei, tebuvo laisvalaikio praleidimo būdas. Daug žinių ten nepasisėmiau, todėl, galima sakyti, kad esu savamokslė."
Nemenko dydžio skulptūras iš molio lipdanti J. Levčenkienė prisipažino, kad lankydama dailės mokyklą skulptūros pamokų negalėdavo apkęsti, todėl dažnai iš jų pabėgdavo. Būsimajai keramikei labiausiai patikdavo piešti pieštuku šviesios atminties mokytojo Remigijaus Repšio pamokose.

Mokėsi su vaikais

Paklausta, kuo vaikystėje troško tapti, pašnekovė tikino, kad jos svajonių specialybė buvo drabužių dizainas, tačiau tėvai tokiam, jų manymu, nerimtam pasirinkimui tarė griežtą „ne". „Mano močiutė, kuri gyveno Vyžuonose, buvo siuvėja. Kai tik ji kur nors išeidavo, mudvi su dvejais metais vyresne seserimi iš karto bėgdavome prie siuvimo mašinos, – pasakojo tiek sau, tiek vyrui drabužius siuvanti J. Levčenkienė. – Tais laikais netrūko audinių parduotuvių, kuriose būdavo galima nebrangiai įsigyti norimos medžiagos."
Ne tik maisto serviravimo indus, taupykles, dekoratyvines žvakides ar šaldytuvą puošiančius magnetukus, bet ir visiems puikiai pažįstamus animacinių filmų herojus (Karlsoną, Garfildą, Homerį Simpsoną) gebanti nulipdyti uteniškė keramikė sakė, kad molį prisijaukino prieš bemaž ketverius metus. Moterį ypač sužavėjo keramikinė dovanų dėžutė, kurią gimimo dienos proga jai įteikė tuometinės Utenos jaunimo mokyklos (dabar – Utenos vaikų ir jaunimo užimtumo centras) Laisvalaikio skyriuje keramikos būrelį (mokytoja Jovita Paukštytė) lankiusi dukterėčia. J. Levčenkienė atskleidė, kad daug ko ją išmokė vaikai, su kuriais pusantrų metų minkė molį minėtame būrelyje.

Vietoje žirgo – asilas

Pašnekovė sakė negalinti tiksliai pasakyti, kada gimė jos meilė žirgams, kuriuos šiandien drąsiai gali vadinti savo vizitine kortele. Kūrėja prisiminė, kad pirmi jos tapybos darbai toli gražu nebuvo tobuli. Kartą jaunėlis sūnus, išvydęs mamos tapytą paveikslą, paklausė, kodėl ji nupiešė asilą. Iš J. Levčenkienės paveikslų žvelgiantys žirgai – jos vaizduotės vaisius. Menininkė tikino nesidairanti į kitų dailininkų darbus, nes nenori su kažkuo supanašėti.
„Nė nežinau, kaip žirgai atsirado mano gyvenime... Meilę jiems tikriausiai jaučiu nuo vaikystės. Atsimenu, kad būdama vaiku labai mėgdavau pro tvoros plyšį stebėti žirgų lenktynes. Gyvenome netoli hipodromo – jeigu pradingdavau, tėvai žinodavo, kur mane rasti, – vaikystės metus prisiminė pašnekovė. – Kodėl tapau žirgus? Mano manymu, tai – tobuliausi gyvūnai, kuriuose telpa ir ekspresija, ir lengvumas, ir agresyvumas, ir švelnumas. Dažniausiai drobėje vaizduoju judančius žirgus. Kuo sudėtingesnis judesys, tuo įdomiau jį piešti. Tapyba mane labai atpalaiduoja."
Ryškias spalvas labiausiai mėgstanti J. Levčenkienė atskleidė, kad svajoja juodame fone nutapyti juodą žirgą. Įgyvendinti šį sudėtingą sumanymą ji ketina pasibaigus šventiniam bumui.
„Utenos dienai" kūrėja prisipažino, kad vieną kartą gyvenime jodinėjo ant žirgo, tačiau daugiau to daryti neketina. Neva apjojus nedidelį ratelį jos širdis ėmė plakti kaip pašėlusi, o pasaulis sukosi ratu.

Dirbo siuvėja

16 gyvenimo metų siuvėjos darbui „Utenos trikotaže" paskyrusi ir prieš septynerius metus jį palikusi J. Levčenkienė 2007-aisiais įsiliejo į rajono tautodailininkų būrį, netrukus pradėjo rengti savo darbų parodas. Meno studijų neragavusi kūrėja sakė, kad geriausias jos mokytojas – teptukas. „Žinau savo tikslą ir stengiuosi nebesimėtyti. Esu žmogus, kuris viską tiksliai planuoja. Iš ryto lipdau arba piešiu, vakare į rankas imu virbalus ir mezgu riešines, – kalbėjo namuose kurianti menininkė. – Tapybos darbų niekada neatidedu ateičiai – pradėjusi užbaigiu per kelias dienas. Kūryba užsiimu ištisus metus – neturiu nei laisvadienių, nei atostogų." Sklaidydama albumą, kuriame sudėtos visų jos darbų nuotraukos, J. Levčenkienė sakė, kad jai labiausiai patinka piešti natiurmortus – vaizduoti namų apyvokos reikmenis, nuskintas gėles, vaisius ir pan.
Kai kalba pasisuko apie neįprastus klientų pageidavimus, pašnekovė atskleidė, kad piešiant visiškai nuogas moteris jai teko įveikti save.

Namisėda darboholikė

Paklausta, kokie rankų darbo gaminiai paskutiniu metu labiausiai žavi lietuvius, dažnai mugėse prekiaujanti J. Levčenkienė sakė, kad tautiečiai, gyvenantys baltuose it ligoninės palatos namuose, ieško ryškiaspalvių interjero akcentų. Kurdama keramikos dirbinius kalbinta uteniškė tikino vengianti žemiškų atspalvių. „Mugėse vos vienas kitas pirkėjas perka didelius darbus, dauguma ieško nebrangiai kainuojančių smulkmenų – magnetukų, suvenyrų. Turiu nuolatinių klientų, kurie atvažiuoja iš Vilniaus, Kauno, – teigė pašnekovė. – Mugėse man talkina vyras. Jam puikiai sekasi parduoti, matyt, turi prekybininko gyslelę. Man labiau patinka būti vienai nei tarp žmonių, esu namisėda ir darboholikė."
J. Levčenkienė tikino, kad pinigai toli gražu nėra pagrindinis variklis, skatinantis kurti. Menininkės namuose „prištampuota" nemažai darbų, kurių niekas, išskyrus šeimą, nėra matę. Pasak uteniškės, yra žmonių, kuriems savo kūrinių ji nesutiktų parduoti už jokius pinigus.

Sugedusi krosnis įvarė depresiją

Pašnekovė su vyru užaugino du sūnus. Aštuoniolikmetis jaunėlis, mėgstantis brazdinti gitara, baigęs 12 klasių ketina mokytis Anglijoje, jo vyresnis brolis, kuriam 23-eji, studijuoja baldų gamybą ir dizainą. Medį prisijaukinęs J. Levčenkienės sūnus sumeistravo lentynas, ant kurių sutupdyti keramikos dirbiniai žvelgia į pro šalį einančius uteniškius. Drąsesni praeiviai, kaip teigė menininkė, lange išvydę spalvingas grožybes spustelėja durų skambutį ir užeina į svečius. Neretas smalsuolis, apžiūrėjęs J. Levčenkienės rankų darbo gaminius, patikusį įsigyja.
„Utenos dienos" kalbinta kūrėja sakė, kad negalėtų išsižadėti nei molberto, nei molio. „Neseniai buvo sugedęs „pečius", kuriame degu savo keramikos dirbinius. Negalėjau juo naudotis tris savaites. Maniau, kad išprotėsiu... – juokėsi moteris. – Kiekvieną dieną skambindavau meistrui ir klausdavau, ar jį jau sutaisė."

Dėl visko kaltas... taupumas

J. Levčenkienė puoselėja senąjį mezgimo amatą – virbalais mezga riešines, kurioms 2013 m. buvo suteiktas tautinio paveldo produkto sertifikatas. Pašnekovė juokavo, kad kurti riešus šildantį ir puošiantį aksesuarą ją paskatino ne (kvaila) savybė – taupumas. Pirmą kartą pamačiusi riešines uteniškė norėjo jas įsigyti, tačiau šios tąkart pasirodė per brangios – kainavo 35 litus. „Per vieną parodą kolegė Julija Stankevičienė padovanojo man knygų skirtuką su įmegztais karoliukais. Grįžusi į namus tą skirtuką praardžiau, kad išsiaiškinčiau, kaip jis pagamintas, – prisiminė drabužius sau ir šeimai mezganti uteniškė. – Pamaniau – nebūsiu mezgėja, jei nenusimegsiu riešinių."

Vokietį sužavėjo paršeliai

Prieš kurį laiką puodžių karaliumi tituluojamo Vytauto Valiušio seminare moliniais žaislais (švilpynėmis) susižavėjusią J. Levčenkienę šiandien jau galima vadinti jų meistre. Visą laiką dideliems darbams pirmenybę teikusi kūrėja sakė, kad norėjo pamėginti nulipdyti šį tą smulkesnio. „Mano švilpynėmis užkištas beveik visas pasaulis. Mugėse tai – labai populiari prekė, ypač mėgstama užsieniečių. Kartą vienas vokietis nupirko iš manęs visus molinius paršelius, – kalbėjo keramikė. – Švilpynės – puiki dovana tiek vaikams, tiek suaugusiesiems. Kuo didesnė švilpynė, tuo duslesnį garsą skleidžia. Vos tik sušvilpiu, prie manęs iš karto pribėga ir atsisėda šuo. Nežinau, kodėl jis taip daro..."

Jolitos Levčenkienės asmeninio archyvo ir autorės nuotr.

Susiję įrašai (pagal žymę)

  • „Erasmus+“ programos projektas mokykloje-vaikų darželyje „Varpelis“

    Utenos mokyklos-vaikų darželio „Varpelis" bendruomenė kartu su dar penkiomis Europos Sąjungos šalimis pastaruosius dvejus metus dalyvauja „Erasmus+" programos tarpmokyklinių strateginių partnerysčių projekte „Už žaliuojantį pasaulį: leiskime vaikams veikti", kurio tikslas – nuo mažens vystyti socialinį bei verslumo ugdymą, skatinti vaikus atsakingai veikti, supažindinti su aplinkos apsaugos bei sociokultūrinėmis problemomis, ugdyti įvairias vertybes ir verslumui reikalingas savybes, tokias kaip pasitikėjimas savimi, atkaklumas, iniciatyvumas, kūrybiškumas, atsakingumas, savarankiškumas ir komandinė dvasia.

  • Gražvydė Janina Daujotienė: „Savo profesiją myliu ne tik žodžiais, bet ir visa širdimi“

    Apie menininkę Gražvydę Janiną Daujotienę, odinių dirbinių kūrėją, buvo rašyta ir dar bus rašoma ne kartą, todėl tikriausiai daugelis jau puikiai žino, kad moters senelis buvo batsiuvys bei odininkas. Taigi ji greičiausiai būtent iš jo paveldėjo pomėgį dirbti su oda. Šį kartą į menininkę norėjosi pažvelgti naujai, kitaip. Itin jautrios sielos pašnekovė pastebimai jaudinosi viso pokalbio metu, bet vis tiek spinduliavo meile bei atsidavimu savo profesijai ir kūrybai, kurios paslaptis bei žinias dabar stengiasi perduoti Utenos regioninio profesinio mokymo centro mokiniams. Kūryba nelieka pamiršta, ji visada kažkur šalia – tai ruošimasis parodoms, mielos dovanėlės gamyba artimam žmogui ar tiesiog prisilietimas prie odos po darbo.

  • Liną įsimylėjusiai auksarankei kūrėjai būtina saulė

    Jei imtumėmės trumpai peržvelgti Editos Kušleikienės kūrybos ratą, ko gero, tai nelabai pavyktų. Šios šiltos, kūrybiškos bei energingos moters pomėgių ir kūrinių gausybėje – išskirtinės sagės-mergytės, papuošalai, paveikslų tapyba, vilnos vėlimas, juostų pynimas, butelių dekoravimas, interjerinės lėlės, dekupažas, karpiniai, drabužių kūrimas, ir visa tai ji daro su didele meile, polėkiu, labai meniškai bei išradingai. Tačiau vieną savo kūrybos kertelę Edita laiko pasilikusi tik sau – tai rankdarbiai iš lino. Nors pati sakė, kad susidomėjusių daug ir tikrai galėtų grožį iš lino dalyti ir kitiems, kol kas ji nesiryžta to daryti. Bent kol kas... Apie šį lietuvių liaudies dainomis apdainuotą ir išgirtą pluoštą menininkė galėtų kalbėti valandų valandas, dalijamės šiuo pokalbiu su „Utenos dienos" skaitytojais.

  • Uteniškė dailininkė peizažą vadina savo dienoraščiu

    Dailininkės Reginos Skomskienės (Steponavičiūtės) teigimu, turint valandėlę laisvo laiko nėra nieko smagiau, nei pabėgti nuo kasdienybės – suradus akims malonų gimtojo krašto vaizdą, pasitiesti baltą popieriaus lapą, švelniais pieštuko kontūrais brūkštelėti pagrindines piešinio linijas, paskui teptuku jį aptaškyti vandeniu ir, paletėje maišant dažus, skaidriais sluoksniais tapyti peizažą. Tapybą akvarele menininkė apibūdina kaip žaismingą ir nenuspėjamą užsiėmimą. „Besiliedami dažai sukuria naujų atspalvių, netikėtų dėmių, formų ir linijų. O jei liejant akvarelę saulę užstoja debesys, pakyla vėjas ar ima lyti, supranti, kad ne tik nuo tavęs priklauso, ar peizažas bus vykęs", – sakė kūrėja, neseniai uteniškiams ir miesto svečiams pristačiusi autorinių darbų parodą „Gimtojo krašto peizažai".

  • Neįprastų pomėgių turintis uteniškis sako gyvenantis taip, kaip nori

    Utenos rajono tautodailininkų būrį neseniai papildė jaunas (29 m.) aplinkosaugininkas Domantas Žilėnas. Baltų kultūra ir religija besidomintis uteniškis bene vienintelis Utenos krašte kaladėlėmis veja vytines juostas, kurios Lietuvoje žinomos nuo IV amžiaus. Šio amato savarankiškai išmokęs vyras geba valdyti ir adatą – siuva archeologinius kostiumus, kuriais puošiasi per įvairias šventes. Tačiau šis pokalbis – ne tik apie tai.

  • „Gimtojo krašto peizažai“: kas širdyje, tas ir ant popieriaus...

    Gegužės 5 dieną Utenos kultūros centro (UKC) dailės galerijoje atidaryta visą mėnesį iki birželio 7-os veiksianti uteniškės Reginos Steponavičiūtės-Skomskienės akvarelių paroda „Gimtojo krašto peizažai". Susitikti su jų autore ir pasidžiaugti pirmąja jos personaline paroda svarbiausioje miesto dailės ekspozicijų erdvėje panoro nemažai uteniškių.

  • Genovaitė Adiklienė: „Kūryba suteikia man galimybę keliauti“

    Panevėžyje gimusi ir augusi tautodailininkė Genovaitė Adiklienė jau bemaž pusę amžiaus gyvena Utenoje. Šiame mieste kartu su šviesaus atminimo sutuoktiniu Kazimieru, kuris kūrybiniu keliu, priešingai nei jo žmona, ėjo vos kelerius metus, užaugino sūnų ir dukrą, sulaukė penkių anūkų. Dar vaikystėje dailės konkursuose laurus skindavusi garsi mūsų krašto kūrėja, visą gyvenimą dirbusi pedagoge ikimokyklinio ugdymo įstaigose, šiandien ne tik tapo, bet ir lipdo iš molio švilpynes – tęsia vyro pradėtus darbus. Šventiniame „Utenos dienos" numeryje – pokalbis su neseniai 70-ies metų jubiliejų atšventusia energingąja menininke apie teatro užkulisiuose prabėgusią vaikystę, ilgametę pedagoginę veiklą bei neblėstančią aistrą kurti ir keliauti.

  • Danius Galiauskas: „Dailė – tylus menas“

    Kuklus, nemėgstantis girtis, jautrus ir talentingas... Toks įspūdis susidarė pabendravus su dailininku, Utenos dailės mokyklos mokytoju Daniumi Galiausku, kurį galima vadinti Mokytoju iš didžiosios raidės, nes jį myli vaikai, o mažesnieji vadina ne bet kaip – dailininku. Sakosi save realizuojantis bendraudamas su vaikais, todėl tapybą pasilikęs kaip laisvalaikio užsiėmimą ir šioje srityje didelių aukštumų nesiekiantis. Visgi dailininko paveikslai išgyventi, juose atsispindi brandumas, išbaigtumas ir meilė gamtai.

  • Alvyra Žemaitienė prisipažįsta: „Be meno gyventi negaliu“

    Per 2 000 paveikslų nutapiusi uteniškė dailininkė Alvyra Žemaitienė neketina sustoti. Pasitaikius laisvai minutei, sėda prie baltos drobės ir kuria. Pradėdama nuo dangaus platybių, skaidraus vandens gelmių, vieną po kito užaugina medį, primėto akmenų ar nueina į tolį vinguriuojančiu taku, palikdama vietos kiekvieno žiūrovo fantazijai prisiminti tai, ką pamiršo, surasti kažką savo, artimo... Dailės nestudijavusi A. Žemaitienė yra pastebėta – turi meno kūrėjo statusą, kuris suteikiamas profesionalųjį meną kuriantiems žmonėms, apdovanota Kultūros ir meno premija, išleido knygą „Vėrinys tėviškei". Dailininkė prisipažino: „Jaučiuosi įvertinta."

  • Nijolė Nagienė: „Pamažu lipu nuo scenos“

    Tautodailininkę Nijolę Nagienę tikrai pažįsta ne vienas uteniškis, mat daugiau kaip 40 metų ji dirbo vaistininke. Ilgiausiai – klientams duris jau užvėrusioje buvusioje rajono centrinėje vaistinėje, kuri veikė Aušros gatvėje. Pavasarį Veneciją primenančioje vietoje (netoli Rašės upelio) gyvenanti pašnekovė sakė, jog tapyti akvarele pradėjo išėjusi užtarnauto poilsio. Pokalbiui įpusėjus paaiškėjo, kad tapyba – toli gražu ne vienintelis moters talentas. Ilgus metus ji kuria eilėraščius, yra išbandžiusi vytelių pynimo, keramikos ir kitus amatus. Bemaž dešimtį personalinių tapybos darbų parodų surengusi menininkė, kurios dažname paveiksle vaizduojama gamta, atskleidė, kad pamažu lipa nuo scenos – teptuką į rankas paima vis rečiau.

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

Reklama

UAB „Utenos Diena“,
Maironio g. 34, LT-28144, Utena.
Įm. kodas: 301537159
PVM k. LT100003891115

A.s.: LT535014500014000334
Utenos kredito unija

Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

utenosdiena.lt redakcijai rašykite adresu reklama@utenosdiena.lt

Visos teisės saugomos. © 2008 -  2018 UAB „Utenos diena“.
Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Utenos diena“ sutikimą.

LANKYTOJŲ STATISTIKA

Šiandien apsilankė:1212
Vakar apsilankė:8082
Šią savaitę apsilankė:17218
Šį mėnesį apsilankė:116380
Viso (nuo 2015-02-16):7253055
Šiuo metu naršo:
78
2018-01-17