Praėjusioje rubrikoje „Žiniasklaidos ryšys su žmogumi” (Nr. 80, spalio 15 d.) skaitytojus supažindinome su visuomenės informavimo priemonių turiniu, komerciniais pranešimais, jų kūrimu bei poveikio principais. Šiame straipsnyje pabandysime pateikti visuomenės informavimo priemonių veikimo principus, iš ko išgyvena žiniasklaida ir kokią įtaką ji daro visuomenei.
Ir žiniasklaidai reikalingi pinigai
Žiniasklaida – tai verslas. Kaip ir kitos verslo rūšys, ji siekia uždirbti pinigų. Pinigai reikalingi keliems pagrindiniams dalykams. Pirmiausia – žmogiškieji ištekliai, juk natūralu, kad žurnalistams, korektoriams, maketuotojams, operatoriams ir visai administracijai reikia mokėti atlyginimus. Dar reikia sumokėti ir mokesčius valstybei. Be to, kiekviena žiniasklaidos sritis turi ir skirtingų išlaidų. Laikraščiai bei žurnalai moka spaustuvėms už jų leidinių spausdinimą, televizijos – transliacijos licencijos mokesčius, reikia užsakyti ir prodiuserinėms kompanijoms sumokėti už jų kuriamas laidas, iš filmų platintojų įsigyti filmų ir t. t. Radijas taip pat moka už transliaciją. Naujoms visuomenės informavimo priemonėms taip pat reikia mokėti užpublikavimą internete, tačiau pagrindinius kaštus sudaro serveriai ir jų aptarnavimas. Visuomenės informavimo priemonės turi uždirbti pinigų jų akcininkams, siekia turėti pelno. Taigi žiniasklaidai taip pat reikalingi pinigai, kad išgyventų. O kaip jų gauti?..
Tradicinių informavimo priemonių pajamų šaltiniai
Yra keletas pagrindinių tradicinių informavimo priemonių pajamų šaltinių. Laikraščiai ir žurnalai savo pagrindines pajamas gauna iš prenumeratos bei pardavimo. Tiesa, ypač pastarąjį dešimtmetį ne mažesnė, o kartais ir didesnė pajamų dalis yra gaunama iš reklamos. Yra manoma, kad jeigu metinė prenumeratos kaina arba leidinio metinių pardavimų kaina atperka spausdinimo bei pristatymo iki skaitytojo kaštus, tuomet kiekvienam leidiniui yra įmanoma išsilaikyti, nes darbuotojams atlyginimus bei kitus mokesčius sumokėti galima iš už reklamą gaunamų lėšų.
Televizijos ir radijo stotys beveik visas pajamas gauna iš reklamos, nes kol kas nei vieniems, nei kitiems abonentinio mokesčio nėra, pavyzdžiui, kaip Anglijoje. Kiekvienas televiziją žiūrintis tautietis Londone kiekvienais metais moka abonentinį mokestį, o tie pinigai keliauja nacionaliniam transliuotojui. Taigi šie, turėdami milžiniškus resursus, gali samdyti aukščiausios klasės žurnalistus bei aptarnaujantį personalą, kurti išskirtines laidas ar filmus. Iš vienos pusės gerai, kad per nacionalinį Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) kanalą nuo naujų metų nebebus rodoma reklama, tačiau iš kitos pusės jo visą finansavimą turėsime užtikrinti mes – mokesčių mokėtojai, ir tai bus daroma iš valstybės biudžeto ir kainuos itin daug.
Radijo stotims surinkti lėšų dar sudėtingiau, tiesa, jų ir išlaidos mažesnės.
Naujų visuomenės informavimo priemonių pajamų šaltiniai
Ankstesniuose straipsniuose šia tema rašiau tik pagrindines tradicines ir naująsias visuomenės informavimo priemones, taigi šiame straipsnyje taip pat minėsiu tik naujienų portalus, socialinius tinklus bei tinklaraščius (blogus). Naujienų portalai daugiausia pajamų surenka iš reklamos – kaip ir televizija bei radijas. Paprastai tai yra reklamos blokai bei užsakomoji informacija – straipsniai. O socialiniai tinklai ne tik gauna pajamas iš tiesioginės reklamos, bet ir siūlo visai kitokią jos formą. Galima labai lengvai kurti naujas, tikslinėms grupėms skirtas reklamas, stengiantis pasiekti kiekvieną vartotoją tada, kai jam reikia vienos ar kitos paslaugos bei prekės. Kaip tai veikia, užsiminiau praėjusiame straipsnyje. Todėl labai svarbu tai suprasti ir atsirinkti, kuri informacija, paslauga ar prekė tikrai reikalinga, o kuri tik siūloma ir brukama. Tinklaraščiai (blogai) paprastai didelių pajamų neturi, nes tai daugiau saviraiškos būdai, nebent juos pradeda sekti tūkstančiai žmonių. Tuomet juose atsiranda reklamos ir, žinoma, jie pradeda gauti pajamas.
Žiniasklaida gali būti ir nuostolinga
Noriu akcentuoti, kad visa žiniasklaida pirmiausia turi būti ketvirtoji valdžia. Kas pirmosios trys, jūs ir taip žinote, o štai žiniasklaida turi šias tikrąsias valdžias prižiūrėti. Tai daryti ji gali tada, kai yra nepriklausoma ir nesusieta su politika bei kitomis įtakos zonomis. Vyresnės kartos skaitytojai dar puikiai prisimena vienintelę tiesą, sakomą šventos ir neliečiamos partijos ar jos vadovų centro komitete. O štai demokratiška visuomenė turi laisvą ir nevaržomą žiniasklaidą. Natūralu, kad ji gyvuoti gali tik tada, kai yra finansiškai pajėgi ir atspari bet kokiems interesams.
Čia galima prisiminti ir mūsų Rytų kaimynės pavyzdį, kai visa žiniasklaida yra pavaldi Kremliui. Visose demokratiškų valstybių oro uostuose, traukinių stotyse, prekybos centruose ir kituose masinėse žmonių susirinkimo vietose internetu galima naudotis nemokamai ir niekur registruotis nereikia. Tačiau tik ne Rusijoje – norint naudotis internetu, privaloma užsiregistruoti pateikiant visus savo duomenis. Klausiate, kam to reikia? Viskas labai paprasta – pakomentuosi straipsnį ir, jei tavo mintis nepatiks valdžiai, žiūrėk – jau gresia belangė. Nauju įstatymu nuo naujų metų išjungiami visi pasauliniai socialiniai tinklai. Nes galimybių įgyvendinti reikalavimus ir pastatyti serverių saugyklas, prie kurių bet kuriuo metu galėtų jungtis Rusijos slaptosios tarnybos, nėra.
Ką mūsų Rytų kaimynas vis dėlto planuoja? Ogi savo socialinius tinklus, analogiškus kaip „Facebook.com”, „Twitter” ir kitus, valdomus centrinės valdžios, taigi savo minčių laisvai reikšti niekas negalės. Rusija visiškai izoliuojasi, kaip savo laiku Albanija, ir panašu, kad pasaulinis tinklas internetas nebetenka „pasaulinio” statuso. Klausiate, kam to reikia? Kad nesvarbu, kokiomis pastangomis, nesvarbu, kaip – nuskurdinus paprastus žmones, sukurtų idealias sąlygas gyventi keliems procentams oligarchų. Taigi visi, žiūrėdami rusiškus kanalus. turi labai gerai suprasti, kad normalios žurnalistikos ten nebėra, viskas persmelkta propaganda ir tiesos nesakymu. O aš ir kiti žurnalistai Lietuvoje kol kas dar galime rašyti bei publikuoti savo mintis, kritikuoti nesąžiningus politikus ar verslininkus ir būti nepersekiojami. Taigi – tai iš tiesų ketvirtoji valdžia.
Panašu, kad mūsų tautos išrinktiesiems tokios ketvirtosios valdžios visai nereikia. Kai kuriais skaičiavimais, 90 proc. Lietuvos regioninės spaudos leidinių yra kažkieno išlaikomi, beveik visos didžiosios televizijos, radijo stotys ar portalai yra priklausomi nuo vienokių ar kitokių interesų. Kas nutinka su visuomenės informavimo priemonėmis, jei jos dirba kelerius metus iš eilės nuostolingai? Žinoma, jos kaip ir visi kiti verslo subjektai gali bankrutuoti, tačiau dažniausiai jos parduodamos ar susijungia su didesnėmis. Reikia labai kritiškai vertinti nuostolingai dirbančias visuomenės informavimo priemones. Pasigilinus galima surasti, kas ir kodėl jas finansuoja, matant, kokios žinios pasiekia skaitytojus, žiūrovus arba klausytojus, kokių tikslų turi šių žiniasklaidos priemonių valdytojai. Pagal tai galima išskirti kelias žiniasklaidos pavaldumo rūšys.
Vieniems visuomenės informavimo priemonės reikalingos tik politiniais sumetimais. Plačiai paplitusi praktika, kai turtingi verslininkai, siekdami politinės karjeros, įsigyja patys ar per tarpininkus valdo žiniasklaidos priemones. Pavyzdžiui, nusiperka nedidelio miestelio laikraštį, ir tai, kad jis dirba nuostolingai, tačiau turi kelis tūkstančius skaitytojų, jam nė motais. Laikraštis išlaikomasis iki rinkimų, o vėliau tik vegetuoja. Yra ir tokia praktika, kad nesutikus parduoti vienos ar kitos žiniasklaidos priemonės yra įkuriama nauja ir sukuriama konkurencija. Yra ir taip, kad iš senų laikų leidžiami seni laikraščiai dirba nuostolingai, tačiau jie yra kaip pomėgis. Ir visai nesvarbu, kad jų niekas neskaito, jie neturi profesionalių savo darbą gerai išmanančių darbuotojų, vadovybė nieko nesupranta apie laikraščio rinkodarą, tačiau jie vis tiek leidžiami, nors ir patiriami dešimtis tūkstančių litų siekiantys nuostoliai. Pomėgių galime turėti visi – ir tiems, kurie žvejoja ar medžioja, kainuoja jų įrankiai, medžiagos ir t. t. Gali būti ir taip, kad tokios nuostolingos žiniasklaidos savininkai stengiasi ją parduoti arba bet kokiais kitais būdais parsiduoda, kad tik išgyventų. Taip dempinguojamos kainos už skelbimus, politinę bei kitą reklamą ir t. t. Kalbant apie televizijas, viešai žinoma tiesa, kad viena iš pagrindinių Lietuvos televizijų yra valdoma didžiulio žiniasklaidos koncerno, kuris savo ruožtu yra galimai valdomas mūsų Rytų kaimynų. Tai – pripažintų Lietuvos žurnalistikos asų tezės. Televizijos koncernas nesilaiko jokių etikos standartų ar normų, spjauna į Lietuvos įstatymus ir tiesiogiai per savo televizijos kanalus transliuoja propagandą arba šmeižikiškus reportažus apie mūsų šalį. Tas – jau lietuviškas – kanalas patogiausiu laiku rodo valandas trunkančias kriminalines laidas, kurios per kelerius metus pradeda veikti visų žiūrinčiųjų psichiką. Taigi nenuostabu, kad Lietuvoje – didžiausias savižudybių skaičius Europoje…
Vietoj epilogo
Mielieji šios rubrikos skaitytojai, aš nesiekiu sukritikuoti vienų ar kitų žiniasklaidos priemonių. Mano tikslas tėra vienas. Kad Jūs, visi Utenos krašto gyventojai, suprastumėte ir kritiškai vertintumėte visas visuomenės informavimo priemones. Laikraščius skaitytumėte, televiziją žiūrėtumėte, radiją klausytumėte ar naršytumėte internete tik tam, kad susidarytumėte savo nuomonę, o ne tikėtumėte kiekviena paskleista žinia – kaip visagale tiesa. Ties yra viena – Jūsų, tačiau kas ją ir kaip suformavo bandykite skirti ir vertinti. Be to, kaip sakė mano kolega, neseniai grįžęs iš Ukrainos, tik pilietiška ir kritiškai mąstanti visuomenė yra atspari propagandai bei žaliesiems žmogeliukams. Tik Jūsų teisinga ir pasverta samprata stiprina visą mūsų demokratinę valstybę.
Projektą iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba 