„Utenos dienos“ kalbinti tiek dabartiniai Utenos kultūros centro darbuotojai, tiek buvę lyg susitarę tvirtino – kito tokio direktoriaus kaip Algirdas Palskis ši įstaiga niekada neturėjo ir kažin ar turės. Visi jautėsi už globėjiškų vadovo pečių kaip už sienos, kultūros lygis šiame Rytų Aukštaitijos mieste buvo žinomas visiems šalies kultūrininkams, o įvairūs įstaigos kolektyvai skambėjo plačiai visoje Lietuvoje.

Į svečius – su sūriu ir alum

Kaip teatro dailininkę (jai buvo priskirtas „Žaliaduonių“ teatras), Falmirą Sinicienę A. Palskis dirbti pakvietė 1999 metais, kai ji ką tik buvo palikusi savo ankstesnę darbovietę – AB „Utenos trikotažas“. Pašnekovė galvojo, kad ilgai čia neužsibus, tik tol, kol susiras „normalų“ darbą. Vis dėlto įdomi veikla taip įsuko, kad ji iki šiol dirba Utenos kultūros centre ir pripažįsta, jog teatras – tai narkotikas, o kultūra – priklausomybė. Ir nors moteris ilgą laiką buvo įdarbinta tik puse etato, iš darbo, atėjusi ryte, grįždavo naktį. Nuo 1991 m. čia jau dirbo jos vyras Rimantas, o prie kultūros „prikabinti“ sukosi ir vaikai, dainuojantys dainų šventėse, šokantys šokių ir dainų ansamblyje „Vieversa“.

Scenografė savo buvusį viršininką prisimena kaip direktorių, kuris visada rasdavo laiko išklausyti savo pavaldinį. Negana to, jis pastebėdavo kiekvieną, pasidomėdavo, kaip jam sekasi, ir ne tik darbo reikalais, bet ir šeimos – galėdavai jam pasibėdoti, kad kažkas šeimoje nutiko, visada supras, pasistengs padėti.

Jei vykdavo į teatro festivalius (o vykdavo dažnai) kažkur į svečius, direktorius visada pasirūpindavo įdėti vaišių – didžiulį sūrį ir dėžę alaus, kad nuvažiuotų „kaip žmonės“. Pašnekovė pripažįsta, kad tada buvo kiti laikai, kultūros centrą rėmė Utenos alaus, mėsos, pieno kombinatai.

A. Palskis niekada nesakydavo, kad kažko nepirks scenografijai, kad nėra pinigų. O teatras tada klestėjo – per metus pastatydavo po tris premjeras, su jomis pasirodydavo ir svetur.

Direktorius rūpinosi, kad įstaigos transportas būtų patikimas ir tvarkingas, automobiliai nuplauti – jam atrodė savaime suprantamas dalykas, kad kultūros rūmų transportas turi pateisinti įstaigos, kuriai priklauso, vardą.

Akordeono garsais išreikšta dienos emocija

Utenos kultūros centro Užpalių skyriaus renginių organizatorė Birutė Minutkienė sakė, kad šis skyrius pagal anuometinę sistemą nebuvo pavaldus Utenos kultūros centrui, todėl A. Palskis nebuvo jos viršininkas. Ir nors kultūrininkams teko šiek tiek komunikuoti bendrų renginių metu, tai neleido giliau pažinti šio žmogaus. Vis dėlto gyvenimas taip susiklostė, kad pašnekovė ir A. Palskis beveik tuo pat metu susirgo vėžiu ir lankėsi pas tą pačią chemoterapeutę. Jie niekada nesitardavo, kada susitiks – tiesiog sutapdavo jų apsilankymo laikas. Už durų, laukiant savo chemijos dozės, reikėdavo sėdėti ilgai. Tad du kultūros žmonės apie kultūrą nekalbėti negalėjo. Ir ligoniai vienas kito laukdavo – rodos, net nušvisdavo vienas kito sulaukęs. „Jis yra pasakojęs, kaip į darbą ateidavo anksčiau ir aštuntą valandą skambindavo alaus, mėsos kombinatams – rėmėjams. Jeigu jam viskas pavykdavo, eidavo groti – ateidami į darbą žmonės iš muzikos galėdavo spręsti apie pokalbio rezultatus ir nujausti, kokia bus tos dienos emocija. Žinoma, tai nebūdavo kiekvieną rytą, tik tada, kai reikėdavo rėmėjų miesto šventei ar pan. Jei aštriai grodavo, tai reikšdavo, kad geriau neikit pas mane, nes bus blogai“, – juokėsi B. Minutkienė.

Daug kultūrininkai kalbėjo apie žymų kultūros veikėją Joną Urboną, kuriam išėjus į Uteną, jo vietą Užpaliuose užėmė pašnekovė. A. Palskis taip pat užsiminė apie pavojingą pastarųjų metų reiškinį – kultūra blanksta, keičiantis politiniams vėjams. Jie, „sovietiniai žmonės“, puikiai mokėjo Ezopo kalbą ir suprato, kaip apeiti santvarkos cenzūrą. Pavyzdžiui, B. Minutkienė pasakojo, kad norint susirinkti reikalingus valdininkų parašus (ant plano), tereikėdavo kiekvienam po nosimi pakišti tai, kas šiam patikdavo: apylinkės viršaičiui – Brežnevo portretas, kolūkio pirmininkui – komunistų partijos nutarimas… Kultūrininkai vadovavosi posakiu: „Močiutės klausau, bet savo darau.“ O dabar neaišku, kas ta močiutė ir ko čia klausyti. Vis dėlto abiem kultūrininkams buvo ne vis tiek, kas bus su kultūra – jie tikėjo šviesia ateitimi.

Utenos kultūros žinomumas

Pokalbių metu neprasprūsdavo ir kapelų šventė-konkursas „Linksmoji armonika“ – grandiozinis renginys, kur netrūko rėmėjų, pilnų žiūrovų salių, o kolektyvai verždavosi čia atvažiuoti. Tai buvo nuopelnas ir puikaus vedėjo J. Urbono, kuris mokėjo dėmesį parodyti kiekvienam. Tai, kad filmuodavo televizija, irgi buvo didelis pasiekimas – Utena skambėjo visoje šalyje ir buvo plačiai žinoma kultūros pasaulyje. Juo labiau kad tais laikais papulti į televiziją tikrai buvo kažkas tokio.

Pašnekovė atsiminė tų pokalbių šilumą, abiejų ligonių susitaikymą su tikrove, pasidžiaugimą nuveiktais darbais ir viltimi, kad būtų galima gyventi ir toliau. Tuomet renginių vedėja supratusi, kad ir direktoriai yra žmonės – bendraudama su direktoriais ji ir dabar tai dažnai prisimena: „Savo dabartiniuose viršininkuose ieškau žmogaus.“

Reziumuodama B. Minutkienė teigė, kad nė vienas po A. Palskio atėjęs direktorius nė pusės tiek nepadarė, kiek Utenai davė A. Palskis. „Jis iškėlė kultūrą. Kai mokiausi Vilniuje, buvo kalbama apie Utenos kultūrą. Ir kai aš gavau paskyrimą į Uteną, žinojau, kad einu ne kokion duobėn. Su manimi mokėsi ir J. Urbonas, jis irgi davė Vilniui žinomumo apie Uteną, bet buvo iš ko duoti to žinomumo“, – sakė Užpalių kultūros darbuotoja, anot kurios, dabartinė Utenos kultūrinė situacija šalies mastu yra gerokai prastesnė.

„Mūsų protas ir širdis“

Reginos Katinaitės-Lumpickienės, buvusios A. Palskio pavaduotojos, teigimu, jis iš prigimties buvo direktorius: vienodai nusimanė ir ūkio, ir meno reikaluose. Pats buvo menininkas, turėjo puikią kaimo kapelą, o be jos, ir vyrų bei moterų vokalinį ansamblį. Labai daug koncertuodavo. Pašnekovei kaip vedėjai teko su A. Palskio vadovaujama kapela dalyvauti „Grok, Jurgeli“ Kaune. Tuo metu Lietuvoje tokio pobūdžio renginių nebuvo daug, tad A. Palskiui, tapus Utenos kultūros rūmų vadovu, kilo mintis šventę, panašią į kauniečių, surengti ir Utenoje. Taip gimė ilgus metus Uteną garsinusi „Linksmoji armonika“. Dviejų dienų šventę vesdavo pašnekovė su šviesios atminties J. Urbonu. Žinoma, organizacinių rūpesčių A. Palskiui netrūko, padėjo jam ir jo paties, kaip muzikanto, žinomumas, ryšiai. Juk norėta sukviesti geriausias šalies kapelas. Tik energingo direktoriaus dėka periferija metė rimtą konkurento pirštinę laikinajai sostinei.

„Su direktoriumi bendravome labai gražiai, labai kultūringai ir labai aiškiai. Jis buvo maksimalistas, jam nepakakdavo, kad kažką sukuriam, jeigu darom – turi būti gerai. Ir žmonės nesiskųsdavo, anaiptol – pasitempdavo, kurdavo ir atiduodavo geriausia, ką turėdavo. Žmonės dirbo, žinodami, kad yra atsakingi už tam tikrą sritį, tad išsisukinėti net ir nepavyktų, o direktoriaus palaikymas bei rūpestis, norėjimas žinoti, matyti, neleisdavo blogai pasirodyti, ypač, kai ir kiti dirbdavo gerai.“

Nuo įdėmaus vadovo žvilgsnio nepasislėpdavo niekas. Jo neapgaudavo ir netikra šypsena – jis iškart įsprausdavo žmogų į kampą: „Sakyk, kas yra!“ Direktorius kiaurai permatė savo pavaldinius. Jis norėjo viską žinoti: ne tik tai, kas gera, bet ir kokios bėdos slegia. Ir turėjo neeilinių sugebėjimų padėti. Jam buvo svarbu, kad aplinka darbe būtų rami, šilta ir kūrybinga.

Anot R. Katinaitės-Lumpickienės, A. Palskis buvo jautrus, supratingas, darbštus, kūrybingas, reiklus, gerbė kitą. Be to, jis buvo veiksmo žmogus, kuriam problema buvo stimulas veikti, ieškoti sprendimo.

Kai A. Palskis išėjo iš darbo, darbuotojai sužinojo, kad direktorius serga, tačiau niekada negirdėjo jo skundžiantis sveikata – jis visada išklausydavo kitų aimanas, bet, gink Dieve, niekada nieko nesakė apie savo savijautą. Kai jis išėjo, jo pavaldiniai liko pasimetę – anksčiau visada žinojo, kad jų problemos bus išspręstos, viskas bus daroma kartu. Ir staiga viskas pasikeitė. „Mes visada laikėme, kad jis buvo mūsų ir protas, ir širdis.“ Pasak R. Katinaitės-Lumpickienės, išėjus vadovui, kolektyvas dar ilgai prisimindavo nutikimus su direktoriumi, jo turtingą kalbą, liaudiškus posakius.

Žmogus ir vadovas, kokio jau nebus

Režisierė Janina Baldauskienė apie buvusį direktorių galėjo atsiliepti tik gerai: puikus žmogus, puikus specialistas, supratęs visą kultūros sistemą (juk buvo vadovavęs ne vienam kolektyvui), supratęs, kur ir ko atėjo – ne veltui kultūros centrui (ir rūmams) vadovavo 17 metų. „Mes iš tikrųjų klestėjom prie jo. Buvo labai ūkiškas. Kaip žmogus – labai jautrus, atjaučiantis. Ar bėda, ar tau kas nors nelabai sekasi, išsikvies, paklaus, išsiaiškins. Galvoju, kad buvo savo vietoje. Tokio žmogaus ir kartu vadovo mes nebeturėsim.“

Prieš ateidamas į kultūros rūmus, A. Palskis dirbo Utenos muzikos mokykloje direktoriaus pavaduotoju. Buvo pasirinktas kaip tinkamiausias administracinio darbo turintis specialistas.

Pasak J. Baldauskienės, A. Palskis buvo tikras kultūros žmogus: atsidavęs, užsispyręs (Ožiaragis). Kultūros centre vyko įvairiausi tiek vietinio, tiek respublikinio, net tarptautinio lygio renginiai. Pašnekovė vadovaujant šiam direktoriui pradėjo daryti respublikinius, o paskui ir tarptautinius teatro laboratorijų festivalius. Kiekvienas renginys, tiek mažesnis, tiek didelis, buvo finansuojamas – direktorius rasdavo rėmėjų. „Jis buvo tikras kultūros, meno žmogus. Ir labai geras ūkininkas. Mūsų niekada neskirstydavo: ar stalius, ar vairuotojas, ar kolektyvų vadovas – jam visi buvom lygūs. Visus vienodai mylėjo. Kiekvienas dalykas, kiekvienas niuansas, kiekvienas renginys būdavo aptartas pas jį kabinete, išsiaiškinta iki smulkmenų, sukviečiami visi kultūros, meno darbuotojai į pirmadieninius pasitarimus, kurie vykdavo ir po 2–3 valandas. Išsiaiškindavom viską, nes jam rūpėjo. Jis norėjo rezultato, kad mums visiems būtų gerai, kad sektųsi.“ Pasak J. Baldauskienės, direktorius vertino kiekvieną darbuotoją, jam buvo labai svarbu išlaikyti pilną, gražų, sveiką kolektyvą. Dėl vadovo pastangų kultūros centre buvo daug ilgamečių darbuotojų, net valytojos išdirbdavo po 15–20 metų. A. Palskis darbuotojus ne tik motyvuodavo skatinimais, bet ir rūpindavosi, jei kuris susirgdavo. Pavyzdžiui, po pašnekovės stuburo operacijos siuntė valdišką mašiną, ištiestą lentomis, ligonės parvežti iš Kauno. „Tai buvo vadovas. Iš tikrųjų tai jautėm.“ Visi jį gerbė ir vadino tik direktoriumi, tačiau tuo pat metu ir mylėjo lyg tėvą, tarpusavyje pajuokaudami šaukė tėvoku. Beje, nors nemažai kultūros darbuotojų pažinojo A. Palskį iš anksčiau ir vadino jį vardu, kai šis atėjo vadovauti kultūros rūmams, per dvi savaites jis gražiai nubrėžė ribą: „Iki 17 valandos aš direktorius, o paskui galite mane vadinti ir Algiu.“ Tačiau darbuotojai ir po oficialių darbo valandų Algį jau buvo įpratę vadinti direktoriumi, juo labiau kad jis ir vyresnis už savo pavaldinius buvo. Todėl į juos kaip vyresnis žmogus nepiktai kreipdavosi: Nu, varłas, nu, varłas, kaip jum šiandien, varłas, nu?

Darbuotojai žinojo ir vadovo nuotaikas. „Kai gera nuotaika, arba patvirtintas biudžetas, tai, ko jis visada laukė, nueina į sceną, skambina fortepijonu, dainuoja. Užsirūko gerą cigaretę, pasikvėpina gerais prancūziškais kvepalais ir švyti visas!“ – juokėsi režisierė.

Kultūros centro variklis

Minėdama senuosius darbuotojus (kai kurie vis dar dirba) – režisieres Vidą Kairienę, Ireną Leikauskienę, dailininkę Vidą Navikienę, pavaduotoją R. Katinaitę-Lumpickienę, „Vieversos“ vadovę Robertą Macelienę – J. Baldauskienė sakė, kad visi šie ir kiti žmonės, kurių nepaminėjo, gali po kruopelytę sunešti daug pasakojimų, koks direktorius buvo A. Palskis: „Jis buvo viso kultūros centro variklis. Mes atnešdavom idėjas, visi kartu spręsdavom, mums tinka, netinka, žiūrovui tinka, netinka. Tai, kas vyksta dabar, yra anų laikų atspindys – mes viską praėjom, mes viską padarėm“, – kalbėjo J. Baldauskienė. Žinoma, ji pripažįsta, kad be atsakingų už kultūrą žmonių savivaldybės administracijoje būtų sunku veikti, nes rėmimas ateina iš ten. Kaip dabar šventės organizaciniais rūpesčiais užsiėmusi mero patarėja Gerda Rušienė, taip anksčiau didelės pagalbos sulaukta iš menininko mero Alvydo Katino.

Kad A. Palskiui rūpėjo kultūra, kad jam dėl jos skaudėjo, rodo ir faktas, jog jis pasirūpino, kad rajono kultūros centrai taptų pavaldūs Utenos kultūros centrui – taip ši įstaiga galėjo labiau rūpintis apleistaisiais savo broliais periferijoje. Direktorius užmezgė šiltus santykius su rajono seniūnijų seniūnais – artima bičiulystė prisidėjo prie kultūrinio gyvenimo atsigavimo (kai kurie miesteliai turėjo ir po 3–4 meno kolektyvus). A. Palskis vertino darbuotojus, kurie siekė rezultato, nes jis taip pat jo siekė. Tikrai nedraudė ir netgi skatino važiuoti į įvairius konkursus. Visada skirdavo transportą.

Nors kultūros centras gavo aukščiausią kategoriją jau vadovaujant kitai direktorei, Astai Motuzienei, po A. Palskio mirties, J. Baldauskienės nuomone, didžiausias šio nuopelno „kaltininkas“ yra būtent jis. Be abejo, prie tų pokyčių prisidėjo ir atsidavę savo darbui darbuotojai, su mylimu direktoriumi perėję „ugnį, vandenį ir varines triūbas“.

Ilgametės kultūros centro režisierės nuomone, A. Palskio nuopelnas, kad į Uteną atvažiuodavo Čiurlionio kvartetas, Valstybinis Vilniaus kvartetas, muzikiniai teatrai, baletas… Visi buvo gerbiami, visi priimti, visi A. Palskio palabinti. Jo dėka kultūros centre būrėsi daugybė meno kolektyvų, buvo organizuojami džiazo vakarai.Gal todėl, kad nepriklausė nė vienai partijai, kultūros centre tilpdavo ir priimti būdavo visų politinių partijų atstovai.

Tęsinys kituose „Utenos dienos“ numeriuose

Palskių šeimos archyvo nuotr.