Kai žurnalistas, rašytojas Stanislovas Balčiūnas prieš porą metų išleido savo ilgamečio žurnalistinio darbo prisiminimų knygą su kūrybos ištraukomis „Tiesos troškimas genuose užkoduotas“, daugiau nebežadėjo imtis rašytojo veiklos, bet, per televiziją pamatęs suvargusį, paramstytą šakomis Stelmužės ąžuolą ir prisiminęs, kaip jis dar žaliavo prieš šešis dešimtmečius, ėmė domėtis Lietuvos ąžuolais ir ąžuolynais ir bendraudamas su VDU Žemės ūkio akademijos Miškų ir ekologijos fakulteto mokslininkais bei miškininkais per metus sukaupė tiek medžiagos, kad visos net nebepajėgė sutalpinti į naująją 360 psl. knygą „Žalioji Lietuvos karūna“ .
Jeigu paklaustumėt, kodėl verta skaityti šią S. Balčiūno knygą, tai nedvejodamas išvardyčiau keletą svarbių argumentų. Pirmiausia, todėl, kad tauta skaudžiai išgyvena dėl buvusios miškų reformos ir po to prasidėjusio masinio girių kirtimo. Antra, knygą į rankas imčiau dėl šventųjų ąžuolų, kurių dieviškosioms galioms paminėti knygos sudarytojas pasitelkė garsius mokslininkus profesorius Libertą Klimką ir Julių Bačkaitį. Malonus sutapimas – ši knyga, persunkta gamtos galių idėjomis, senovės lietuvių tikėjimo tiesomis, buvo baigta spausdinti tą pačią dieną, kai Lietuvos Seimas romuviečius pripažino propaguojančiais valstybės religijos vertą tikėjimą.
Atsivertę knygą, jau nuo pirmųjų eilučių pajusite autoriaus pagarbą ąžuolynams, miškams, kuriuos jis pavadina žaliąja Lietuvos karūna ir primena, jog dar senovės filosofai reiškė mintį, kad jeigu nebūtų užaugę miškai, nebūtų atsiradęs ir žmogus, o Vydūnas lietuvių ryšį su miškais įvertino filosofiškai: „Tarp miško medžių išaugusi tauta ąžuoluose, uosiuose, liepose regėjo Amžinąją šviesą, Išmintį.“ Beje, gražią mintį puoselėjo ir XVI a. garsusis gydytojas Paracelsas, teigdamas, kad gydymo menas kyla iš gamtos, o ne iš gydytojo. Todėl knygoje ir pateikiam gausybė faktų apie miškų gydomąsias galias.
Be to, istorikai mums primena, kad senoji katalikų vadinama pagoniškąja romuviečių tikyba buvo daugiau nei prieš du tūkstančius metų, o gūdūs miškai, pelkės gelbėjo Lietuvą nuo kryžiuočių ir kalavijuočių, kurie daugiau nei tūkstantį metų neprasibrovė į lietuvių tautos buveinę. Net XX a. antroje pusėje jau gerokai išretintose giriose nuo okupantų slėpėsi laisvės kovotojai partizanai.
Knygoje bene daugiausia vietos skiriama dieviškam tautos medžiui Ąžuolui ir ąžuolynams. Ąžuolas lietuviui buvo ir liko šventas gamtos ar dievybės įsikūnijimas. Protėviai tiek gerbė ąžuolus, kad ant jų šakų draudė karti nusikaltėlius, žmogžudžius ar jų rykštėmis plakti nenaudėlius, o už savarankišką ąžuolo nukirtimą galėjo būti skiriama mirties bausmė. Ypač jautriai aprašomas Stelmužės ąžuolas (vienas seniausių Europoje) ir apie jį sklindanti šlovė bei legendos.
S. Balčiūnas savo knygoje tinkamą vietą skiria gimtojo Užpalių krašto ąžuolams ir liepaitėms. Miestelyje net Garbės piliečių parkas yra. Pirmasis ąžuolas čia pasodintas 2002 m. gegužės 25 d. ilgamečiam Užpalių Švč. Trejybės parapijos klebonui Juozapui Šumskiui (1927–2009) už dvasinių vertybių puoselėjimą parapijiečių tarpe, o pirmoji liepa – 2006 m. birželio 10 d. pedagogei, kraštotyrininkei Vandai Kuliešienei (1929–2021). Dabar Užpalių Garbės piliečių parke 11 ąžuolų ir 8 liepos. Tarp ąžuolų ir pats S. Balčiūnas – penkių knygų autorius ir dvitomės monografijos „Užpaliai“ (2013) sudarytojas bei vyriausiasis redaktorius. Jo garbei 2006 m. birželio 6 d. sodintas ąžuolas didingai stiebiasi į aukštį.
Teisingai ir kartu žiauriai knygoje skamba autoriaus mintis „atleisk mums, ąžuole, kad neatsirado sostinėje tave ginančio žmogaus, o gyvybę tau atėmė pabaisa, kuris pačioje gražiausioje Vilniaus vietoje šalia Sporto rūmų suleido pjūklo dantis į galingą, sveiką šimtametį tavo kūną vien todėl, kad būtų vietos ponų automobiliams pasistatyti“.
Ąžuolai ne tik egzotiška gamtos puošmena, bet ir vertinga dovana žmogui. Žinoma, ne ąžuolo mediena pirmiausia suviliojo žvėris, paukščius ir žmones, o ąžuolų gilės, kurias mėgsta šernai, voverės, kėkštai. Jau seniai Šiaurės Amerikos indėnai iš gilių miltų virdavo košes, skoniu primenančias kukurūzų, bet daugiau gerų savybių turinčias. Jau XVII a. Vokietijoje gilėmis buvo šeriamos kiaulės, o istorikai primena, kad Didžiosios Britanijos žmonės jomis gynėsi nuo bado. XVI a. vienas gudruolis iš gilėmis šeriamų kiaulių užsidirbdavo keleriopai daugiau negu iš ąžuolų medienos. Ispanai ir dabar juodąsias kiaules šeria gilėmis ir gamina ypatingus delikatesinius kumpius, kurių kartais už solidžią kainą galima paragauti ir Lietuvoje.
Pas mus ąžuolų ne tiek daug, kad jų gilėmis galėtume kiaules šerti, tai knygos autorius primena, kad jau senovėje lietuviai gerdavo gilių kavą. Dabar tik „Premium“ klasės prekybos vietose jos galima aptikti, o didžiuosiuose prekybos centruose prekiaujama iš Brazilijos ar kitų tolimų kraštų atvežta mūsų prigimčiai genetine prasme tolima kava.
Gaila, šiandien nedaug kas gilių kavos receptą žino, bet jei atvažiuotumėt į Užpalius, tai garsioji tautos tradicijų saugotoja garbės pilietė Viktorija Jovarienė gal ir pavaišintų gilių kava. O kad su aukštaitiška ukvata sklaidytumėte S. Balčiūno knygos „Žalioji Lietuvos karūna“, iliustruotos gražiomis didingiausių Lietuvos ąžuolų nuotraukomis, puslapius, autorius dar pratarmėje pateikia gilių kavos receptą. Visos knygos grožis ir prasmė puikiai atsispindi viršelio anotacijoje: „Ši knyga – tai tik trumpas pasivaikščiojimas po Lietuvos girias ir ąžuolynus, kad į savo atminties krepšį įsidėtumėt ne baravykų, o įdomiausių faktų apie gamtos paminklus, kad pajustumėte jų šventą alsavimą, ąžuolų galybę, pušų gintarinį aromatą, kad išgirstumėte gegutę ir volungę, o ant lūpų pajutę žemuogių ir liepų medaus ar beržų sulos skonį, įkvėpę dieviškos galios miškų oro gurkšnį, širdyje pajustumėt gamtos pulsą ir jos himno melodiją, kurioj lyg malda skamba priesakas žmogui – ateik į mišką gyvenimo eliksyro ir malonumo ieškodamas, padėk į šalį kirvį ir pjūklą, kad nenubyrėtų nė viena Dievo ašara, nes ji gali skaudžiai pataikyti tau į širdį.“
„<…>Tam reikia prisirinkti sveikų, subrendusių gilių. Geriausias laikas – kai prastąsias, kirmėlaičių ar vabaliukų ragautas, susirenka šernai ar kėkštai, o vėliau žemėn pradeda byrėti pačios gražiausios, sveikiausios. Nuimkite jų kepurėles, perskelkite kiautą ir išimkite branduolius. Juos užpilkite riebesniu pienu ir padėkite dviems paroms į šaldytuvą, kad pienas ištrauktų kartėsį. Tada nupilkite pieną, giles sudėkite į puodą ir vėl užpilkite šviežio pieno bei grietinėlės mišiniu. Virkite ant lėtos ugnies apie valandą vis pamaišydami. Kai pienas suverda, giles reikia nusunkti ir perplauti vandeniu, nuvarvinti, paskleisti ant kepimo popieriumi išklotos skardos ir orkaitėje išdžiovinti 60-70 laipsnių temperatūroje. Paskrudintas giles sumalkite kavamale. Jų galite prisimalti tiek, kad užtektų iki kitų metų derliaus.
Gardaus gurkšnojimo. Kad kavos skonis ir aromatas padėtų giliau perprasti ir įsisąmoninti knygos minčių prasmę.“
„<…> Jeigu ašara Dievo aky, tai kodėl pjūklas žmogaus rankose? Gal kas žinote atsakymą? Tiesa, atsakymo jau net ieškoti nebereikia – eidami grybauti ten, kur augo baravykai, dažnai randate kelmynę. <…> kas atsakys į volungės klyksmą – ir kas bus, kai mūsų nebebus?
Mano Dievas – sąžinė, gamtos dievybė ir Lietuva. O jūsų, ar dar nesurambėjo širdys? Ar dar norite prisiminti mano devizą „lietuvi, nepamiršk Lietuvos“? Ir nulenk galvą prieš jos žaliąją karūną. Jei, pakėlęs akis, matysi ją žaliuojančią, gal ir gyvenimas bus šviesesnis, įkvėpus pušų ar ąžuolynų gurkšnį.“
