Kai žydru dangumi plaukia lengvi debesys, o sugrįžusių paukščių balsai skelbia naujo gamtos ciklo pradžią, kyla noras ilgiau pabūti šioje akimirkoje, pajusti, kad esi čia ir dabar – niekur neskubėti, pasivaikščioti koja už kojos nuošalesnėmis vietelėmis, parkais, nes tai, ką mums siūlo gamta, yra labai daug – poilsis, ramybė, atsipalaidavimas, galimybė pabūti su savimi ir „pravalyti“ galvą. Yra žmonių, kurie iš gamtos pasisemia dar daugiau, ir tada su naujomis mintimis ir idėjomis atsiveria erdvė kūrybai. Viena tokių – Nemira Čiačienė, užaugusi miško apsuptyje ir, gyvenimui neišvengiamai keičiantis, išsaugojusi tą prigimtinį ryšį su gamta, suteikiantį jai begalę žavingų akimirkų, kuriomis ji dosniai dalijasi su kitais.

Visą straipsnį skaitykite antradienio laikraštyje „Utenos diena”.